„Pirmiausia pastebėčiau, kad Lietuvoje veikiančius vadinamuosius skandinaviškus bankus su Skandinavija sieja ne kapitalo struktūra, bet šio regiono šalyse įsikūrę akcininkai. Šių bankų aktyvus sudaro Lietuvos rezidentų ir įmonių indėliai. Bankai moka mokesčius į mūsų valstybės biudžetą, indėliai apdrausti Lietuvos indėlių draudimu.
Bankams licencijas išdavė ir jų veiklą prižiūri Lietuvos bankas bei Europos centrinis bankas. Bankuose dirba ir jiems vadovauja Lietuvos specialistai. Šie bankai kuria pridėtinę vertę mūsų visuomenei. Todėl vadinti jų „kitų šalių bankais“ nėra tikslu“, – kalba M. Zalatorius.
LBA vadovas pastebi, kad šiuo metu bankų rinkos dalyvių gretos yra gan įvairios: jose yra Lietuvos („Medicinos bankas“, „Šiaulių bankas“), Latvijos („Citadele“), Švedijos („Swedbank“, SEB bankas), Suomijos („OP Corporate Bank plc“) kapitalo finansų įstaigų.
„Luminor“ banką šiuo metu įsigyja JAV fondas, bet labai tikėtina, kad teisiškai jis bus laikomas estišku, kadangi banko pagrindinė buveinė yra Taline. Lietuvoje taip pat veikia keli užsienio šalių bankų filialai“, – pažymi M. Zalatorus.
Naujiems žaidėjams ateiti sunku
M. Zalatorius pastebi, kad, nuo 1989-ųjų iki dabar Lietuvoje buvo įsikūrę ir veikė netoli pusšimčio bankų – tiek lietuviškų, tiek užsienio kapitalo: Vokietijos, Lenkijos, Airijos, Skandinavijos šalių. Daugelis jų ilgainiui pasitraukė iš mūsų šalies rinkos arba bankrutavo, likę sėkmingai veikia ir šiandien.
„Naujų investuotojų atėjimas bei naujų įmonių steigimasis sektoriui yra naudingas. Mūsų šalies kaip verslo bei investicinės aplinkos patrauklumas priklauso nuo daugelio veiksnių: ekonominės, reguliacinės aplinkos, įstatymų leidybos, o galiausiai – ir politikų požiūrio.
Šiuolaikinis verslas turi aiškius kriterijus, kaip įvertinti rinkos patrauklumą, įsikūrimo galimybes ir savo plėtros potencialą. Todėl gerindami konkurenciją daug daugiau pasiektume kurdami palankesnę investicinę aplinką ir patrauklią teisinę bazę finansų įstaigoms: tiek jau veikiančioms Lietuvoje, tiek svarstančioms čia įsikurti“, – tikina M. Zalatorius.
Savo ruožtu VU ekonomistas profesorius R. Lazutka sako, kad, net jei šiuo metu Lietuvoje būtų išlikę ne skandinavų, o, pavyzdžiui, vokiečių bankai, kitų šalių žaidėjams įeiti į mažą nusistovėjusią rinką lygiai taip pat nebūtų lengva.
„Jei koks nors bankas norėtų ateiti į rinką, jis turėtų būti efektyvus, jo veiklos mastai turėtų būti dideli. Toks bankas galėtų bandyti išstumti rinkoje jau įsitvirtinusius žaidėjus, nuvilioti klientus. Jis turėtų eiti masyviai, ne vieną skyrių atidaryti, o tai – didžiulės investicijos, be to, reikia klientams pasiūlyti ką nors geresnio nei siūlo jau veikiantys bankai.
Tai laikoma įėjimo į rinką barjeru, kai joje jau yra keletas stambių žaidėjų. Norintis į rinką ateiti verslas gali ryžtis kurį laiką netgi dirbti nepelningai, finansuoti savo veiklą iš kitų rinkų, ir pasiūlyti geresnes sąlygas. Tačiau turi būti apskaičiuota rizika, ar ta auka pasiteisins ir pavyks persivilioti pakankamai klientų“, – kalba R. Lazutka.
