Lietuvos pramonininkų konfederacijos organizuotame „Metų ekonomikos forume“ J. Rojaka teigė, kad nors Lietuvos ekonomika ir pastaruoju metu augo sparčiai, ant laurų derėtų neužmigti. Visos trys Baltijos šalys pagal savo ekonomikos augimą atrodo solidžiai Europos Sąjungos kontekste, tačiau pažvelgus išsamiau, matyti, kad Lietuvos augimas – kukliausias iš Baltijos šalių. Tai, anot analitikės, jau ir yra ženklas, kad pasitempti dar turime kur.
„Iš tiesų vyksta tam tikras virsmas ekonomikoje, technologiniai pokyčiai reikalauja daug laiko, o laiko mes jau šiandien nebeturime. Jei vis daugiau tempsime su struktūriniais pokyčiai, investicijomis ir visiškai kitokiu požiūriu į produktyvumą, liksime ne tik prie vidutiniokų, bet ir apskritai ES vidurkio nuošaly“, – tikina ji.
Lietuviams dirbti reikėtų ne mažiau, o našiau
Konferencijoje J. Rojaka palygino lietuvių darbštumą su kitų šalių gyventojais. Pavyzdžiui, lietuviai dirba apie 30 dienų per metus daugiau nei austrai, apie 50 dienų per metus daugiau nei vokiečiai. Tačiau ji nemano, kad dėl to turėtų būti trumpinamas darbo laikas.
„Iš esmės apie 35 proc. daugiau laiko praleidžiame darbe negu standartinis eilinis vokietis, tačiau tai nerodo proveržio mūsų našume. Jei sumažinsime darbo laiką, tai produktyvumo nepadidinsime, o augimas sumažės. Lietuvai ne tiek daugiau ar mažiau dirbti reikėtų, o našiau. Visose šalyse po krizės darbo našumas gerokai sumažėjo, bet Lietuvos atveju, vidutinis našumo augimas po krizės sumažėjo daugiau nei dvigubai, tai reiškia, kad mūsų konvergencija vyksta daug lėčiau nei anksčiau, pastangas mums reikia didinti daug didesniais tempais.
Darbo užmokestis Lietuvoje auga stabiliais tempais, esame tarp lyderių ES pagal darbo užmokesčio augimą, jaučiame vis didesnę įtampą darbo rinkoje dėl mažėjančios darbo pasiūlos. Nedarbo lygis mažėja, bet struktūrinis nedarbas praktiškai nesikeičia, vis didesnė dalis atitenka ilgalaikiui nedarbui, o tai reiškia, kad turime tam tikrą dalį bedarbių, kuriuos arba sunku integruoti į darbo rinką, arba būtų labai brangu“, – kalbėjo ūkio ministro patarėja.
Analitikė pabrėžia, kad kuo verslas daugiau investuoja, pasižymi didesniu našumu, tuo ir atlyginimai darbuotojų didesnis.
„Jei norime gyventi geriau, kad visų gyventojų pajamos augtų sparčiau, turime atsiremti į spartesnį našumą“, – pabrėžia ji.
Teigiamą impulsą šiuo metu darbo rinkai Lietuvoje duoda 85 proc. per devynis šių metų mėnesius sumažėjusi neto migracija, kuriai iš esmės įtaką darė palengvinta biurokratinė našta atvykstantiems trečiųjų šalių darbuotojams. J. Rojaka spėja, kad po „Brexit“ gali sumažėti ir pačių lietuvių emigracijos mastas.
Lyderiai pagal išsilavinimą, bet ir pagal darbo rinkos poreikių neatitikimą
Žvelgiant į statistiką, 2017 m. 58 proc. 30–34 metų lietuvių turėjo aukštąjį išsilavinimą. Pagal tai esame lyderiai Europos Sąjungoje. Paradoksas, kad tuo pačiu metu Lietuva lyderiauja ir pagal darbuotojų kvalifikacijos neatitikimą darbo rinkos poreikiams.
„Lietuva yra lyderė pagal tai, kiek žmonių su aukšta kvalifikacija neatitinka rinkos poreikių kalbant apie visą darbo jėgą. Tai iššūkis Lietuvos švietimo sistemai, turint omeny perkvalifikavimą. Ateityje reikės gal mažiau išsilavinusių, bet platesnio spektro ir naujų įgūdžių turinčių žmonių.
Tačiau kur tikrai nesame lyderiai, tai investavime į save ir savo darbuotojus. Tik 5,9 proc. lietuvių 25–64 amžiaus 2017 m. dalyvavo mokymuose. Euro zonoje vidurkis – 11,3 proc., o Estijoje – 17,2 proc. Lietuvos rodiklis net mažesnis nei buvo prieš dešimt metų – 6,1 proc. Ne tik, kad Lietuvos gyventojai nesirūpina savo ateitimi ir galimybėmis įsitvirtinti darbo rinkoje, bet ir verslui reikėtų susimąstyti apie tai.
Ateities iššūkiai yra didžiuliai: šiandien ruošiama darbo jėga jau neatitinka tų poreikių, ko reikės už penkių metų. Jei dabar ruošiame individualų specialistą, tai mums reikia kūrybingumo, vaizdingumo, kitokių įgūdžių, kompleksinio problemų sprendimo varianto. Didžiausias iššūkis verslui, ką darysime su darbo jėga, kuri apmokyta pagal kitus standartus ir nepritaikyta realybei. Savo namų darbų jau nepadarėme, tad tikrai nebeturime laiko eikvojimui“, – teigė analitikė.
Minusų daugiau nei pliusų
Vis dėlto J. Rojaka nurodo, kad Lietuvos darbo rinkoje yra ir tam tikrų pranašumų. Pavyzdžiui, nemažai jaunimo įžengia į darbingą ir produktyvų amžių, tad auga dirbančiųjų skaičius. Tuo pačiu tai reiškia palankią demografinę struktūrą verslo skaitmeninimui. Be to, didėja įsitraukimas: aktyvumo lygis didžiausias nuo 2003 m. O taip pat turime neišeikvoto darbo jėgos rezervo regionuose.
„Tačiau jei jo greitai neišnaudojame jis virsta į emigraciją. Dar turime palankią demografinę struktūrą penkiems metams į priekį, kad nuo konservatyvios sistemos peršoktume į inovacijų ir technologijų“, – prideda ji.
Minusų Lietuvos darbo rinkoje visgi daugiau. Pirmiausia, tai ta turima demografinė struktūra ir regioninis rezervas. Nors šie faktoriai ir palankūs, jie tęsis ne taip ir ilgai, daugiausia penkis metus. J. Rojaka taip pat vardijo, kad Lietuva pralaimi konkurencinę kovą dėl talentų pritraukimo ir išlaikymo, yra struktūriniai darbo jėgos pasiūlos ir paklausos neatitikimai, darbo užmokesčio augimas nuolat didins sąnaudas, o konvergencija pagal pajamas – tik už 20 metų. Tikinama, kad darbo našumo ir darbo užmokesčio plėtros žirklės didins įtampą. O taip pat vėluojame su švietimo reforma ir migracijos sprendimais.
„Daug pokyčių ateityje laukia. Pagal EBPO skaičiavimus, Lietuva yra antra šalis labiausiai paveikiama skaitmeninimo tendencijų. Kiek technologijos pakeis mūsų gyvenimą, kiek profesijų taps nebereikalingos? Kai kurie turės pakeisti savo specializaciją arba išnyks iš rinkos“, – mano ji.
Pateiktame grafike matyti, kad sunkiausia bus nekvalifikuotiems gavybos, statybos, pramonės ir transporto darbininkams, maisto gamintojams, medienos meistrams, siuvėjams ir kiti giminiškų profesijų darbininkams ir amatininkams, valytojams ir pagalbininkams. Geriausia padėtis IT specialistams ir inžinieriams.
