„Pristatyti siūlymai dėl finansinių paskatų mažiausias pajamas turintiems gyventojams įsigyjant maisto produktus. Svarstomas mechanizmas kaip padaryti paveikią priemonę mažas pajamas gaunantiems žmonėms, tas mechanizmas greičiausiai nebus gyventojų pajamų mokesčio susigrąžinimas, yra pasiūlyta alternatyva, kuri būtų taikoma ne tik Lietuvoje, bet taikoma ir kitose ES valstybėse“, – praeitą savaitę kalbėjo premjeras Saulius Skvernelis.
DELFI sužinojo, kad tai – vadinamųjų „vaučerių“ sistema, kuri veikia Belgijoje. Naudojantis šia sistema gyventojai galėtų įsigyti tam tikros vertės kuponus už mažesnę kainą, juos panaudoti apsiperkant smulkiųjų prekybininkų ar ūkininkų įsteigtose parduotuvėse, perkant būtiniausius maisto produktus. Dalį šio kupono kainos kompensuotų valstybė. Tiesa, dar nėra nuspręsta, ar tokia paslauga galėtų naudotis visi Lietuvos gyventojai, ar tik mažas pajamas gaunantys.
Tikisi paskatinti konkurenciją, padėti skurdžiai gyvenantiems
Finansų ministerijai buvo pavesta pasiūlyti priemonę, kaip būtų galima finansiškai paskatinti gyventojus apsipirkti smulkiose prekybos vietose. Finansų ministerija svarstė du variantus – gyventojų pajamų mokesčio (GPM) susigrąžinimą ir kvitų loterijos išplėtimą. Tačiau įvertinta, kad GPM lengvata galėtų sumažinti šalies biudžetą 108–435 mln. eurų, priklausomai nuo smulkių parduotuvių apibrėžimo. Taip pat lengvata sugebėtų pasinaudoti ne visi Lietuvos gyventojai, reikėtų 150 papildomų Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojų. Atmestas ir variantas į kvitų žaidimą įtraukti mažmeninės prekybos įmones, išskyrus didžiuosius prekybos tinklus, kadangi iš esmės tai yra priemonė mažinti šešėlį, o ne didinti perkamąją žmonių galią.
„GPM lengvatos, kaip idėjos, nėra atsisakyta. Bet yra kita problema, kad neaišku, ar ja efektyviai galės pasinaudoti tie asmenys, kuriems valstybės paramos reikia labiausiai. Jei mes ribotume, kad tik vidutines ar mažesnes pajamas gaunantys žmonės gali pasinaudoti šia lengvata, tada labai didelė žmonių grupė iškristų iš tos sistemos: ja negalėtų naudotis pensininkai, minimalią mėnesio algą gaunantys asmenys, nes būtų keliamas neapmokestinamųjų pajamų dydis. Dėl to pasiūlyta alternatyva, link kurios šiuo metu krypstama. Tai bendras Finansų ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos siūlymas, kuris šiuo metu svarstomas, atliekami pirminiai skaičiavimai“, – DELFI atsakė premjero patarėjas Skirmantas Malinauskas.
Tad Vyriausybėje pasitarimo metu pradėta diskutuoti, kad geriausia alternatyva galėtų tapti „vaučerių“ sistema.
„Valstybė tiesiogiai tokiu būdu paremia perkantį asmenį ir gali tikslingai pasirinkti, kas gauna tokią teisę. Gali pasiūlyti tokius „vaučerius“ mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms, pensininkams ir t.t. Tai nepriklauso nuo jų sumokamo pajamų mokesčio. Antras dalykas, valstybė gali nuspręsti, kur tuos „vaučerius“ galima būtų naudoti. Pavyzdžiui, ne didžiuosiuose prekybos tinkluose, o susikooperavusių ūkininkų parduotuvėse ar kitose mažose parduotuvėse. Tai didintų konkurenciją, skatintų tuos pačius ūkininkus aktyviau steigti smulkias ūkininkų parduotuves. Trečias dalykas, „vaučeris“ skirtingai nei finansinė parama leistų apibrėžti, ką tu gali pirkti. Šiandien mes kalbame apie būtiniausius maisto produktus: daržoves ar vaisius, ar mėsą. Valstybė tikslingai galėtų apibrėžti, kad tai skirta būtent tam, o ne alkoholiniams gėrimams, tabakui ar prabangos produktams. Kad nebūtų kritikos, jog, pavyzdžiui, į kepyklėlę nueina turtingi žmonės prisiperka kruasanų, o valstybė kompensuos“, – sistemos pliusus vardija premjero patarėjas.
Šiuo metu dar ruošiami siūlymai, ar parama galėtų pasinaudoti visi gyventojai, ar tik mažas pajamas gaunantys, kur būtų pardavinėjami „vaučeriai“, kokia nuolaida būtų taikoma.
„Pavyzdžiui, 10 eurų „vaučerį“ būtų galima nusipirkti už 7 eurus, išeitų taip, kad 30 proc. sumos kupono už tave padengia valstybė. Šiuo metu padaryti paskaičiavimai, jei tai būtų taikoma ir prieinama absoliučiai visiems, nežiūrint į pajamas, tiesiog ribojamas tokių „vaučerių“ kiekis per mėnesį vienam žmogui. Aišku, kalbame apie milijonus eurų, bet tai pinigai, kurie pakeliami valstybės biudžetui. Mano nuomone, turėtume pasižiūrėti, ar nereikia kalbėti tik apie tuos asmenis, kurie uždirba vidutines ir žemesnes pajamas. Pasitarimo metu nuskambėjo argumentas, kad žmonės, kurie gauna didesnes pajamas, jie iš principo nebūtų linkę labai stipriai gaišti savo laiką, pirkti „vaučerius“, važiuoti į specializuotas parduotuves, nes jiems 10–20 eurų per mėnesį yra nelabai didelės papildomos pajamos. Bet pensininkams ir gaunantiems mažas pajamas, tai galėtų būti labai didelė paspirtis.
Įsigijęs „vaučerį“ asmuo keliautų ar pas ūkininką, ar smulkų prekybininką apsipirkti. Ten jis susimoka „vaučeriu“, jam grąža neatiduodama, o jau ūkininkas ar prekybininkas kreipiasi į valstybę, kuri jam perveda visą sumą iš karto. Pačius „vaučerius“ būtų galima įsigyti, pavyzdžiui, Lietuvos pašto skyriuose, nes jie yra visoje Lietuvoje. Administravimo požiūriu sistema yra pakankamai aiški. Čia lieka tik politinis apsisprendimas“, – DELFI komentuoja S. Malinauskas.
Manoma, kad ši sistema ne tik padėtų mažesnes pajamas gaunantiems, bet ir suteiktų daugiau galimybių konkuruoti smulkiesiems prekybininkams su didžiaisiais. Tačiau galima sulaukti ir priešingo efekto – gavę išskirtines teises smulkieji galėtų padidinti prekių kainas dar labiau, nes tik pas juos būtų galima atsiskaityti „vaučeriais“. Vis dėlto premjero patarėjas įsitikinęs, kad taip nenutiktų.
„Jei žmogus atėjęs pas smulkųjį prekybininką matys, kad kaina daug didesnė nei prekybos tinkluose ir ta 30 proc. nuolaida nepadengia sumos, yra finansiškai nenaudinga, tada jis nesinaudos toje vietoje „vaučeriu“. Tai atsiranda spaudimas: patys ūkininkai, smulkieji prekybininkai turėtų būti konkurencingi ir siūlyti bent jau labai panašias kainas, kokios yra prekybos tinkluose. Gali kažkiek būti brangiau, bet vis tiek finansiškai naudinga pirkėjui, nes ta nuolaida kompensuotų dalį. Yra šeimos parduotuvės, ypač kai kalbame apie žemės ūkį, ten yra kokybiškesnė ir šviežesnė produkcija. Kainos panašios ar šiek tiek didesnės tokiose smulkesnėse parduotuvėse, bet ten ir produkcija geresnė, tai ir būtų paskata pirkti kokybiškesnę mėsą, gal kiek brangiau, bet turint omeny 30 proc. nuolaidą, pirkėjui ekonomiškai naudinga būtų“, – teigia jis.
S. Malinauskas sako, kad šiuo metu Finansų ministerija ir Žemės ūkio ministerija ruošia konkretesnius siūlymus, norima, kad sistema būtų aiški ir skaidri, tikimasi, kad ji galėtų pradėti veikti jau kitais metais.
Finansų ministerija atsisakė atsakyti, kiek lėšų šiai sistemai būtų skirta biudžete, kokio dydžio „vaučeriai“ yra svarstomi, kokių saugiklių būtų imamasi, kad smulkieji prekybininkai dirbtinai nekeltų kainų, kokias pajamas gaunantys žmonės „vaučerius“ galėtų įsigyti. DELFI gautame atsakyme nurodoma, kad šiuos klausimus reikėtų adresuoti Žemės ūkio ministerijai, nes ji ruošia siūlymą.
Žemės ūkio ministerija į penktadienį siųstus klausimus dar neatsakė.
Mačiulis: atrodo kaip brangi, neefektyvi ir nepatogi sistema
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis DELFI teigė, kad pats iškeltas tikslas – padėti smulkioms įmonėms, paskatinti konkurenciją, padėti mažesnes pajamas gaunantiems – yra geras, tačiau abejoja, ar šį tikslą pavyks įgyvendinti „vaučerių“ sistema.
Jo nuomone, tokia sistema automatiškai sukuria spragų ir landų, kuriomis gali pasinaudoti nesąžiningi gyventojai ar verslininkai. Dėl to geriau kurti labai skaidrią sistemą per mažesnę administracinę ir mokestinę naštą.
„Tokia „vaučerių“, subsidijų sistema reiškia, kad mokesčių mokėtojų pinigais bandoma paremti smulkųjį verslą. Tai iš esmės nėra parama vartotojui, vis tik vartotojui parama suteikiama kitokia forma: kompensuojama dalis didesnės kainos, kurią gali pasiūlyti smulkesni verslininkai mokesčių mokėtojų pinigais. Ar tai geriausias mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimo būdas? Nežinau, nesiimu svarstyti, bet tikrai daug kas galėtų pasiūlyti ir geresnių būdų, kur būtų galima nukreipti šiuos pinigus.
Antras aspektas, kas galės pasinaudoti šia parama? Jeigu kiekvienas gyventojas gali įsigyti tą „vaučerį“, tai ar nebus tam tikra prasme suteikiamos galimybės dideles pajamas gaunantiems pirkti stambius kiekius prekių ir paslaugų iš susijusių įmonių. Atsiranda daug nepatogių klausimų, kuriuos reikia atsakyti. Pavyzdžiui, kur nubrėžti tą kartelę, kurie gyventojai gali pasinaudoti, kurie negali, kaip įvertinti jų perkamąją galią, neoficialias pajamas, tuo pačiu metu reikia ir kitur nubrėžti kartelę, kurios įmonės jau yra per didelės, kurios dar ne. Gal regiono mastu ir bus didelė parduotuvė kažkuriame miestelyje, bet nacionaliniu mastu ji bus maža.
Trečias svarbus aspektas – tai yra biurokratizacija. Sukuriama sistema, kuomet nepaisant to, kad gyventojas šalia namų turi didesnę parduotuvę su didesniu asortimentu, kur yra mažesnės kainos, bet valstybė suteikia galimybę nusipirkti „vaučerį“, važiuoti kažkur į mažesnę parduotuvę su mažesniu asortimentu ir įsigyti tas prekes ten. Atsiranda tarpininkas, kuris mokesčių mokėtojų pinigais padeda smulkesniam verslui. Tad skamba kaip biurokratinis nepatogus mechanizmas. Dėl to šiek tiek skeptiškai vertinčiau, nes vis tik konkurencinės padėties iš esmės nepakeičia. Yra paprastesnių būdų, kaip galima paskatinti smulkesnes įmones, ypač mažesniuose miesteliuose, ar per mažesnę biurokratinę naštą, mažesnius mokesčius kol nepasiekiama tam tikro dydžio apyvarta ar darbuotojų skaičius. Ta „vaučerių“ sistema atrodo kaip gana brangi, neefektyvi ir nepatogi sistema“, – komentavo ekonomistas.
Kritikuoja išskirtines sąlygas smulkiesiems
Mažmeninės prekybos ekspertas Justas Gavėnas kritikuoja tai, kad visų mokesčių mokėtojų pinigais bus suteikiamos išskirtinės sąlygos tik vieniems smulkiesiems prekybininkams ar ūkininkams.
„Žiūrėdamas iš liberalios pusės, nematau, kad ką reikėtų reguliuoti ir keisti, nes gyventojas turi kuo puikiausią galimybę eiti pas visus smulkiuosius ir įsigyti savo trokštamas prekes. Kodėl būtinai pas smulkiuosius turi būti jam pigiau, tai nematau jokio motyvo, kodėl stipriai ir dirbtinai didinamas vienos verslo grupės konkurencingumas. Matau tame konkurencijos ribojimą.
Klausimas, kieno sąskaita tos geresnės kainos bus pasiūlomos? Bet kokiu atveju mes, kaip valstybė, už tai užmokėsime. Tai bus pinigų perskirstymas, nes kaina pati savaime nesusimažina. Jei jau norima, kažkokiu būdu daryti įtaką kainai, tai turime gerinti verslo sąlygas ir savikainą, riboti antkainius ar dar kažkokį kosmosą daryti, nes dabar iš vienos eilutės paimame lėšas ir perkeliame į kitą. Iš kur imsime lėšų dengti tą 30 proc. nuolaidą? Iš akcizų, mokesčių mokėtojų pinigų? Pats mechanizmas yra toks, kad iš vienur atėmiau ir į kitur įdėjau, bet lieka klausimas, iš kur atėmiau“, – DELFI komentavo J. Gavėnas.
Pasak jo, gera idėja yra nustatyti, kad „vaučeriu“ būtų galima pirkti tik pirmo būtinumo prekes, nes tai neturėtų tapti krepšeliu loterijos bilietams. Tačiau, kaip sako mažmeninės prekybos ekspertas, daug sunkiau būtų nustatyti, kokių pajamų asmenys galėtų šia sistema naudotis.
„Realybėje iš tikrųjų atskirti, kas gauna mažesnes pajamas, o kam iš tikrųjų reikia pagalbos, yra sunku. Pavyzdžiui, tas pats senjoras, jeigu skundžiasi, kad gauna mažą pensiją, bet tuo pačiu metu turi 10 tūkst. eurų indėlį banke, tai jis pasiturinčiai gyvena ar ne? Mes kažkodėl vertiname tik pajamas, bet nevertiname turto. Be to, yra rizika iš verslininkų pusės, nes jei tampi išskirtiniu, mini monopoliu, tai monopolyje visada turi galimybes reguliuoti kainas sau palankia kryptimi. Aš skeptiškas dėl šios idėjos“, – svarstė J. Gavėnas.
Belgijos „vaučeriai“ naudojami mažinant nedarbą
Vyriausybėje svarstoma „vaučerių“ sistema nuo 2004 metų veikia Belgijoje. Tačiau ten ji naudojama kiek kitokiu tikslu: paskatinti ilgalaikius bedarbius ar mažai įgūdžių turinčiuosius sugrįžti į darbo rinką. Sistemos tikslas nėra skatinti konkurenciją prekyboje ar padidinti gyventojų perkamąją galią.
„Taip, ten nuo 2004 metų yra veikianti sistema, kalbama yra apie darbo jėgą, bet iš principo mes matome, kad ši sistema labai efektyviai veiktų praktiškai bet kur kitur. Svarstėme, kokios galėtų būti kitos alternatyvos. Bet kitos alternatyvos, kai pradedame kalbėti apie pinigus, gali greiti baigtis piktnaudžiavimu ar netikslingu lėšų panaudojimu. O tokia alternatyva leidžia valstybei šią paramą tikslingai nukreipti, leidžia suteikti pranašumą tiems verslams, kai kalbama apie darbo jėgą, kuriems iš principo valstybė nori padėti. Aiškiai paskatintų smulkų verslą, ūkininkus, sugrįžti į rinką“, – DELFI teigė premjero patarėjas S. Malinauskas.
Ekonomistas N. Mačiulis taip pat pastebėjo, kad tokia sistema dažniau naudojama darbo rinkos efektyvumo gerinimui, o ne išskirtinai mažmeninėje prekyboje.
„Lietuvos darbo rinkoje taip pat kažkada buvo naudojami „vaučeriai“, kuomet iš tiesų įmonės įdarbindamos ilgalaikius bedarbius ar kitokius asmenis, gaudavo tam tikras mokestines lengvatas ir tokiu būdu buvo paskatinamas spartesnis užimtumo augimas. Tokie instrumentai pasiteisino ir Lietuvoje praeityje, ir kitose šalyse. Bet dėl „vaučerių“ mažmeninėje prekyboje, esu mažiau sėkmingų pavyzdžių girdėjęs.
Darbo rinkoje yra aiški nauda, nes didžiąją dalį naudos gauna ilgalaikis bedarbis, kurio niekas nepriima, bet atsiradus laikinai mokestinei paskatai, įmonė sukuria tokias darbo vietas. Tada ir valstybei gerai, nes sumokama ilguoju laikotarpiu daugiau mokesčių, mažiau lėšų reikia socialinėms išmokoms, ir gerai darbuotojui, ir įmonei. O kai kalba apie „vaučerius“ mažmeninėje prekyboje eina, tai negalima paneigti, kad šiek tiek iškraipoma konkurencija rinkoje, nes kai kurios įmonės gaus, kai kurios negaus paramos“, – svarstė N. Mačiulis.
Belgijos valdžios „vaučerių“ sistema iš esmės turi tris svarbius tikslus: didinti mažiau kvalifikuotų žmonių užimtumo lygį, mažinti neoficialaus sektoriaus veiklą, padėti žmonėms siekti geresnio darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros. Sistema yra nukreipta į kelis objektus.
Vartotojai „vaučerių“ sistemą naudoja tam, kad susimokėtų už tam tikras paslaugas. Vardijama, kad tai tokios paslaugos kaip namų valymas, drabužių lyginimas, maisto nupirkimas ar ruošimas ir pan. Kiekvienas suaugusysis, gyvenantis Belgijoje, per metus gali nusipirkti iki 500 tokių „vaučerių“. Kiekviena šeima (asmenys, gyvenantys tame pačiame namų ūkyje) per metus gali įsigyti ne daugiau kaip 1000 tokių aptarnavimo kuponų. Pirmieji 400 kuponų parduodami už 9 eurus kiekvienas, likusius 100 kuponų pardavinėjami po 10 eurų. Vartotojas perka paslaugų kuponus iš privačios įmonės „Sodexo“. Šiuos popierinius ar skaitmeninius kuponus jie turi išnaudoti per 8 mėnesius. Kiekvienas vartotojas turi teisę susigrąžinti 30 proc. savo mokamo gyventojų pajamų mokesčio, taip sumažindamas realią kupono kainą iki 6,3 eurų už pirmus 400 kuponus ir 7 eurų už likusius. Vyriausybei ši lengvata gyventojams kainuoja maždaug 2,7 Eur už kuponą.
„Sodexo“ už kiekvieną parduotą paslaugų „vaučerį“ gauna 22,04 eurų: 9 eurus sumoka vartotojas, o likusią dalį (13,04 eurų) skiria Vyriausybė. Įmonė taip pat gauna subsidijas – 0,0852 Eur už kuponą. Skaičiuojama, kad valstybė iš viso subsidijuoja 71,4 proc. visų išlaidų.
Ketvirtasis objektas, kuris įtraukiamas į šią sistemą – paslaugų kupono darbuotojas. Jie gali ne ilgiau kaip tris mėnesius dirbti pagal terminuotą darbo sutartį. Vėliau tampa nuolatiniu darbuotoju, dirba ne mažiau kaip 10 valandų per savaitę ir gauna minimalią algą – 10,28 Eur už valandą, kurią moka darbdavys. Iš tiesų alga gali būti ir didesnė, nes viskas priklauso nuo susitartų darbuotojo ir darbdavio sąlygų.
Darbdaviai gali būti tiek viešosios organizacijos, tiek privačios įmonės, tiek ne pelno siekiančios organizacijos. Jos sudaro sutartis su „Sodexo“ ir iš ten gauna 22,04 Eur už parduotą paslaugų kuponą. Ši suma būna skiriama padengti darbuotojo darbo užmokesčiui ir paslaugų įmonės veiklos išlaidoms.
