Eksperimentą atlikęs Rokas Navikas dirba savo šeimos versle, įmonėje „Eivydė“, kuri valdo tris maisto prekių parduotuves „Airo“. Parduotuvės yra Marijampolėje ir veikia jau nuo 1992 metų.
DELFI jis pasakojo, kad surinkti produktų kainų palyginimai rodo ne tik, kokius skirtingus antkainius taiko prekybos centrai, bet ir įrodo, kad verslas gali išsilaikyti taikydamas mažesnius antkainius.
„Mūsų ekonomistai sukėlė man pyktį, pasisakydami įvairiose laidose, kur aiškina, kad masto ekonomija veikia, kad didieji prekybos tinklai nuperka pigiau ir gali parduoti pigiau. Taip, masto ekonomija perkant didelį kiekį veikia, bet pati grietinėlė, antkainis, lieka prekybos centrui. Pas mus yra žymiai mažesnis antkainis. Manau, kad prekybos tinklai naudojasi žmogaus psichologija. Sukelia antkainį iki 100 proc. ar daugiau, o tuomet patogu daryti 40 proc. akcijas ir manipuliuoti žmonėmis, kad jie perka su didžiule akcija. Bet iš tikrųjų, kokia ta akcija? Tai labai slidus dalykas. Žinoma, kad jie pasilieka antkainį taikydami akcijas.
Mūsų parduotuvėje antkainis yra iki 20 proc., cigaretės labiausiai numuša šį vidurkį. Cigarečių antkainis yra apie 4–5 proc., iš jų verslo visiškai nėra, tiek, kad turi, nes reikia turėti. Dideliuose prekybos centruose, pavyzdžiui buitinės chemijos produktai, rankų kremų antkainis gali siekti net iki 500 proc. Pats nagrinėjau rankų kremo antkainį. Esu kalbėjęs su mėsininkais, kad mėsos gaminiams ir 70 proc. antkainis būna, bet tai kalbos gandų lygyje. Bet, pavyzdžiui, antrarūšė dešra pas mus kainuoja 1,39 Eur, o prekybos centre 2,29 Eur. Tai pasityčiojimas iš to žmogaus, kuris pinigų neturi, tai juk antros rūšies dešra.
Čia paprastas palyginimas, kai vienu metu išnyko visos nepriklausomos vaistinės, liko tik tinklinės, išnyko beveik visos degalinės, tik tinklinės likusios, tai lygiai tą patį su smulkiu verslu nori padaryti, nes mes esame konkurentai, nepatogūs didiesiems, išmušame tas nustatytas kainas. Bet kyla retorinis klausimas, kas nustato tas kainas?“, – DELFI pasakojo R. Navikas.
Prekių kainų palyginimu jis dalinasi ir su portalu DELFI. Jis patvirtina, kad mažieji prekybininkai tikrai gali su didžiaisiais konkuruoti kainomis, tačiau tai labai sudėtinga. O išsilaikyti padeda ir tai, kad patalpų nereikia nuomoti, nedaug darbuotojų.
„Nė vienos parduotuvės neuždarėme nuo tų metų: kiek turėjome, tiek ir turime. Žinoma, plėtros nelabai galėjome vykdyti, buvo visokių baimių, nes prie mūsų kiekvienos parduotuvės stovi po prekybos tinklą. Aišku mūsų parduotuvės gerose vietose, mandagios pardavėjos, su žmonėmis bendrauja, kai į mažą parduotuvę ateina žmogus, kai kuriems jau net nereikia pasakyti ką pirks, pardavėja jau pažįsta ir žino. Taip pat aktualus greitis, kad pirkėjas galėtų kuo mažiau sugaišti laiko eilėse ir greičiau apsipirkti.
Jei aš užsidėsiu 100 proc. antkainį, bet neturėsiu apyvartumo, prekė pas mane stovės lentynoje ir jos niekas nepirks, tai koks verslas tada iš to. Geriau užsidėsiu mažesnį antkainį, bet ją pirks. Mes nežaidžiame su nuolaidomis, žinome, kad ras pas mus pirkėjas būtent tą kainą. Jeigu tavo patalpos, minimalus darbuotojų skaičius ir pats daug dirbi, tau sekasi, kyla pardavimai ir tai yra motyvacija toliau dirbti.
Mažosios parduotuvės gali konkuruoti kainomis, bet tai labai sudėtinga. Jaunam žmogui naujai pradėti nuo nulio iš viso būtų labai sudėtinga, nes tu neturi mokestinių atidėjimų. Su tiekėjais turi iš anksto atsiskaityti, pagal gautas prekes. Mes tai dar turime atidėjimą, o naujai pradedant niekas tavimi nepasitikės.
Didieji prekybos tinklai savo plėtrą jau nenormaliai vykdo. Visi didieji pasidalinę rinka, vienas rinkos kąsnis vienam, kitas – kitam, o nepriklausomi užmiršti. Man jų nė kiek negaila ir aš džiaugiuosi, kad jie dar laiko tokius antkainius, nes tada aš dar galiu kvėpuoti. Jeigu jie laikytų mažesnius antkainius, tada jau mums būtų sudėtinga“, – savo patirtimi su DELFI dalinasi prekybininkas.
„Sodros“ duomenimis, įmonėje „Eivydė“ rugpjūtį dirbo 9 žmonės, atlyginimų vidurkis siekė 411 eurų.
Prekybos tinklų atstovas: esu įsitikinęs, kad bendras kainų lygis prekybos tinkluose mažesnis
Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdantysis direktorius Laurynas Vilimas DELFI teigia, kad masto ekonomijos dėsnio negalima nuginčyti: didesnis verslas dėl savo masto yra efektyvesnis.
„Tai galioja visam verslui: ar tai paslaugos, ar viešas maitinimas, ar gamintojai, kurie gamina prekes. Jeigu kažkas rankomis gamina ir lipdo vazas, jos tikrai gali kainuoti daug brangiau negu tie patys produktai štampuojami gamykliniu būdu šimtais tūkstančių. Masto ekonomijos paneigti negalima ir neturėtų net diskusijos būti.
Ar gali būti, kad kainos tam tikrų produktų mažesnėse parduotuvėse yra mažesnės nei didžiuosiuose prekybos tinkluose konkrečiu metu? Taip, vienareikšmiškai gali būti. Tačiau imant visą kainodarą, visas prekes mažoje parduotuvėje, kurias galima lyginti su prekybos tinklais, tai aš esu šimtu procentų įsitikinęs, kad ten bendrai paėmus prekių kainos vidurkis bus didesnis nei didžiuosiuose prekybos tinkluose“, – sako L. Vilimas.
Jis pastebi, kad mažesnę maržą mažieji gali taikyti ir dėl kitų priežasčių – nuosavos patalpos, mažas darbuotojų skaičius. O štai didieji prekybos tinklai turi mokėti atlyginimus dideliam darbuotojų skaičiui, mokėti dideles nuomos kainas, išlaikyti brangią įrangą, prekybos salės sprendimus, logistinius sprendimus. Būtent atlyginimai ir patalpos – itin brangūs kaštai, kuriuos mažieji prekybininkai gali susimažinti.
„Reikia ir tokį faktą ir aplinkybę išskirti, kad patys savininkai dirba. Dar reikėtų nurodyti, kiek jie gauna atlyginimo. Gal atlyginimus sau minimalius moka ir išsiima pelną per dividendus, kur mokama 15–20 proc. mokesčių nuo pajamų, o samdomam darbuotojui 70 proc. kainuotų brangiau darbo vieta. Tai visiškai atskiras verslo segmentas, kai nesamdoma darbuotojų, kurio negalima lyginti su didesniais verslais, kurie samdo darbuotojus, moka jiems oficialius atlyginimus su visas mokesčiais. Be to nurodyta, kad patalpos priklauso patiems. Reiškia, kad jie arba patalpas turėjo, ar įsigijo ir nemoka nuomos mokesčių. Tai absoliuti mažuma tokių verslų Lietuvoje, kurie turi savo patalpas. Tie, kurie turi savo patalpas ir sumano vykdyti tokią veiklą, gali sutaupyti nuomos mokesčius ir jie atitinkamai tada gali nuo kiekvienos prekės uždirbti mažiau ir iš to išgyventi. Tokie pavyzdžiai puikūs ir realūs, tačiau jie yra absoliuti išimtis iš taisyklės. Mintis, kad skatinti tokį verslą yra puiki, aš jai pritariu, tačiau reikia mąstyti, kiek žmonių išgalės nusipirkti savo patalpas, ypatingai dideliuose miestuose, kur kainos ypatingai didelės, kur nei didieji prekybos tinklai neperka, o nuomoja.
Einant per tokias detales, akivaizdu, kad galima rasti ekonomiškai pagrįstus paaiškinimus, kodėl viena ar kita prekė tai dienai galėtų kainuoti pigiau pas mažesnį pardavėją.
Nereikia kurti iliuzijos, kad masto ekonomija išsigalvotas dalykas ir iš tiesų neveikia, kad mažiukai verslininkai gali visada pardavinėti pigesnę produkciją, nes gali išgyventi su mažesniu antkainiu. Vidutinis pelningumas didžiųjų prekybos tinklų Lietuvoje yra apie 2,5 proc. Bendras maržos vidurkis visų tūkstančių produktų yra apie 20–30 proc. Iš to išlaikomas verslas, plečiamas verslas, o pelno prasme lieka iki 3 proc. nuo visos apyvartos“, – teigia L. Vilimas.
Jis prideda, kad nereikėtų manyti, jog apribojus prekybos tinklų darbo laiką ims dygti mažos parduotuvėlės.
„Tą reikia drąsiai paimti ir išsakyti, nemeluoti visuomenei ir žmonėms. Atsirasti gali daugiau, bet tas daugiau tai mes skaičiuosime dešimtimis per visą Lietuvą, kai didžiųjų prekybos tinklų srautai per dieną yra apie pusantro milijono lankytojų per visus didžiuosius prekybos centrus. Mažieji neužpildys tos nišos ir neįmanoma net būtų jos pakeisti, nes reiškia, kad ant kiekvieno kampo, vietoje kiekvieno biuro pirmame aukšte, vietoje visų kirpyklų daugiabučiuose turėtų atsirasti būtent maisto mažytės parduotuvėlės, kad jos galėtų atstoti tą didžiųjų prekybos tinklų rinką“, – pastebi L. Vilimas.
Jo teigimu, parduotuvių „Airo“ pavyzdys yra teigiamas signalas, rodantis, kad mažieji prekybininkai gali puikiai verstis ir dabartinėmis sąlygomis, be valdžios įsikišimo.
„Iš tiesų puikus pavyzdys, kaip mažieji prekybininkai šiais laikais gali išgyventi, išsiversti, tiesiog prisitaikę prie rinkos sąlygų, įsigydami patalpas, dirbdami patys ten. Visi verslai, kurie valdomi protingai ir efektyviai, ar jie dideli ar maži, jie turi vietos po saule, gali surasti savo nišą, savo pirkėją, ir tą daro. Ir turėtų tą daryti. Tokie pavyzdžiai rodo, kad smulkus verslas nėra negyvas, kaip bandoma pateikti, kad jis numarintas, o didieji prekybininkai „suvalgė“ jį.
Paviešintas pavyzdys rodo sveikintiną dalyką: tas kas nori ir prie dabartinių sąlygų, prie dabartinės mažmeninės rinkos struktūros gali dirbti efektingai ir konkuruoti su didžiausiais prekybininkais. Tai puikiausias pavyzdys, rodantis, kad į rinką nereikia lįsti, nes tokie verslai ir be valdžios pagalbos, ribojant kitus, gali veikti puikiausiai – dirbti ir išgyventi“, – DELFI teigė Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdantysis direktorius.
