„Citadele“ banko užsakymu „Spinter tyrimų“ atlikta apklausa atskleidžia: 13 proc. smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių mano, kad 2019 metais Lietuva jau gali išgyventi nedidelį ūkio nuosmukį, o 6 proc. prognozuoja krizę.
„Verslo lūkesčiai, ar tai būtų pramonė, ar paslaugų, statybų sektorius, yra išankstinis signalas, galintis atskleisti ekonominio aktyvumo pokyčius. Didesnį dėmesį reikėtų skirti eksportuojančio sektoriaus lūkesčiams. Dažnai vietoje veikiantis verslas, susijęs su vidaus vartojimu, šiek tiek vėluoja, tuo metu eksportuojantis verslas, kurio užsakymai priklauso nuo užsienio, ypač Vakarų Europos užsakovų, yra geras rodiklis.
Tačiau tyrimo rezultatai neatrodo gąsdinantys, juolab, kad likusioji dalis demonstruoja didelį optimizmą. Iš įvairių privačių institucijų tyrimų, taip pat Statistikos departamento pateikiamų vartotojų, pramonės, paslaugų sektoriaus pasitikėjimo rodiklių matome, kad nuotaikos yra labai geros. Ar jau galima sakyti, kad jos – per geros ir esame pernelyg atsipalaidavę? Dar nebūčiau linkęs taip sakyti“, – komentuoja T. Povilauskas.
Pernelyg didelis optimizmas – nebūtinai geras ženklas
G. Kubiliūnienė pažymi – optimistiškai nusiteikusių įmonių dalis yra kur kas didesnė: 37 proc. mano, kad kitąmet šalies ekonomika augs ne mažiau nei šiemet, 32 proc. prognozuoja tolesnį augimą kiek lėtesniais tempais.
„Šiuo metu nėra esminių priežasčių nerimauti dėl to, kad šalies ekonomika gali stoti. Ir verslas rodo ryžtą susidoroti su iššūkiais dėl didėjančių išlaidų, kvalifikuoto personalo trūkumo. Toliau auga įmonių investicijos, viešajame sektoriuje irgi tikimasi aktyvesnio ES lėšų investavimo, tad 2019-ieji, jei tik nebus netikėtų posūkių pasaulio rinkose, šalies ūkiui turėtų būti pozityvūs metai“, – sako G. Kubiliūnienė.
Tačiau T. Povilauskas pastebi, kad pernelyg optimistinės nuotaikos taip pat nėra labai geras ženklas, ypač kalbant apie vartotojus.
„Vartotojų nuotaikos yra sugrįžusios į 2007-ųjų lygį, o tai jau yra perspėjimas apie riziką. Žinoma, nemažai priklauso nuo to, kiek laiko tęsis geri laikai. Jei dar vieni ar dveji metai dar bus geri, žmonių noras išlaidauti, vartoti tik augs“, – komentuoja ekonomistas.
Perkaitimas kol kas negresia, nors yra vienas „bet“
„Šiuo metu galėčiau išskirti vieną veiksnį, kuris mažina Lietuvos pasirengimą krizei – darbo našumo atotrūkį nuo atlyginimų didėjimo. Tai bus dar didesnė problema, jei tęsis dar dvejus–trejus metus.
Lietuvoje prieš 2008-ųjų krizę stipresnis už darbo našumą darbo užmokesčio augimas prasidėjo 2004-aisiais. Šiuo metu spartesnį atlyginimų nei darbo našumo augimą stebime antrus metus. Taigi, negalima sakyti, kad yra taip pat blogai, tačiau tai yra raudona šviesa degantis signalas“, – kalba T. Povilauskas.
Pasak jo, ydingas yra užburtas ratas, kuriame yra atsiradusios įmonės: „Tam, kad didėtų darbo našumas, reikalingos investicijos, tačiau nors investicijos Lietuvoje didėja, augimas nėra didelis. Dalis verslo, girdėdamas kalbas, kad ekonomika lėtėja, ima dar atsargiau investuoti. Šis užburtas ratas neleidžia darbo našumui augti taip stipriai, kaip norėtųsi.“
Tačiau ekonomikos perkaitimo ženklų, anot pašnekovo, kol kas nematyti – būsto kainų augimas pernelyg neatsilieka nuo pajamų lygio augimo, paskolų portfeliai auga, tačiau panašiai kaip ekonomika.
„Prisiminkime, kad prieš 2008-ųjų krizę jau nuo 2007-ųjų tarptautinės institucijos ir ekonomistai kalbėjo apie ekonomikos perkaitimą. Šiuo metu Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, kalbėdama apie Lietuvą, perkaitimo sąvokos nenaudoja.
Žinoma, JAV, kitur Europoje esama daugiau juodų debesų ir tai gali daryti įtaką mūsų ekonomikai, tačiau Lietuvos ekonomikos perkaitimo ženklų kol kas nematyti“, – sako T. Povilauskas.
Finansų ministerija artimiausiais metais prognozuoja tvarų, nors lėtėjantį, ekonomikos augimą. Ekonominės raidos scenarijuje 2018–2021 metams numatoma, jog 2018 metais šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) augs 3,4 proc., 2019-aisiais augimas sieks 2,8 proc. 2020-aisiais bei 2021-aisiais – 2,5 proc.
