Į SEB banko organizuotą renginį „Finansų vadovų forumas 2018“ atvykęs Stokholmo Inovacijų centro „Epicenter“ bendraįkūrėjas, startuolių augimo konsultacinės įmonės „Result“ vadovas Maheshas Kumaras lietuvius nustebino ne tik rankoje implantuotu lustu, kuris leidžia nebegalvoti apie raktus ar korteles, bet ir pasakojimu, kokia mūsų laukia ateitis technologijoms užvaldant ne tik mūsų aplinką, bet ir persikeliant į mūsų kūnus.
Technologijomis tobulina kūną
M. Kumaras portalui DELFI pasakoja, kad pasaulyje yra kilęs net visas judėjimas, vadinamas „bionulaužimu“ (angl. biohacking). Pasak jo, šis judėjimas parodo, kad technologijas galima panaudoti visur ir net visame žmogaus kūne.
„Iš esmės tu naudoji technologijas žmogaus prigimties stiprinimui. Technologijos juda nuo išorinių dalykų prie pačio kūno, vidaus. Tai tikrai jaudina. Tačiau būtina paminėti, kad tai skirta ne visiems. Technologijos įdomios tuo, kad jos turi būti žaismingos. Jeigu jos yra žaismingos, tu gauni pasirinkimą, jei tai tampa pasirinkimu, tai įgauna verslo vertę. Didžiausias klausimas, kaip mes turėtume panaudoti technologijas? Ir kokia atsakomybė naudojant technologijas?“, – kalba jis.
Inovacijų centre „Epicenter“, kurio bendraįkūrėjas jis yra, vis darbuotojai vaikšto su implantuotais NFC lustais rankose. Tokie pat lustai būna panaudoti ir bekontaktėse banko kortelėse ar viešojo transporto elektroninio bilieto kortelėse. Lustas įstatomas po oda, tarp nykščio ir smiliaus.
Pasak jo, naudojantis implantuotu lustu ne tik nereikia įėjimo kortelių. Švedijoje juo galima naudotis net traukiniuose ar oro uoste.
„Mūsų biure „Epicentre“ viskas yra su lustais, tau nereikia raktų iš viso. „Epicentre“ viskas: spausdintuvai, durys, maisto pardavimo automatai, užmokestis restorane, viskas vykdoma naudojantis implantuotu rankoje lustu. Jis prijungtas prie visko, ko tau gali prireikti: sąskaitos, identifikacijos, raktų.
Dabar Švedijoje lustus galima naudoti važinėjant traukiniais, skraidant – lustas panaudojamas, kaip įlaipinimo bilietas. Gali naudotis sporto klubo paslaugomis. Viskas, kas yra piniginėje, kas gali būti programuota, gali būti perkelta į lustą. Stokholme turime 4 tūkst. žmonių, kurie turi implantuotus lustus. Aš pats turiu jau tris metus ir galiu pasakyti, kaip tai yra lengva. Man nereikia galvoti apie raktus, apie identifikacijos dokumentus. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai neveikia. Kitais atvejais tenka ranką pakreipti keista pozicija, nes skaitytuvas yra įmontuotas keistai žemai ar aukštai. Tai turi išsiaiškinti kaip nuskaityti tą lustą. Bet jeigu užraktas yra standartizuotas, tai viskas turėtų būti gerai.
Kalbama, kad ateityje nebeliks kortelių apskritai. Nežinau, ar tikiu tokia ateitimi, bet toks pažadas yra“, – DELFI pasakojo M. Kumaras.
Pasak jo, visa lusto implantavimo rankoje esmė, kad tai sprendžia problemą.
„Mums kilo problema ta, kad reikėjo daugybės elektroninių įėjimo kortelių į pastatą, taip pat atskiros kortelės naudojantis autobusu ir pan. Tai lustai sprendžia šią problemą. Aišku, klausimas tik, ar tau reikia to tavo kūne. Lustą įdeda tatuiruočių specialistai, tai kaip darytis tatuiruotę. Visiškai neskauda, jaučiasi tarsi mažas įkandimas. Tačiau tai atrodo didžiulis žingsnis daugeliui žmonių. Bet tu bet kuriuo metu gali įsidėti, bet kada išsiimti. Tai visiškai tas pats kas bekontaktė kortelė, tai tik antena, kuri siejasi su kitais išmaniaisiais įrenginiais. Jeigu tavo telefoną nulaužia, kyla daug didesnė riziką nei nulaužtų mano lustą. Nes su juo nieko negali padaryti, tai tik kvailas dalykas, tačiau jo panaudojimas yra labai protingas.
Nežinau ar patys implantuoti į ranką lustai yra žmonijos ateitis, bet tokios technologijos, kurios sprendžia problemas, tikrai yra ateitis. Jeigu pažiūrėtume, kiek pametama raktų, kortelių, ir telefonas jau sprendžia daugelį tų problemų. Tai gal žmogui ir nereikia to lusto, jei jam padeda kiti įrenginiai. Bet lustas yra žaisminga technologija ir kelia svarbius klausimus dėl to, kaip technologijos gali būti integruojamos į kūną. Juk kūnas, atrodo, yra mano nuosavybė. Tačiau jeigu nešioji lęšius, tai dar nereiškia, kad esi kiborgas. Tu turi tiesiog pasirinkimą sau padėti.
Tai yra tarsi savęs tobulinimas. Yra visas judėjimas, kuriuo norima žmogų patobulinti, modernizuoti. Žmonės yra protingi, bet gali būti protingesni. Toks savęs technologinis pagerinimas reiškia, jog gali greičiau mokytis, rečiau sirgti“, – teigia jis.
Išliks tos profesijos, kurios reikalauja žmogiško prisilietimo ir jausmų
Anot M. Kumaro, nėra nė abejonių, kad robotizacija, automatizacija pakeis visą industriją ir kai kuriuos darbus sunaikins. Pasak jo, telieka klausimas, kada tai nutiks. Jis prisimena, kaip anksčiau automobilis buvo tiesiog vežimas su arkliais ir vadeliotoju. Atsiradę automobiliai pakeitė arklius, o vadeliotojai tiesiog tapo vairuotojais. Tačiau dabar vyksta visai kitokie procesai. M. Kumaras mano, kad automatizacija visiškai išardys mums pažįstamą aplinką, darbo erdvę, nes tiesiog mašinos yra protingesnės už žmones.
„Pavyzdžiui, 40 metų dirbantis dantistas dabar turėtų tapti duomenų analitiku ar panašiai. Tai didžiulis žingsnis. Ateities kartos turi būti pasiruošusios nuolatos mokytis ir gerinti, tobulinti savo įgūdžius. Tad tu neturi vieno darbo, nepriklausai vienai industrijai. Manau viskas pasikeis ir bus visai kitoje manieroje nei dabar suprantame“, – sako jis.
Jis tiki, kad automatizacija sunaikins apie 15–20 proc. darbų. Iš ties rizikoje atsiduria daugybės profesijų atstovų.
„Bet kokia užduotis, kurią šiandien atlieka žmogus, bet mašina gali atlikti geriau, yra rizikoje. Iš esmės, pavyzdžiui, daktaro profesija yra labiau rizikoje negu seselės. Seselė suteikia žmogišką prisilietimą, yra empatiška. O daktaras tai išrašinėja vaistus, mašina gali 80 proc. geriau atlikti tą darbą. Teisininkų darbą taip pat mašinos greičiau ir geriau gali atlikti.
Tikrai rizikoje yra visos darbininkų klasės profesijos. Pavyzdžiui, mašinų gamyboje praktiškai nebereikia žmonių, viskas yra automatizuota. Tad iš esmės viskas, ką gali padaryti mašina geriau padaryti nei dabar daro žmogus, yra rizikoje. Nerizikinga tai, ką tik žmogus gali suteikti – empatiškumas, emocijos, prisilietimas. Bet kas, kas reikalauja gilaus žmogiško ryšio.
Jei prieš 100 metų fermose buvo dirbama daug ilgiau, dabar tu dirbi daug mažiau ir manau ateityje dirbsime dar mažiau. Per kitus 20–30 metų viskas bus visiškai kitaip, nes technologijos spartėja ir tampa pigesnėmis. Vietoje 40–45 valandų per savaitę, dirbsime 20–25 valandas“, – mano M. Kumaras.
Savo pasakojimu jis nupiešia ir kiek utopišką viziją. Pasak jo, technologijoms skverbiantis į visas sritis ir naikinant darbus, šalyse turės pradėti vystytis du nauji modeliai.
„Vienas modelis – tai valdžios rūpinimosi modelis, kiekvienam kas mėnesį suteikiamos universalios bazinės pajamos, kad kiekvienas turėtų už ką nusipirkti maisto. O jei turi už ką nusipirkti maisto, tada jau ir gali imtis kitų dalykų, kūrybiško mąstymo. Tau nereikia dirbti vien dėl to, kad užsidirbtum pinigų maistui, kad išgyventum.
Kitas modelis, kuris jau daug kur atėjęs – mokymasis visą gyvenimą. Patys žmonės nuolatos turi atnaujinti savo įgūdžius, labai svarbi nauja švietimo infrastruktūra. Tad bus įdomu pamatyti, kaip šie modeliai vystysis su automatizacija ir robotizacija“, – svarsto M. Kumaras.
Didžiausias iššūkis tradicinėms įmonėms – pritraukti talentus
M. Kumaras mano, kad tradicinių bankų nesunaikins kylantis Fintech sektorius. Pasak jo, Fintechui bankų reikia dėl infrastruktūros, dėl turimų duomenų. Tačiau ne tik bankams, bet ir kitoms tradicinėms didelėms įmonėms kyla du pagrindiniai iššūkiai: kultūra ir greitis.
„Daugybė įmonių yra organizuotos, bet ne organizuotos būti kūrybiškomis, sugalvoti naujas idėjas. Ir tam tikra prasme jos ir neturi to daryti, nes jų darbas yra sužiūrėti, kad viskas veiktų. Juk nenori eiti į ligoninę, kur kiekvieną dieną išbandomi nauji dalykai, taip ir mirti gali. Tu nori proceso, tikslaus laiko, kada kas ateina, kad viskas veiktų. Didžiulės kompanijos ne visur turi būti lanksčios. Pavyzdžiui, ta pati ligoninė. Tu nenori, kad ji visur būti lanksti, bet būtų tam tikros jos dalys lanksčios. Nori, kad būtų labiau klientams draugiška.
Bet ko didžiulės įmonės gali išmokti iš mažų kompanijų, tai greitis stengiantis ir noras stengtis. Mes tai vadiname antrepreneryste. Svarbūs trys elementai: pats nusiteikimas bandyti, turimų įgūdžių rinkinys veikti ir gera lyderystė. Šis antreprenystės judėjimas skatina bendrovę keistis. Tai nereiškia, kad tau pasiseks, tai tik garantuoja, kad turėsi startą. Kad pasisektų reikia turėti sistemiškus procesus, viskas priklauso nuo sisteminio bandymo.
Statistika rodo, kad lengviau tapti repo žvaigžde nei sėkmingu inovatoriumi ar antrepreneriu. Jeigu lengviau pradėti dainuoti ar repuoti, vietoje naujų dalykų išbandymo, tu turi suprasti, kokio tau biudžeto reikės ir kokia bus atsakomybė. Kiek reikės darbo įdėti viskam vadovaujant, komunikuojant akcininkams ir kitiems. Reikės statyti tiltus ir organizacijos viduje, ir išorėje. Kyla iššūkis, nes prireikia laiko, planavimo ir gerų lyderio savybių. Dauguma lyderių neturi laiko, nenori planuoti ir ne visi turi įgūdžius“, – kalbėjo M. Kumaras.
Tačiau pats didžiausias iššūkis, kylantis ir iš įmonės kultūros – jaunų talentų pritraukimas.
„Tai prasideda su tūkstanmečio karta. Talentų pritraukimas didelėms įmonėms tikrai yra sunkus. Jos negauna daug gerų talentų, nes nėra taip patrauklu dirbti didelėje nelanksčioje kompanijoje. Dėl to reikia turėti tam tikras dalis lanksčias, gerą lyderį, kad pritrauktum talentus. Jeigu neturi talentų, nieko nesukursi. Tai didžiulė problema. Kad žmonės išliktų įmonėje, jie nori autonomijos, laisvės kurti ir bandyti. Jeigu jie tai gali gauti savo darbe, o taip pat dar yra nebloga alga, tai sukuria troškimą dirbti. Jeigu jiems neduosi laisvės, tik pinigus gerus, jauni žmonės neliks. Priešingai nei senesnioji karta, kuriai užteko geros algos“, – teigia M. Kumaras.
