Rankų darbo valtims artėjant prie kranto, vietos žvejys Ibrahimas Chamume ir jo likimo broliai jau galvoja, kaip netrukus laimikį parduos krante jų laukiantiems vietiniams. Tokiu būdu pragyvenimui Indijos vandenyne jis užsidirba nuo keturiolikos. Jo tėvas taip pat buvo žvejys.

Ibrahimas sako, kad užsidirbti pragyvenimui iš tradicinės žūklės yra gana sunku, tačiau šiaip ne taip sukasi iš padėties. Prasimaitinti padeda ir nuostabaus skonio vaisiai. Vaizdai čia – tarsi iš kelionių katalogo.

Po daugiau nei dešimties metų ši vieta bus negrįžtamai pasikeitusi. Toks pat likimas laukia ir dar keturių pakrantės miestelių. Čia Kinija ketina investuoti 10 mlrd. dolerių, už kuriuos pastatys didžiulį uostą ir įsteigs specialiąją ekonominę zoną, kurią rems Omano valstybinis turto fondas.

Vietovė į pietus nuo Bagamojo, kadaise buvusi prekybos vergais centru ir nesėkmingai prieš 12 metų bandyta pripažinti pasaulinio paveldo vieta, Kinijos regima kaip naujasis Šendženas.

Prieš Deng Xiaoping paskyrus Šendženą pirmąja Kinijos specialiąja ekonomine zona (tai buvo padaryta 1979 metais), jis taip pat tebuvo mažytis žvejų miestelis. Dabar – dieną naktį nerimstantis aukštųjų technologijų centras ir vienas iš didžiausių pasaulio miestų.

Šendženas

Bagamojas, jei projektas klostysis kaip planuojama, transformuosis į didžiausią Afrikos uostą. Panašu, kad tokiai idėjai lemta virsti realybe: po kelerius metus trukusių atidėliojimų Tanzanijos valdžia teigia pradėjusi baigiamąjį derybų su Kinijos valstybine bendrove „China Merchants Holdings International“ etapą.

Lagūnos dugnas bus gilinamas, tad čia galės atplaukti didžiuliai krovininiai laivai, čia nusidrieks jų eilės, žada vystytojai. Kalbant apie specialiąją ekonominę zoną, pirminiame plane numatytos aptvertoje pramoninėje zonoje veikiančios gamyklos ir gyvenamieji kvartalai, kur turėtų sutilpti per 75 tūkst. žmonių. Kalbėta ir apie tarptautinį oro uostą. Dauguma miestelio gyventojų jau priėmė kompensacijas už tai, kad paliko senuosius namus.

Palyginimas su Šendženu ne toks jau ir perdėtas, kaip kad gali pasirodyti, teigia Kinijos ir Afrikos ekspertė Lauren Johnston iš „New South Economics“. „Ar 1980 metais ten apsilankę žmonės būtų patikėję, kuo visa tai pavirs? Bagamojas gali tapti pramoniniais vartais ne tik gausiam perspektyviam Tanzanijos jaunimui, bet ir dar gerai dešimčiai Afrikos valstybių. Tikrai galima rasti paralelių“, – teigia ekspertė.

Šendženas

Siūloma radikali Bagamojaus pakrantės transformacija – neoficiali Kinijos plėtra Rytų Afrikoje arba vienas iš daugelio ambicingų dvišalių projektų. Prieš spalį vyksiantį Kinijos ir Afrikos lyderių viršūnių susitikimą, Kinijos diplomatijos vadovas Wang Yi kviečiasi Afrikos vadovus „lipti į spartaus vystymosi traukinį“.

Jau devyneri metai, kai Kinija, įveikusi Jungtinių Valstijų konkurenciją, tapo pagrindine Afrikos prekybos partnere. Nors Kenija ir Etiopija buvo vienintelės Afrikos šalys iš trisdešimties, pasirašiusios ekonominių ir prekybos susitarimų per BARF forumą Pekine 2017 metų gegužę, Kinija Afrikoje tikrai turi ką veikti.

Pagrindinis „Vieno diržo ir vieno kelio“ iniciatyvos etapas – Kenijos 466 kilometrų ilgio geležinkelis iš sostinės Nairobio į Mombasos uostą, kuris oficialiai pristatytas praeitais metais. Yra planų geležinkelio tinklą plėsti gilyn į Pietų Sudaną, Ugandą, Ruandą ir Burundį. Tai didžiausias infrastruktūros projektas šalyje nuo pat nepriklausomybės.

Prieigos prie jūros neturinti Etiopija gavo 756 kilometrus elektrinio geležinkelio iš sostinės Adis Abebos į kaimyninio Džibučio uostą. 2,5 mlrd. svarų vertinamas projektas, kurį finansuoja Kinijos bankas, o statė Kinijos bendrovės, baigtas įgyvendinti sausį. Adis Abebos naujasis geležinkelis taip pat buvo finansuotas ir pastatytas Kinijos, jo operatorius – „Shenzhen Metro Group“. Džibutis, mainais už dosnias investicijas, palankias sąlygas paskoloms, vamzdyną ir du oro uostus, turėjo priglausti pirmąją Kinijos karinę bazę užsienyje.

Nors pagrindinis „Vieno diržo ir vieno kelio“ iniciatyvos dėmesys ir skiriamas Rytų Afrikai, Kinijos infrastruktūros projektai driekiasi iki pat Angolos ir Nigerijos, o ambicingi uostų planai siejami su pakrante nuo Dakaro iki Librevilio ir Lagoso. Pekinas taip pat reiškia paramą Afrikos Sąjungos siūlymui dėl visos Afrikos greitojo geležinkelio tinklo.

Kur Afrikoje baigiasi Kinija, ir kur prasideda „Vienas diržas ir vienas kelias“? Profesorius Steve‘as Tsang, vadovaujantis „Soas China Institute“, sako, kad apibrėžimas gana miglotas, tačiau pernelyg aiški apibrėžtis taip pat neatskleidžia svarbiausio. „Jei norite, kad projektas būtų „Vienas diržas ir vienas kelias“, jis gali būti „Vienas diržas ir vienas kelias“. Jis gali apimti bet ką. Tai tiesiog būdas pritraukti daugiau investicijų“, – teigia jis.

Atgimė didysis Mao projektas?

Naujasis Bagamojo uostas gali tam tikra prasme tapti, kaip įvardija S. Tsang, „pirmojo bendro Kinijos ir Afrikos megaprojekto“ – Tazaros geležinkelio linijos, sujungusios vario kasyklas Zambijoje ir Dar es Salaame, – reinkarnacija.

Tazaros projekto pradžia laikoma XX amžiaus 7-asis dešimtmetis, kai šalies vadovas Mao Zedong žemyne susirado bičiulių, remdamas prieš kolonializmą nukreiptą judėjimą, pavyzdžiui, tą, kurį Tanzanijoje propagavo Julius Nyerere. 1770 kilometrų ilgio geležinkelis pompastiškai atidarytas 1976 metais – tai buvo pirmasis visos Afrikos mastu įgyvendintas infrastruktūros projektas.

Džibučio ir Kinijos draugystė

Praėjus keturiasdešimčiai metų, kadaise didele laikyta Dar es Salaamo stotis stovi tuščia. Trūksta lubų plokščių, tad kaip ant delno pūvančios pertvaros, lyjant nuo stogo visas vanduo varva ant grindų. Per savaitę čia atrieda vos du surūdiję traukiniai. Erdvioje laukimo salėje – vos keli žmonės ir neveikiantys monitoriai.

Senajai geležinkelio linijai prognozuojamas atgimimas, ir jį žada ne kas kitas, o Kinijos ambasadorius Lu Youqingas. Yra siūlymas liniją pratęsti iki Bagamojo bei planas užtikrinti susisiekimą su Malaviu, Ruanda ir Burundžiu. Geležinkelio vykdomasis vadovas entuziastai kalbėjo apie 200 kilometrų per valanda greičiu lekiančius traukinius. Esminis skirtumas tas, kad Tazaros projektas daugiausia apmokėtas iš Kinijos pinigų – tai buvo didžiulė suma pinigų, turint omenyje, kaip skurdžiai tuo metu gyveno Kinija. Ar tai būtų vadinama „Vieno diržo ir vieno kelio“ iniciatyva, ar ne, iš esmės šiuo metu visi iki vieno nauji projektai finansuojami iš komercinių Kinijos paskolų.

Kas ta Kinijos „Vieno diržo ir vieno kelio“ iniciatyva?

Dėl šių skolų nestinga ir nuogąstavimų. Pasaulinės plėtos centro atliktas tyrimas nustatė, kad Džibutis – viena iš aštuonių „Vieno diržo ir vieno kelio“ iniciatyvos šalių, kurioms šios paskolos kelia didžiulį su įsiskolinimais susijusį stresą. Remiantis Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, per dvejus metus jų užsienio skola išaugs nuo 50 iki 85 proc. BVP.

Prieš kovą apsilankydamas Afrikoje, buvęs JAV valstybės sekretorius Rexas Tillersonas apkaltino Kiniją taikant grobuonišką kreditavimo taktiką. Kai Jungtinių Valstijų valstybės sekretorės pareigas ėjo Hillary Clinton, ji taip pat kaltino Kiniją „naujuoju kolonializmu“. R. Tillersono įpėdinis Mike‘as Pompeo dar nespėjo nieko pasakyti.

Nors Kinija iš viso Afrikai nuo 2000 iki 2015 metų paskolino per 95,5 mlrd. dolerių, ekspertai iš Kinijos ir Afrikos tyrimų iniciatyvos nustatė, kad daugiausiai pinigų buvo išleista bandant sumažinti Afrikos infrastruktūros spragas.

Maždaug 40 proc. Kinijos gautų paskolų buvo panaudotos energetikos projektams, dar 30 proc. atiteko transporto infrastruktūrai modernizuoti. Paskolos suteiktos pritaikius gana mažas palūkanas ir ilgą jų grąžinimo terminą.

„Besiskolinančiųjų iš Afrikos rizikos tiesiogiai susijusios su projekto pelningumu. Ar jiems pavyks užsitikrinti pakankamą ekonominę tų projektų veiklą, padėsiančią grąžinti tas paskolas? O galbūt tie projektai labiau vertinami kaip unikalios naujos galimybės? Kinai įsitikinę, kad uostai ir specialiosios ekonominės zonos – visiems be išimties naudingi vystymosi įrankiai. Jie tokią pačią strategiją kadaise taikė ir namuose“, – aiškina CAR vadovė Deborah Brautigam.

Dauguma Afrikos žmonių tikrai regi pagrindą optimizmui. Beveik du trečdaliai Tanzanijos gyventojų Kiniją vertina palankiai. Tokios nuomonės kiek mažiau nei pusė europiečių ir amerikiečių, teigia „Pew Research Center“.

Bagamojui ruošiantis kardinaliam virsmui iš tingaus žvejų miestelio į megauostą, visi iki vieno jo gyventojai nusiteikę labai pozityviai. Nuo vietos taksi vairuotojų iki naujo madingo restorano vadybininko – visi įsitikinę, kad miesteliui ir jiems visiems tai duos naudos.

Net ir eiliniai žvejai, kurių ramiam gyvenimui gresia apvirsti aukštyn kojomis, atrodo nusiteikę optimistiškai. Nors jau išmokėtų kompensacijų už iškeldinimą iš senų namų ir nepakako naujam gyvenimui pradėti, dauguma įsitikinę, kad šviesesnis rytojus išaus jau netrukus.

„Pokyčiai atneš daug teigiamų pasikeitimų. Net jei man ir nepavyks prasigyventi, pasiseks kitiems“, – sako Ibrahimas Chamume.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (52)