Priklausomybė nuo žaliavų

2012–2014 m. pajamos iš energijos produktų (naftos ir dujų) sudarė daugiau kaip pusę Rusijos federalinio biudžeto įplaukų. Pasaulinėse rinkose smuktelėjus naftos kainai, Rusijos valdžia paskelbė mažinanti priklausomybę nuo energijos produktų. Pajamų iš naftos ir dujų daliai sumažėjus iki 40 proc. visų biudžeto įplaukų, imta džiūgauti, kad tikslas sėkmingai pasiektas.

Vis dėlto taip nutiko ne dėl sąmoningos ir nuoseklios valstybinės politikos, o dėl žemų kainų, nes sumažėjo iš naftos gaunamų pinigų srautas.

Pastarųjų kelerių metų kovai su krize skirtos priemonės aiškiai parodė, kad vienintelis valdžios planas – išlaukti prastas rinkos sąlygas ir tikėtis aukštesnių kainų. Akivaizdu, kad Rusija neplanuoja atsisakyti energijos produktų modelio.

Saugumo iliuzija

Naftai brangstant Rusijos valdžia įvedė naują biudžeto taisyklę: už visas papildomas pajamas, gautas pardavus žaliavinę naftą brangiau nei po 40 JAV dolerių už barelį, bus perkama tvirta valiuta.

Tai vienas iš būdų sukurti vadinamąją „oro pagalvę“ pasitelkiant stabilizuojančias lėšas. Tik dėl „Rezerviniame fonde“ ir „Nacionalinės gerovės fonde“ sukauptų likvidžių finansinių išteklių valdžiai pavyko padengti biudžeto deficitą pastaruosius ketverius metus.

Tačiau 2017 m. pabaigoje „Rezervinis fondas“ visiškai ištuštėjo. Dabar Rusijai būtinos naujos atsargos norint išsaugoti finansinį stabilumą, jei užkluptų dar viena ekonominė krizė.

Nuo 2017 m. vasario Rusijos centrinis bankas perka valiutą Finansų ministerijai. Tačiau išsamesnės informacijos trūksta, nors duomenys apie energijos produktų perteklių teikiami kas mėnesį. „Nacionalinės gerovės fondui“ papildomų lėšų neskiriama.

Valdžiai atrodo, kad žaliavų kainoms pasiekus patenkinamą lygį galima lengviau atsikvėpti. Tuo metu ekonominės prognozės rodo, jog šios permainos neturės didelės įtakos ūkio augimui. Tai lemia struktūrinės problemos, kurios pasireiškė jau iki 2014 m., taip pat įvestos sankcijos bei atsakomosios sankcijos.

Sąstingio perspektyva

2017 m. Rusijos BVP augo 1,5 proc. – gerokai lėčiau nei prognozuoti 2,1 proc. Šalis ir vėl atsiliko nuo pasaulinio vidurkio (3 proc.), todėl faktiškai jos ekonomika nesistiebia.

Lėtai auga pramonės gamyba, mažėja investicijų srautas, jau kurį laiką menksta realios gyventojų pajamos, taip pat toliau spaudžia išorinės sąlygos, todėl tikėtina, kad sąstingis tęsis.

Foto: Sputnik / Scanpix

Valdžia norėtų, kad ekonomikos pamatu taptų vidinė paklausa ir investicijos. Tačiau oficialiais statistiniais duomenimis, per pastaruosius ketverius metus ūkio nuosmukis aptirpdė realias rusų pajamas daugiau kaip 11 proc. Dėl to rusai mažiau taupo ir vis dažniau skolinasi. Taigi mažėja ir galimybės investuoti.

Siekiant spręsti šią problemą pasiūlyta planų, kuriais siekiama paskatinti rusus investuoti. Išleista obligacijų privatiems asmenims, iš kurių drauge tikėtasi papildyti ir biudžeto deficitą. Pradinei susidomėjimo bangai nuslūgus paklausa ėmė mažėti.

Baigiasi ir stambios valdžios investicijos, veikiančios kaip vienkartinės ekonomikos rodiklių skatinimo priemonės: dujotiekis „Sibiro jėga“, tiltas į Krymą, infrastruktūra pasaulio futbolo čempionatui. Užsienio kapitalo srautą gerokai riboja tarptautinė padėtis.

Diskutuotina ir valstybinių bendrovių ištikimybė biudžetui. Federalinis biudžetas surinko vos pusę dividendų, kurių tikėtasi 2017 m. Į biudžetą turėtų būti pervedama ne mažiau kaip pusė valstybinių įmonių pelno, bet neoficialus lobizmas administracijoje leidžia valstybinėms milžinėms apeiti šiuos įsipareigojimus.

Išlaidos už realiosios ekonomikos ribų

Kalbant apie išlaidas, pastaruoju metu daugiausia lėšų skiriama socialinėms ir karinėms reikmėms. Tikėtina, kad tokia Rusijos politika išliks mažiausiai iki 2020 m.

2018 m. socialinei politikai skiriama maždaug 30 proc. biudžeto lėšų. Maždaug 17 proc. atitenka valstybės gynybai ir dar 13 proc. vidaus saugumui bei viešajai tvarkai. Per pastaruosius dvejus metus išlaidos gynybai vėl išaugo siekiant sugrąžinti ginkluotės gamintojams suteiktas valstybės garantuojamas bankų paskolas.

Trečiąją vietą užima išlaidos valstybės ūkiui paremti. Tikimasi, kad iki 2020 m. jų sumažės. Biudžete nenumatyta aiškesnių prielaidų ekonomikos augimui skatinti ir žmogiškajam kapitalui plėtoti. 2018 m. bus skiriama daugiau lėšų sveikatos priežiūrai ir švietimui, bet ši tendencija neilgalaikė ir yra susijusi tik su rinkimų sezonu.

2018–2020 m. biudžeto naujovė – tai, kad dalį išlaidų ekonomikai skirstys šalies prezidentas. Šiuo laikotarpiu suma palaipsniui augs nuo 2,3 iki 6 mlrd. JAV dolerių. Manoma, kad lėšos bus skiriamos ekonomikos reformoms. Bet gali būti ir taip, kad jos bus paskirstytos Kremliui ištikimiems oligarchams, kurių skaičius (taip pat ir JAV sankcijų sąraše) auga.

Foto: Scanpix

Neatsiejama Rusijos biudžeto savybė yra nemenka įslaptintų išlaidų dalis, kuri siekia net 18 proc. Slaptumo lygis auga ne tik su saugumo sritimi tiesiogiai susijusiose biudžeto eilutėse.

2018 m. finansų akte numatyta, kad bus įslaptinta dalis pavedimų Rusijos institucijoms. Toks sprendimas galėjo būti priimtas dėl kelių priežasčių: siekiant nuslėpti sunkią finansinę padėtį regionuose (dėl kurios gali kilti socialinių neramumų) ir neleisti kitiems gubernatoriams reikalauti panašios pagalbos.

Deficito problemos sprendimai

Nuo 2009 m. (išskyrus nedidelį perviršį 2011 m.) Rusijos biudžetas buvo deficitinis. Kadangi valdžia neturi gerai apmąstytos plėtros strategijos ir nevykdo sisteminių reformų, per pastarąsias dvi krizes (2009–2010 m. ir 2015–2016 m.) biudžeto deficitas finansuojamas iš naftos pajamų rezervų. Vienas iš jų jau visiškai ištuštėjo.

Artimiausių metų deficitas (pagal dabartines prognozes jis turėtų išlikti iki 2020 m.) bus dengiamas iš „Nacionalinės gerovės fondo“ ir vidinės skolos.

2018 m. „Nacionalinės gerovės fondo“ ištekliai kompensuos kone 90 proc. prognozuojamo deficito. Bet jei prognozuojamas deficitas išliks, po 2018 m. Rusijai gali kilti sunkumų jį padengti, nes šalis daugiausia kliaujasi vidiniais ištekliais, kurių gali nepakakti.

Visų pirma, mažėjant namų ūkių finansams silpsta susidomėjimas iždo obligacijomis. Su valstybiniais vertybiniais popieriais dėl vidaus išteklių konkuruoja valstybinės bendrovės, kurių finansavimo galimybės užsienyje irgi ribotos.

Prie šių varžybų gali prisijungti ir stambios privačios įmonės: investuotojų pasitikėjimas jomis mažėja, net jei JAV sankcijos joms tiesiogiai netaikomos. Paaštrėjus konkurencijai dėl ribotų vidinių finansinių išteklių gali padaugėti konfliktų tarp valdžios atstovų.

Išvengus blogiausio scenarijaus Rusijai gali pavykti išspręsti deficito finansavimo problemą. Gelbėjimosi ratu gali tapti 2016 m. jau išbandyta valstybinių įmonių privatizacija, kuri papildytų federalinį biudžetą.

Neabejotina, kad net laikantis strategijos iškentėti audrą Rusijai pavyko atlaikyti pastarąją ekonominę krizę. Tačiau jai daugiausia padėjo atsigaunančios pasaulinės prekių rinkos ir ekonomikos stabilizacija po 2014–2015 m. sukrėtimų.