Oficiali statistika rodo, kad per metus imigracija į Lietuvą išaugo daugiau nei dvigubai. Remiantis 2017 metų duomenimis, ne Europos Sąjungos piliečiai sudarė 47 proc. visų imigrantų. Daugiausia atvykstančių užsieniečių sudarė asmenys iš Ukrainos ir Baltarusijos (apie 35 proc. visų imigrantų skaičiaus).
Pagal imigrantų skaičių tarp Lietuvos miestų ir rajonų išsiskiria Jonava. Čia 2017 metais imigravo 436 asmenys ir tai buvo geriausias rodiklis po Vilniaus, Šiaulių Kauno ir Klaipėdos miestų bei rajonų savivaldybių.
Kodėl žmonės čia grįžta arba atsikrausto gyventi? „Iremo“ vadovas Edmundas Damaševičius atsakymo ilgai neieško: „Pažiūrėkite prie Kauno laisvoji ekonominė zona (LEZ) kaip plečiasi. Daugiau kaip pusė – užsienio kapitalo įmonės“.
„Jonavos gyventojai važinėja į Kauną dirbti. Kas čia yra – 25 kilometrai. Per Vilnių pervažiuoti turbūt ilgiau užtrunka, nei čia – ant tiesiųjų. 20 minučių, jei iki Kauno LEZ. Nei kamščių, nieko, žmonėms labai patogu“, – sakė jis.
E. Damaševičius pasakojo asmeniškai jaučiantis kaip ten viliojami žmonės tiek iš „Iremo“, tiek kitų „Achemos grupei“ priklausančių įmonių. Dėl to, pasak pašnekovo, darbuotojų iš užsienio poreikis ateityje tik didės.
Jaunimas nori kitokio darbo
E. Damaševičius pats „Ireme“ dirba nuo 2004 metų. „Pradėjau nuo pačių žemiausių laiptelių, taip palaipsniui pakilau iki vadovo pareigų“, – sakė jis.
Pašnekovas dėstė, kad prieš 15 metų didžioji darbų dalis (80–90 proc.) tekdavo „Achemai“, o šiandien ji siekia maždaug 40 proc., likusi tenka išorei. „Atsirado nauji žmonės, nauji projektai – Mažeikiuose, dirbame ir su užsienio partneriais“, – sakė E. Damaševičius.
Dar vienas per tuos metus įvykęs pokytis – vis labiau ryškėjančios emigracijos ir senėjančios visuomenės problemos.
E. Damaševičius pasakojo pastebėjęs, kad jaunų žmonių Jonavoje nėra daug. „Ir darbininkiškų specialybių nelabai kas nori dirbti. Darbas sunkus, kai kur blogai, kitur normaliai, gal ir gerai apmokamas. Kiekvieną dieną dirbti karštyje, aukštyje ne kiekvienas gali net ir už gerus pinigus“, – dėstė jis.
„Iremo“ vadovas dar pasakojo, kad bendradarbiauja su vietinėmis mokyklomis, bando patys ruošti specialistus, turi mokymo programas.
„Pas mus labai specifinė aplinka, nei universitete, nei profesinėje mokykloje to neišmokys, tik bendrus bruožus žmogus gali gauti. Ateini čia dirbti ir praktiškai pradedi nuo nulio. Niekas nemoko nei turbinų remontuoti, nei kompresorių, nei siurblių. Duoda teorinius pagrindus, o paskui turi visko vietoje išmokti“, – pasakojo jis.
Šiuo metu „Ireme“ dirba du ukrainiečiai. „Reikėjo pritraukti žmonių, Lietuvoje jų nebuvo, Ukrainoje pramonės dar kažkiek yra, tų specialistų pagal seną rusišką modelį dar ruošia“, – sakė E. Damaševičius.
Jis teigė, kad įdarbinti žmonių iš užsienio nėra sudėtinga. „Svarbiausia – pačiam žmogui apsispręsti, ko jis nori, – svarstė jis. – Ar jis čia atvažiavo kaip į laikiną stotelę, ar su noru įsikurti ir dirbti toliau. Blogiausia, kai žmonės ateina, pasimoko, metus ar pusantrų padirba ir tada išvažiuoja.
Išeina taip, kad mes dedame daug pastangų – juos pritraukti, atsivežti, apmokyti, įlieti į kolektyvą, paskui jie jau savarankiškai gali dirbti, o tada pukšt ir išvažiuoja į Norvegiją, Suomiją ar dar kur nors.“
Pašnekovo teigimu, vietiniai darbuotojai į naujokus reaguoja normaliai.
„Supranta, kad vieni patys darbo nepadarys. Nors pas mus tik keli žmonės kol kas. Esame samdę, kai trūko žmonių vienam ar kitam objektui. Yra agentūros, iš kurių pasisamdai 4–5 žmones, tiesiog išsinuomoji. Jie padaro savo darbą ir išvažiuoja. Tai buvo pas mus daugiau tokių ukrainiečių. Bet kad taip pastoviai dirbtų mūsų įmonėje, tvarkingai, legaliai – turime du žmones, nors dar kokius keturis laisvai priimtume“, – teigė E. Damaševičius.
„Sodros“ duomenimis, rugpjūčio 23 dieną „Ireme“ dirbo 362 darbuotojai, kuriems liepą mokėtas vidutinis atlyginimas sudarė 1286,15 euro popieriuje (maždaug 977 eurai į rankas).
Įsidarbino po apsilankymo pas gimines
V. Libenko „Ireme“ dirba inžinieriumi. Iš pradžių Lietuvoje jis gyveno vienas, tačiau pasikeitus imigracijos tvarkai ir uždirbant daugiau nei 1,5 vidutinio darbo užmokesčio (VDU), jam atsirado galimybė atsivežti ir sutuoktinę su vaiku.
Statistikos departamento duomenimis, 1,5 VDU 2018 metų pradžioje siekė 1 342,8 euro popieriuje arba 1 050,3 euro į rankas.
Prieš tai V. Libenko gyveno Rytų Ukrainos mieste Sumai, vos 6 kilometrai nuo Rusijos sienos.
„Ten dirbau inžinieriumi-konstruktoriumi, daugiau dirbau su popieriais, kompiuteriu, o čia – su žmonėmis. Į Lietuvą atvažiavau aplankyti giminių, kadangi Ukrainoje buvo neaiškumų su darbo vieta, pakeičia vieną, kitą... Tačiau situacija klostėsi negerai, buvo atlyginimo vėlavimų. Pagalvojau, kodėl nepabandžius įsidarbinti Lietuvoje“, – pasakojo vyras.
Pašnekovas aiškino, kad jau buvo bendradarbiavęs su „Iremu“. „Gavau direktoriaus kontaktus, susiskambinome, pasikalbėjome, taip ir pradėjau dirbti“, – pridūrė jis.
Labiausiai trūksta informacijos
V. Libenko teigė, kad jam pasisekė dėl gyvenamosios vietos Jonavoje – kitur išvykę giminaičiai paliko butą.
„Tačiau yra kita didelė problema – informacijos stoka. Ne tai, kad ukrainiečių ar rusų kalba, bet ir lietuvių, apskritai. Elementarūs klausimai kyla, tarkim, dėl draudimo. Privalau tai padaryti, bet niekur nepasakyta, koks tas draudimas turi būti. Kai kurie žmonės draudžiasi už 600 eurų per metus, o kiti už 150 eurų, ir abi tinka? Niekur nepasakyta.
Skambini į migraciją – sako vieną, kitą dieną – jau visai kitą. Galėtų būti portalas, kuriame bent kokia nors kalba būtų paaiškinti tokie dalykai papunkčiui.
Arba kitas klausimas: turiu vaiką. Kai tvarkėme leidimo gyventi dokumentus, sutvarkėme ir draudimą, bet niekur nepasakyta, kad vaikas turi būti registruotas su tėvu. Aš čia dirbu jau 3 metus, „Sodrai“ moku nemažas sumas ir galėčiau vaiką registruoti sau, tada jis galėtų gydytis nemokamai, jei kas nors nutiktų. Tačiau niekur nepasakyta, kad aš galiu tai padaryti, kaip tai galiu padaryti ir panašiai. Reikia aiškintis pačiam, o yra daugybė niuansų, kuriuos sužinai tik pats susidūręs, o kad galėtum iš anksto susitvarkyti – nėra tokių galimybių“, – pasakojo jis.
Dar viena problema, su kuria Lietuvoje susidūrė V. Libenko – žmona jau metus sėdi namie, nes negali įsidarbinti.
„Nežinau, gal tai susiję su Jonava, bet nėra galimybės, nėra darbo. Ji jau metus lanko lietuvių kalbos kursus, mokosi vairuoti. Bet Darbo biržoje jai sako, kad nieko negali pasiūlyti. Ji galėtų dirbti bet kokį darbą, nes jai jau atsibodo nieko nedaryti. Vaikas vaikšto į darželį, todėl yra galimybė, bet neranda darbo. Darbo biržoje vis sako, kad pirma pabaikite kalbos kursus, tada gaukite vairuotojo pažymėjimą. Bet kokios įtakos tai turi darbo pasiūlymui? Jei nėra darbo, tai tegul ir pasako taip“, – sakė jis.
Paskui V. Libenko į Jonavą atsikraustė ir tolimas jo giminaitis Aleksandras Učitelevas. Jis „Ireme“ dirba šaltkalviu. Iš Ivano Frankivsko į Lietuvą jis atvyko prieš 1,5 metų.
„Lietuvoje priėmė gerai, žmonės normalūs, bendraujantys, padedantys“, – DELFI sakė jis.
A. Učitelevas Lietuvoje šiuo metu gyvena vienas, o šeima tik kartais atvažiuoja aplankyti.
„Tiesiog tokie įstatymai (labai griežti), atlyginimas turi būti bent 1,5 vidutinio. Kol kas neužtenka, bet tikiuosi, kad ateityje galėsiu atsivežti šeimą“, – sakė ukrainietis.
