Tiesa, turistų iš Baltarusijos Palangoje daug kiekvieną vasarą. Kosačiovų šeima iš Baltarusijos į Palangą atvažiuoja jau ne pirmą kartą. Anksčiau vykdavo čia su vyresniąja dukra, kuriai dabar yra 20 metų. Dabar tėvai atvyksta pailsėti su jaunesniąja.
Paklausta, kodėl renkasi Palangą, o ne kokį kitą kurortą, juk dabar didžiulis pasirinkimas, kur praleisti atostogas, o ir poilsis Palangoje yra ne pats pigiausias, Tatjana Kosačiova negalvodama atsakė: „Patinka artumas, klimatas, geras paplūdimys, daug galimybių aktyviai poilsiauti. Mums čia patogu, ir poilsis kainuoja gana nebrangiai“.
Pirmaisiais kartais į Palangą šeima važiavo per kelionių agentūrą, atvykdavo autobusu. Prisiminusi tuos laikus, Tatjana padarė išvadą, kad dabar Palangoje ilsėtis yra brangiau nei prieš 10–15 metų.
„Nuomos kainos liko maždaug tokios pačios, nes galima rasti būstą pagal kiekvieno kišenę, tačiau anksčiau atvažiuodavome mažiausiai dviem savaitėms, kartais trims, ir valgydavome beveik visada kavinėse, plius neribotas ledų kiekis ir panašiai. Dabar maitintis kavinėse yra kelis kartus brangiau nei savarankiškai. Dviračių nuoma buvo gerokai pigesnė. Nuomos kainų nepamenu, tačiau buvo gana prieinamos“, – pasakojo moteris.
Šiais metais atostogoms baltarusių šeima išleido 800 eurų: 650 eurų kainavo dviejų kambarių buto nuomai Vanagupės rajone dešimčiai dienų. 120 eurų kainavo vizos suaugusiems (vaikams vizų nereikia), o 30 eurų kainavo automobilio draudimas dviem savaitėms. Kiek išleis kitiems reikalams, dar neaišku.
Palangoje Tatjanai labai patinka. Jai įdomu stebėti, kaip miestas keičiasi į gerąją pusę: gerėja infrastruktūra, atsiranda kažkas naujo.
„Palangoje mums patinka lankytis botanikos sode. Mieste patinka ne kažkas konkretaus, o veikiausiai pati atpalaiduojanti rami aplinka, kuri leidžia puikiai pailsinti smegenis. Labai patinka Palangos dalis, kurioje gyvename: drėgno miško kvapas ryte tiesiog nepakartojamas. Kiekvieną dieną, kai einame prie jūros, kai jau kopi ant kopos ir jau tuoj tuoj pamatysi jūrą, kaskart galvoji, kokia ji šiandien bus, nes kiekvieną dieną ji kitokia, gyva“, – įspūdžiais dalijasi turistė iš Baltarusijos.
Kalbant apie pramogas, padėtis taip pat akivaizdžiai gerėja, pasirinkimas didesnis, tačiau jų kainos irgi nedžiugina. Pavyzdžiui, dviračių nuoma gerokai pabrango, pastebi Tatjana. Kai jie atvažiuodavo į Palangą prieš 10–15 metų, dažnai važinėdavosi dviračiais. Dabar bute, kur jie gyvena, dviračiai suteikiami kaip priedas, todėl nuoma rūpintis nereikia.
Kaip dar anksčiau linksminosi? „Į kėglinę eidavome. Ten būdavo labai skani kepta duona, – pamena Tatjana. – Vaiką vesdavome šokinėti ant batuto ir į ką tik atsiradusius didelius vaikiškus labirintus. Minske tuomet tokių dar nebuvo. Net į kiną eidavome. Kas dar? Klaipėda su muziejumi ir delfinariumu, pramogų kompleksas prie Palangos. Be to, mes visuomet būdavome su kompanija, dukart sutikome dukters klasioką. Nuobodu nebūdavo.“
Turistų iš Baltarusijos Palangoje buvo visuomet, tačiau dabar jų itin daug. Tai matyti iš automobilių numerių. Į Palangą galima atskristi iš Minsko (bilieto kaina į vieną pusę prasideda nuo 50 eurų, o skrydis trunka valandą ir dešimt minučių). Tačiau šeimai pigiau važiuoti automobiliu. Tik pasienyje keliautojų laukia savotiška loterija: sieną galima kirsti greitai (per kelias valandas), tačiau kartais galima užstrigti ir penkioms ar šešioms valandoms.
Tatjana sako, kad siena jų nebaugina: jie niekada nevažiuoja penktadienį ar šeštadienį, kai pasienyje būna itin daug žmonių. O sekmadienio rytą, kai šeima įvažiavo į Lietuvos teritoriją, eilių visai nebuvo.
Baltarusių šeima poilsiui Palangoje visuomet renkasi sezono piką – nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio. O tam, kad gyventų ten, kur nori, o nesinuomotų tai, kas yra, vietas rezervuoja iš anksto. Pavyzdžiui, šiais metais vietas Kosačiovai rezervavo dar žiemą.
Baltarusių šeima ketina atvažiuoti į Lietuvą ir kitais metais. „Norėtųsi atvažiuoti mažiausiai savaitei, – planais dalijasi Tatjana. – Idealu būtų savaitę praleisti Palangoje ir dar kur nors nuvažiuoti. Kur nors į kalnus, pavyzdžiui. O į Palangą mes važiuojame labiau ne dėl įspūdžių, o kaip į sanatoriją – persikrauti ir papildyti energijos išteklių.“
