Su tokia situacija teko susidurti LRT laidų vedėjos Živilės Kropaitės mamai. Apie šią situaciją Ž. Kropaitė paskelbė feisbuke, negalėdama atsistebėti tokiu prekeivių elgesiu.
„Utenos trikotažas“ parduotuvėje Vilniuje mama nusipirko suknelę. Graži tokia, lengvai vasariškai krenta, maloniai skoningai blizga, ir sudėtis nieko (95 procentai viskozė, 5 elastanas), ant etiketės parašyta „RKF Collection“. Kiek mamai nuaiškino pardavėja–konsultantė ir kiek patvirtino skubus pagūglinimas, čia įmonė, esanti Kaune, kurios produkciją „Utenos trikotažo“ parduotuvė perpardavinėja.
„Oi, kaip tinka, kaip tik jums!“ – perkant suknelę mamai sakė pardavėja.
Suknelė kainavo 71 eurą – lyg ir nelabai daug, bet sąžiningai daug ir kasdien dirbančiam bei mokesčius mokančiam žmogui tai vis tiek neturėtų būti suma, kurią lengva išmesti, – rašė Ž. Kropaitė feisbuke.
Tačiau po dviejų skalbimų rankomis dvejose vietose atsirado skylės.
„Rankomis, beje, mama skalbia ne todėl, kad neturėtų skalbimo mašinos ar neigtų žmonijos progresą (“why do you use such primitive tools in the 21st century?” – kažkada be proto juokiaus, kai kažkokiam amatininkystės muziejuje Amerikoje užklausė Boratas). Rankomis ji skalbia todėl, kad kuo mažiau pažeistų audinį ir kuo ilgiau drabužis gražiai atrodytų“, – teigė Ž. Kropaitė.
Mama nusprendė nuvežti netinkamos kokybės gaminį atgal į parduotuvę, kur buvo paprašyta ją apsivilkti.
„Pasimatuokit, pažiūrėsim, gal per siaura, todėl įplyšo“, – pasakė pardavėja moteriai.
Pažadėjusi, kad parodys kitą savaitę atvyksiantiems vadybininkams, pardavėja suknelę paprašė palikti.
„Atvykite pasiimti, vadybininkai nustatė, kad viršuje jums per siaura, o apačioje prisėdot“ (nes labai dažna ir įprasta ant suknelių prisėsti, o prisėdus jos būtinai prairsta. Oh well, ką jau padarysi – belieka bandyt neprisėsti), – rašė Ž. Kropaitė.
– Tik vėlgi, Amerikoje už tokį kliento orumo įžeidimą (paties darbuotojo sugalvotas priežastis ir aplinkybes, dėl ko gaminys nėra tinkamos kokybės) klientas ne tik jau seniai būtų prie ragelio pakvietęs mano direktorių, bet ir vaiką pervedęs į mokyklą, kuri neturi kontrakto su mūsų įmone. Ir čia jau prieš penkiolika metų.
Būkit geri, mieli RKF siuvėjai ir mielos „Utenos trikotažo“ parduotuvės konsultantės–pardavėjos, nedurninkit mano mamos. Įsirašysit tuos 71 eurų į vieną iš savo „eilučių“ ir gal net nepajusit įsirašę, bet mano mama pas jus tiesiog daugiau nebeateis (to gal irgi nepajusit, bet jei „ant suknelių prisėda“ visi jūsų klientai, tai anksčiau ar vėliau turbūt pajusit vis tiek)“, – rašė Ž. Kropaitė feisbuke.
Supainiojo parduotuves
Prekių ženklo „Utenos“ vadovė Renata Varaneckienė atsiprašė dėl situacijos, kurią teko patirti Ž. Kropaitės motinai.
„Labai apmaudu dėl tokios nemalonios patirties perkant lietuvišką trikotažą. Šioje istorijoje matome dvi esmines problemas – aptarnavimo kultūros ir gaminių kokybės stoką“, – sakė ji.
Tačiau ji pabrėžė, kad minima parduotuvė nėra „Utenos trikotažo“ parduotuvė, kaip teigiama įraše.
Lietuvišką trikotažą gaminame jau daugiau nei 50 metų ir kokybė yra vienas iš pagrindinių mūsų veiklos kriterijų. Atsiliepimo autorę ir jos mamą pakvietėme susipažinti su „Utenos trikotažo“ produkcija tikroje „Utenos trikotažo“ parduotuvėje“, – sakė R. Varaneckienė.
Teigė, kad pardavėja tikrai neprašė suknelės apsivilkti antrąkart
DELFI kreipusis į „Irvidana“, kuriai priklauso parduotuvė „Lietuviškas trikotažas“, įmonės direktorė Irena Vikšraitienė teigė, kad atvejis jai žinomas, tačiau už neva nekokybišką prekę turėtų atsakyti ne įmonė, o sukneles parduotuvei tiekianti įmonė.
„Ką gauname – tą parduodame, bet mes parduodame ir priimame kokybiškas prekes, ir neatsakome už tai, kai pavilki keletą kartų arba suplėšo, čia būna tokių atvejų. Dėl medžiagų kokybės reikia kreiptis į pačią R. Krasausko firmą, kuri tiekia drabužius.
Bet mes iš jų priimame ir peržiūrime prekes, ir tai tikrai būna kokybiškos prekės. Jeigu matome, kad kas nekokybiška – iš karto nepriimame.
Irena Vikšraitienė neigė, kad pardavėja galėjo liepti Ž. Kropaitės motinai, atnešusiai suknelę į parduotuvę, ją apsivilkti.
Paklausta, kodėl rekvizitai.lt prie informacijos apie įmonę nurodyta, kad ji prekiauja „Utenos trikotažo“ gaminiais, direktorė teigė, kad veikiausia puslapyje nurodyta neatnaujinta informacija.
„Kažkada tai buvo firminė „Utenos trikotažo“ parduotuvė, dabar turime jiems vieną skirtą salę ir taip pat prekiaujame kitomis lietuviškų įmonių prekėmis. Taigi nesame grynai tik „Utenos trikotažo“ parduotuvė. Galbūt liko neatnaujinta informacija, reikia man pačiai tada kreiptis dėl jos pakoregavimo“, – sakė ji.
Atsako pardavėjas, o ne tiekėjas
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Vartotojų konsultavimo, asmenų aptarnavimo ir komunikacijos skyriaus vedėja Giedrė Nenartavičiūtė informavo, kad jei pirkėjas galimai nusipirko nekokybišką daiktą, pirmiausia jis turi kreiptis į pardavėją.
Nors Ž. Kropaitės motina taip ir padarė – nuvyko tiesiai į parduotuvę, G. Nenartavičiūtė pabrėžė, kad kreipimasis turi būti raštiškas.
„Pirmiausia privaloma kreiptis į įmonę raštu arba e. paštu. Turi būti fiziniai įrodymai, laiškas arba jo print screenas (paveikslėlis su laiško turiniu turi būti užfiksuotas ir išsaugotas).
Įmonė turi pateikti atsakymą per 14 dienų, o jeigu ji atsakymo nepateikia arba jį pateikia neigiamą, vartotojas turi teisę kreiptis į mūsų tarnybą“, – sakė ji.
„Pirkėjas tikrai nežino ir ne visą laiką gali žinoti, iš kur tos prekės gautos, koks gamintojas ir pan. Pardavimo sandoris sudaromas būtent su pardavėju, todėl pardavėjas ir turi atlyginti žalą, jei tarnyba nustato, kad prekė buvo nekokybiška.
O jeigu pardavėjas galvoja, kad čia jo kaltės nėra, jis turi regreso teisę kreiptis į tą asmenį, kuris tą nekokybišką daiktą pagamino, bet čia jau bus ne vartojimo santykiai tarp dviejų šalių“, – paaiškino ji.
Kada reikia kreiptis į tarnybą
G. Nenartavičiūtė taip pat pabrėžė, kad pirkėjas, rašydamas tiek įmonei, tiek Vartotojų teisių apsaugos tarnybai, turi labai tiksliai suformuluoti siekiamą tikslą.
„Labai svarbu nurodyti, ko pirkėjas nori: ar jis nori susigrąžinti visus pinigus už nekokybišką prekę, ar kad pardavėjas sumažintų prekės kainą, ar pakeistų į kitą, ar ją taisytų ir pan.“, – pabrėžia ji.
Jeigu pirkėjas iš įmonės negauna atsakymo per 14 dienų arba jis yra neigiamas, vartotojas gali kreiptis į tarnybą, užpildyti prašymo formą, kurią galima rasti tarnybos tinklalapyje.
„Vartotojas prie prašymo taip pat turėtų pridėti mokėjimą patvirtinančius dokumentus. Taip pat jis gali pridėti viską, ką turi, – nuotraukas ar pan., atsižvelgiame į visus įrodymus.
Tada vykdome tyrimą, vertiname tą daiktą, jo kokybę, ar daiktas galėjo nusidėvėti nuo nešiojimo ar dėl to kaltas pardavėjas. Nagrinėjame ir vertiname pardavėjo ir pirkėjo paaiškinimus ir priimame sprendimą“, – pasakoja G. Nenartavičiūtė.
„Tai yra maksimalus įstatyme nustatytas terminas, todėl nereiškia, kad būtent tiek ir būtų nagrinėjamas prašymas, ypač jei ginčo šalys, pradėjus nagrinėti tą ginčą, nusprendžia taikiai jį išspręsti.
Jeigu ne, yra trys variantai. Arba vartotojo reikalavimą tarnyba patenkina, arba iš dalies patenkina, arba atmeta“, – sako ji.
G. Nenartavičiūtė pasakoja, kad taikiai išsisprendžia maždaug pusė kylančių ginčų, o kai kurios įmonės linkusios patenkinti vartotojo reikalavimus vien tik tarnybai kreipusis į įmonę.
Ji taip pat pažymėjo, kad tarnyba gali įpareigoti įmonę atlyginti patirtus finansinius nuostolius.
„Dėl moralinės žalos atlyginimo jau turėtų spręsti teismas, mes to nevertiname, tačiau jei pirkėjas patyrė išlaidų dėl nekokybiškos prekės – šie nuostoliai gali būti atlyginti, tiesiog reikia pateikti visus tą patvirtinančius įrodymus.
Pavyzdžiui, jeigu vykstate į spektaklį ar koncertą, ir jums jau nuvykus pranešama, kad jis atšauktas, o jūs dėl jo važiavote iš, tarkime, Vilniaus į Trakus, eikvojote kurą ir pan., galima pateikti įrodymus ir tada tarnyba spręs, ar buvo ta žala padaryta, ar ne“, – informavo ji.
