Autoritariški lyderiai seniai regi miestus kaip sceną savo kompetencijai ir geranoriškumui pademonstruoti. Josifas Stalinas asmeniškai prižiūrėjo, kaip statomas Maskvos metro, kuris dar ir šiandien yra vienas įspūdingiausių pasaulyje. Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas stepėse pastatė visiškai naują sostinę, kurioje yra netgi vidinis paplūdimys. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka garsėja ne tik tuo, kad nutildo savo oponentus, bet ir tuo, kad skrupulingai rūpinasi Minsko švara.
Maskva per pastaruosius kelerius metus taip pat pakilo į visiškai naują lygį. Maskvoje gyvenau ir dirbau nuo 1993 iki 2003 metų, ir kai dabar einu šio didmiesčio gatvėmis, jos atrodo nesulyginamos su mano ankstesniais prisiminimais, svetainėje bloomberg.com rašo Markas Whitehouse`as. Tais laikais kiemai ir pasažai buvo užgriozdinti kioskais ir metaliniais garažais vienam automobiliui. Gatvėse ir ant šaligatvių karaliavo automobiliai. Viešasis transportas buvo skirtas mulkiams. Paprastos biurokratinės užduotys paprastai virsdavo amžiaus darbais. Kai tik išgirsdavau apie grandiozinius statybų planus, iš karto spėdavau, kad jų laukia ankstesnių projektų likimas – likti neužbaigtiems ir įklimpti abipusių kaltinimų liūne.
Aš klydau. Rusijos prezidento Vladimiro Putino paskirtas meras Sergejus Sobjaninas parodė, ką gali padaryti ryžtinga administracija – ir daugybė už naftą gautų pinigų, ypač kai stengiamasi parodyti pačią gražiausią miesto pusę prieš tokius renginius kaip Pasaulio futbolo čempionatas. Tai neįvyko be lėšų eikvojimo, asmeninio praturtėjimo ar šiurkščių metodų. Miesto valdžia buldozeriais išvartė kioskus ir per prievartą iškeldino šimtus tūkstančių gyventojų iš 6-ojo dešimtmečio daugiabučių. Tačiau dabar yra ką parodyti.
Nepaisant plataus skepticizmo ir ankstyvo korupcijos skandalo, vakariniame Maskvos pakraštyje toliau plečiasi Skolkovo inovacijų centras – ministro pirmininko Dmitrijaus Medvedevo atsakas Silicio slėniui. Jam būdingi visi deramo technologijų centro elementai: mokslinės institucijos, didžiulis technoparkas su biurais, laboratorijomis bei prototipine įranga ir rezidentai, dirbantys įvairiose srityse, pradedant mokėjimų sistemomis ir baigiant skraidančiais motociklais. Skolkovo inovacijų centras nurodo, kad 2017 metais bendros jo startuolių pajamos pasiekė beveik 50 mlrd. rublių (beveik 800 mln. dolerių) – tai nėra daug, palyginus su Rusijos BVP, bet jau šis tas.
Taigi, kas tokiame mieste gali nepatikti? Rusijos lyderių naujai atrasta meilė urbanizmui turi slaptą motyvą: nutildyti viduriniosios klasės maskviečius, kurie 2011 ir 2012 metais dešimtimis tūkstančių išėjo į gatves protestuoti dėl pasirinkimo stokos Rusijos parlamento ir prezidento rinkimuose. Tai savotiškas saldainis tarp daugybės lazdų, įskaitant griežtus įstatymus prieš demonstracijas ir protestuotojų bei jų lyderių mušimą ir įkalinimą. Stovint ant tilto netoli Kremliaus, kur 2015 metais buvo nušautas opozicijos politikas Borisas Nemcovas, sunku mėgautis gražiais vaizdais.
Tokia vizija tampa skausminga, kai supranti, kaip ji prieštarauja tikrajam šalies valdymui. Žmonės valdžioje, pradedant nuo V. Putino ir leidžiantis žemyn, nuolat demonstruoja nepagarbą privačiai nuosavybei ir žmogaus teisėms. Tie žmonės, kurių keliai susikerta su netinkamų asmenų keliais, nuolat praranda savo įmones ar net daugiau. Kad ir kokia žavinga būtų Maskva, patys geriausi ir šviesiausi žmonės tebenori išvykti iš šalies, kurioje negali išreikšti savęs, kurioje negali išsirinkti savo lyderių ir kurioje viskas, ką jie besukurtų, gali būti atimta. Vakarų sankcijos nėra vienintelė priežastis, kodėl tiek mažai investicijų skiriama už didžiųjų valstybinių projektų ribų.
Žvelgiant į priežiūros ir išlaikymo kainą, norisi klausti, kiek ilgai Maskva sugebės palaikyti šią svajonę – ypač kai prognozuojama, jog ekonomika augs mažiau negu 2 proc. per metus. 2016 metų duomenimis, vienam gyventojui tenkančios Maskvos išlaidos buvo daugiau kaip dvigubai didesnės už kitų Rusijos regionų vidurkį. Vien tik transporto projektams skiriama maždaug 9 mlrd. dolerių per metus, išpumpuojant lėšas iš likusios šalies dalies. Kad žaliuotų parkas „Zariadije“, reikia nuolat keisti velėną, kuri, regis, nenori įsišaknyti. Kas bus, jei baigsis pinigai?
Žinoma, pabaiga nebūtinai turi būti bloga. Prie režimo, labiau atsidavusio įstatymo viršenybei ir asmens laisvėms, ši iliuzija galėtų virsti realybe. Šis iš naujo sukurtas Potiomkino kaimas su švytinčiais traukiniais ir gausybe talentingų gyventojų galėtų tapti pamatu platesnio masto atgimimui. Tačiau turint galvoje Rusijos istoriją ir mastą, kuriuo V. Putinas eliminavo bet kokius taikaus valdžios perdavimo mechanizmus, to tikėtis yra naivu. Tačiau nieko tokio, aš tikėsiuosi.
