Praėjusiais metais Australija pardavė geležies rūdos už 63 mlrd. Australijos dolerių (45 mlrd. JAV dolerių). Daugiausia jos buvo parduota Kinijai, o taip pat Pietų Korėjai ir Japonijai.
Per pastarąjį dešimtmetį Australijos geležies rūdos eksporto apimtys pašoko daugiau nei 200 proc. Tai neabejotinai milžiniškas ekonomikos sektorius, nes Australija yra didžiausia pasaulyje geležies rūdos eksportuotoja. Atsižvelgiant į tai, kad pasaulinės geležies rūdos kainos per pastarąjį dešimtmetį smarkiai sumažėjo, galbūt Australijai reikėtų kiek nutolti nuo šio sektoriaus?
Geležies rūdos širdis Australijoje yra retai gyvenamame Pilbaros regione Vakarų Australijos provincijos šiaurinėje dalyje, už daugiau nei tūkstančio kilometrų nuo valstijos sostinės Perto.
„Mūsų, kaip vyriausybės, kaip ir visos tautos, gebėjimas funkcionuoti tiesiogiai priklauso nuo geležies rūdos sektoriaus sėkmės, – sakė Vakarų Australijos valstijos kasyklų ir naftos reikalų ministras Billas Johnstonas. – Tai yra tikra transformacija. Geležies rūdos sektoriaus plėtra Vakarų Australijoje tiesiog atima žadą.“
Geležies rūdos kasyklos daugiausia yra nutolusios nuo pakrantės, todėl ją kasančios kompanijos nutiesė geležinkelių, kad galėtų rūdą gabenti į Port Hedlandą, kur veikia didžiausias pasaulyje didmeninių siuntų terminalas, bei į Dampjė – kitą uostą vakaruose.
Ekskavatorių kaušai vienu metu gali pakelti iki 80 tonų geležies rūdos, o traukiniai, kuriais ji vežama į pakrantę, gali būti iki dviejų kilometrų ilgio.
„Šiam sektoriui reikalinga infrastruktūra yra tokio didelio masto, kad jos beveik neįmanoma suvokti realiai jos nematant, – sakė B. Johnstonas. – Vien tik geležies rūdos eksportas per Port Hedlandą sudaro 2,6 proc. Australijos BVP. Tai yra be galo svarbus sektorius Australijos sėkmei.“
Pirmosios geležies rūdos kasyklos pradėjo veikti Pietų Australijoje aštuntajame XIX amžiaus dešimtmetyje. Tačiau tikroji sėkmė šį sektorių aplankė 1952 metų pabaigoje. Legenda byloja, kad kasybos verslu užsiėmusio verslininko Lango Hancocko lėktuvas pateko į smarkią audrą ir buvo priverstas skristi žemiau debesų.
Skrendant per Pilbaros regioną verslininkas esą pamatė, kaip lietaus vanduo bėga per raudonas uolas, kurios priminė „geležies sienas“. Jis išsinuomojo tas žemes ir ėmė kasti geležies rūdą. O visa kita jau yra istorija. Jo duktė Gina Rinehart yra turtingiausia Australijos moteris ir eina jos tėvo įkurtos kompanijos „Hancock Prospecting“ valdybos pirmininkės pareigas.
„Australijai labai pasisekė turėti tokius klodus. Jie yra už kelių šimtų kilometrų nuo kranto. O ir pačios šalies reljefas yra gana plokščias, – sakė vyriausybinės agentūros „Geoscience Australia“ atstovas Richardas Blewettas. – Kai kur tos rūdos kokybė yra tokia aukšta, kad ją tiesiog gali iškasti, pilti į laivą ir tiesiai gabenti į krosnis ir gaminti plieną.“
L. Hancocko ir kitų dėka, Australija sėkmingai eksportuoja geležies rūdą jau pusę amžiaus. Septintajame dešimtmetyje ji buvo eksportuojama į Japoniją, kad paremtų jos pokarinį atsigavimą, o pastaruoju metu rūda eksportuojama į Kiniją.
Didžiulis geležies rūdos apetitas Kinijoje reiškia, kad šalis nuperka 80 proc. Australijos eksportuojamos geležies rūdos, o tai padėjo Australijai išvengti recesijų nuo dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžios.
„Kiekvienais metais geležies rūdos pramonė Vakarų Australijos valstijai atneša maždaug 3,8 mlrd. JAV dolerių pajamų, – sakė Australijos mineralų tarybos laikinasis vadovas Davidas Byersas. – O didžiosios geležies rūdą kasančios kompanijos – BHP, „Rio Tinto“ ir „Fortescue“ – kiekviena sumoka maždaug 2,25 mlrd. JAV dolerių mokesčių federalinei vyriausybei, priklausomai nuo žaliavų kainų.“
Nors australiškos geležies rūdos eksporto mastas nuo šio tūkstantmečio pradžios nuolat auga, šios žaliavos kainos dabar yra gerokai mažesnės, nei buvo prieš dešimtmetį. Šiuo metu tona geležies rūdos kainuoja apie 64 JAV dolerius, palyginti su 197 JAV doleriais 2008 metais.
Toks kainos sumažėjimas paskatino klausimų, ar Australijos geležies rūdos eksporto „auksinės dienos“ baigėsi. Naujojo Pietų Velso universiteto Verslo mokyklos finansų profesorius Fariborzas Moshirianas mano, kad taip ir yra, ir kad Australijai reikia kitur ieškoti galimybių apsaugoti savo klestėjimą.
„Manyčiau, kad išteklių bumas baigėsi, – sakė jis. – Tam tikra prasme Australijos ekonomika... taikosi prie kitų sektorių, tokių kaip telekomunikacijos, švietimas, finansinės paslaugos ir gamtinės dujos.“
Jis taip pat pažymėjo, kad, nors geležies rūdos kasyba yra geras Australijos ekonomikos pajamų šaltinis, „mokestinių pajamų dydis, atvirai kalbant, nėra toks didelis, jei pažvelgtume į bendras mokestines pajamas“.
Ir tai yra tiesa. Australijos valdžia daugiausia mokestinių pajamų gauna iš paslaugų sektoriaus, kuriame tenka 61 proc. šalies BVP, ir šis sektorius sparčiai auga. Palyginimui: kasybos sektoriui tenka tik 7 proc.
Ne viena Australijos didžiųjų geležies rūdos kasybos kompanijų pastaraisiais metais paskelbė diversifikuojančios savo verslą. Pavyzdžiui, „Fortescue Metals“ dabar svarsto kasti varį, auksą ar litį, o „Atlas Iron“ tikslas – manganas.
Tačiau valdžios atstovai mano, kad „šou dar nesibaigė“: Australijoje dar yra pakankamai geležies rūdos, kurios pakaks dar daugiau nei 65 metams.
„2017-ieji buvo geriausi istorijoje metai Vakarų Australijos geležies rūdos sektoriui, – sakė B. Johnstonas. – Geležies rūdos sektoriaus geriausios dienos dar priešaky.“
