Pasaulyje baigiasi smėlio atsargos

Jei planuojate atostogas paplūdimyje, vertėtų suskubti. Štai jums nerimą keliančios statistikos: 2100 metais Pietų Kalifornijoje nebebus net 67 proc. paplūdimių. Ir viskas dėl smėlio. Net jei apie jį ir nesusimąstote, šis gamtinis išteklis vienu ar kitu pavidalu mums visada po ranka. Kitaip tariant, šį straipsnį skaityti galite tik dėl smėlio – ekranas pagamintas naudojant smėlį, aplinkui betono džiunglės, kurių statyboms taip pat panaudotas smėlis, skelbia businessinsider.com.

Greičiausiai jau pradedate nutuokti, ką norime pasakyti – pasaulyje ima verkiant stigti smėlio.

Skamba kaip tikra beprotybė, tiesa? Taip, paplūdimiuose, dykumose ir vandenynų dugne jo daugybė, tačiau mes jį naudojame sparčiau, nei mūsų mylima planeta Žemė spėja mums jo prigaminti.

Kiekvienais metais žmonija sunaudoja apie 50 milijardų tonų smėlio – tai dvigubai daugiau, nei pagamina visos pasaulio upės kartu sudėjus.

Neskaitant oro ir vandens, smėlis – trečias gausiausiai eksploatuojamas iš visų gamtinių išteklių. Net gausiau ir intensyviau nei nafta. Jis naudojamas gaminant praktiškai viską: maistą, vyną, dantų pastą, stiklą, kompiuterio mikroschemas, krūtų implantus, kosmetikos priemones, popierių, dažus, plastiką. Ką tik norite.

Taigi, iš kur jis atsiranda? Paklauskime Vince‘o Beiserio. Jis knygos „The World in Grain“ autorius ir tikras smėlio reikalų ekspertas.

Vince‘as Beiseris: „Taigi, galime pradėti nuo to, kad mūsų naudojamas smėlis yra vadinamasis vandeninis smėlis. Tai smėlis, aptinkamas upių, vandenynų, ežerų dugne ir paplūdimiuose.“

Žinau, ką jūs dabar galvojate: ne, mes negalime savo reikmėms naudoti dykumose esančio smėlio. Vėjo sukeliama erozija dykumų smėlio smilteles paverčia pernelyg apskritomis, o tai netinka daugeliui panaudojimo būdų. Mums reikalingas smėlis iš kampuotų smilčių, kurios sukimba tarsi dėlionės dalys.

Daugiausia smėlio sunaudojama betonui. Cementas – kalkių ir molio pagrindo rišamoji medžiaga, o betonas – baigtinis produktas, kuriuo vaikštote, važiuojate ir ant kurio bei kuriame gyvenate.

Betoną sudaro 10 proc. cemento (kalkių ir molio), 15 proc. vandens ir... 75 proc. smėlio. Taigi namui pastatyti reikia vidutiniškai 200 tonų smėlio, ligoninei – 3 tūkst. tonų, o 1,6 kilometro atkarpai greitkelyje nutiesti – 15 tūkst. tonų.

Taigi nieko keisto, jog per metus pasaulyje pagaminama daugiau nei 4 mlrd. tonų betono. Kiekvienais metais jo reikia vis daugiau – miestai visame pasaulyje auga ir plečiasi kaip ant mielių.

Pokyčiai ryškiausiai pastebimi Kinijoje, kur yra didžiausia urbanistinė teritorija visame pasaulyje – Perlų upės delta. Deltą savo namais šiuo metu vadina nuo 42 iki 60 mln. žmonių. Iš viso Kinijoje yra daugiau nei 102 miestai, kur gyvena daugiau nei milijonas žmonių. Europoje tokių 38. Ir visiems naujiems miestams reikia betono – daug betono. Laikotarpiu nuo 2011 iki 2013 metų Kinija sunaudojo daugiau betono nei Jungtinės Valstijos per visą XX amžių. Dar šiek tiek statistikos: per trejus metus Kinija apsirūpino atitikmeniu kiekvienam amerikiečių greitkeliui ir tiltui. Taigi visai nestebina faktas, kad Kinija pasaulyje užima lyderės pozicijas ir betono gamyboje.

Visam tam cementui, pasmerktam tapti betonu, prireiks smėlio – labai daug smėlio. Didžiąją jo dalį Kinija gauna gilindama Pojango ežero dugną. Skaičiuojama, kad kiekvienais metais iš ten iškasama apie 236 kubinius metrus smėlio. Tai reiškia, kad tai didžiausia smėlio kasykla visame pasaulyje.

Betonas – ne vienintelis smėlio panaudojimo būdas. Kinijai smėlis reikalingas ir naujoms saloms Pietų Kinijos jūroje pilti, taip didinant savo teritorijas ir įtaką regione.

Ir Kinija ne vienintelė šalis, iš nieko pilanti salas. Tikrai esame matę panašių dalykų. Tai „The Palm Islands“ ir „The World“ – dirbtinių salų projektai Dubajuje, kuriems prireikė 186,5 mln. kub. metrų smėlio. Dėl šios priežasties buvo iškastas jūros dugnas aplink Jungtinius Arabų Emyratus, o aukščiausio pasaulyje statinio „Burj Khalifa“ statyboms smėlį teko gabentis net iš Australijos.

Nieko keisto ir tai, kad smėlio gavybos pramonės vertė siekia 70 mlrd. dolerių.

Vince‘as Beiseris: Paprasčiausiai prieinamas, pigiausias ir geriausios kokybės smėlis pas mus atkeliauja iš upių. Jį labai lengva pasiimti: tereikia į upės vidurį pasiųsti laivą su didžiule pompa. Ji tarsi gigantiškas šiaudelis, kurį įmetate į upės dugną.“

Taigi, problema tarsi išspręsta? Ogi ne. Vandenynų ir kitų vandens telkinių dugne nėra neišsenkančių smėlio atsargų. Smėlis – tik plonas sluoksnis, dengiantis akmenuotą sluoksnį. Būtent jame veisiasi mikroorganizmai, kurie yra būtinoji mitybos grandinės dalis. Tokio smėlio gavyba sutrikdo žvejybą ir drastiškai keičia pakrančių peizažą. Iš upės dugno siurbiant smėlį, virš vandens esančios krantų dalys ima smegti, taip bandydamos susilyginti. Dėl šios priežastis prie tokių vandens telkinių gyvenantys žmonės dažniau tampa potvynių ir krantinių erozijos aukomis.

Vince‘as Beiseris: „Pastaruosius potvynius Hjustone dar apsunkino smėlio gavybos darbai San Džasinto upėje. San Džasintas – viena iš upių, besiribojančių su Hjustonu. Be to, ji puikus smėlio šaltinis. Pastaruosius dešimt ar dvidešimt metų joje smėlio gavyba itin intensyvi.“

Nuo 2008 metų kone 90 proc. pasaulio paplūdimių sumažėjo vidutiniškai 40 metrų. Jei savo pamėgtame paplūdimyje pokyčių dar nepastebėjote, jūs ne vienintelis toks. Populiariausi merdintys paplūdimiai gaivinami iš kitur atvežamu smėliu – kitaip tariant, jie gyvuoja aukojant kitus. Kaip gi be gąsdinančios prognozės? 2100 metais bus negrįžtamai suardyta beveik 70 proc. Pietų Kalifornijos paplūdimių.

Pagaliau suvokę problemos mastą, valdininkai visame pasaulyje ėmėsi riboti smėlio gavybą ir betono gamybą. Tarsi problema turėtų išsispręsti? Tiesą sakant, ne. Netgi kilo nauja problema. Pasirodo, ėmė klestėti ne tik juodoji smėlio rinka, bet ir smėlio mafija, kuri šiuo metu įvardijama kaip galingiausia Indijos nusikalstama organizacija.

Tarpusavyje glaudžiai susijusių verslininkų, vairuotojų ir nusikaltėlių grupė veikia pasitelkusi savo įtaką. Jei kartais vien jos pasirodo per mažai, be skrupulų griebiasi smurto ir netgi žudynių. Nelegalūs smėlio srautai per metus sugeneruoja iki 2,3 mlrd. dolerių, o šiame sektoriuje dirba iki 75 tūkst. Indijos skurdžiausiai gyvenančių žmonių. Būtent jie kiekvieną mielą dieną neria į upes ir traukia iš dugno smėlį. Jie pluša po 12 valandų per dieną, į vandenį neria iki 200 kartų per pamainą, už laivo krovinį uždirbdami vos 15 dolerių. Daugumai kraujuoja ausys ir vargina galvos skausmai. Visi nelaimingi atsitikimai sėkmingai nuslepiami.

Visame pasaulyje smėlio gavyba jau sunaikino ištisas salas. Kai Singapūras ėmėsi vystyti masyvią 50 mylių sausumos teritorijos ekspansiją, ir tam prireikė 17 mln. tonų smėlio, išnyko kelios dešimtys salų Indonezijoje. 2010 metais kelios dešimtys Malaizijos pareigūnų sulaukė oficialių kaltinimų ėmę kyšius ir naudojęsi seksualinėmis privilegijomis – ir viskas dėl nelegalaus smėlio importo.

Vince‘as Beiseris: Pirmasis dalykas, perspėjantis, kad situacija darosi nekontroliuojama, yra kainos. Manau, kad tai viena iš priežasčių, kodėl taip brangsta naujų būstų statybos, tai pastebima didžiojoje dalyje Jungtinių Valstijų miestų, viskas dėl smėlio. Smėlio kaina per pastaruosius 30–40 metų išaugo penkis kartus.“

Ar turime alternatyvų? Taip, turime. Nors malti uolienas ir perdirbti betoną gana brangus malonumas, tokiu būdu galima pagaminti konkrečiai betonui skirtą kokybišką smėlio produktą. Galima malti stiklo tarą ir iš jo gaminti naujos kartos stiklo smėlį paplūdimiams. Žinome, kad mintyse jau kirba šis klausimas, tad nedelsdami pateikiame atsakymą: taip, stiklo smėlis saugus. Ne, jūs tikrai nesusižeisite.

Galiausiai Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programa smėlio gavybai siūlo palankesnes kainų ir mokesčių sąlygas, taip skatindama įvairias alternatyvas ir iniciatyvas. Pareigūnai taip pat rekomenduoja ieškoti sprendimų tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu.

Vince‘as Beiseris: Svarbiausias klausimas ne tai, kaip čia mums sunaudoti mažiau smėlio. Klausimas, kaip čia mums imti mažiau vartoti visko. Medžiai, vanduo, žuvys – mes piktnaudžiaujame viskuo, o smėlis tiesiog dar vienas naujas punktas sąraše. Planuojama, kad po dvidešimties metų mūsų šioje planetoje gyvens mažiausiai 9 milijardai. Dauguma iš tų žmonių norės naudoti išteklius taip, kaip tai šiuo metu daro Vakarų pasaulis, o tai tiesiog fiziškai neįmanoma“.

Taigi, jei norime ir toliau taip gyventi, privalome susimąstyti ir pradėti rūpintis, kad tų išteklių nepristigtų.