Besikeičiančių technologijų dėka yra įmanoma optimizuoti vis daugiau procesų, leidžiančių mažinti sąnaudas, tačiau didinti gamybos efektyvumą taip įdarbinant mažesnį žmonių skaičių, bet kuriant didesnę vertę.
Besikeičianti aplinka nulėmė, jog pati pramonė jau patyrė tris revoliucijos etapus. Pirmąjį etapą žymi sukurta garo mašina, antrąjį – atsiradusi elektra, trečiąjį – kompiuteriais valdomi gamybos procesai. Ketvirtasis siejamas su skaitmenizacijos įvedimu bei robotų pritaikymu atliekant kasdienes užduotis. Etapą puikiai apibūdina ir kiek įmanoma didesnis bet kokio produkto individualizavimas pagal kliento poreikius, o tai – vienas pagrindinių sėkmės raktų šiandieniniame verslo pasaulyje, įsitikinęs Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos LINPRA prezidentas, bendrovės „PBS‟ vadovas Tomas Jaskelevičius.
Jis Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime (PLJS) liepos 6-8 d. „Harmony park“ pristatys pranešimą „Pramonė 4.0 – apverčiame įmonę ir brangiai ją parduodame“. Kokia inžinierinės pramonės įmonių situacija Lietuvoje, kokie žmonės jose dirba bei ko reikia, jog spėtume su revoliucija – apie tai ir pokalbis su pašnekovu.
– Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime kalbėsite apie pramonę 4.0. Sutikite, jog dažnam mūsų tai – visiškai nesuprantamas terminas. Kas tai ir apie ką tai?
– Pramonė 4.0 yra įmonės procesų skaitmenizavimas, daugelį rutininių, kasdienių ir žemos pridėtinės vertės darbų atlikimą patikint kompiuteriniams algoritmams, robotams. Tai taip pat gamybos procesų reguliavimas skaitmeninėje erdvėje ir jų organizavimas kuriamų algoritmų pagalba.
– Kaip pramonės 4.0 procesai keičia įmonių našumą ar darbų efektyvumą? Juk tai nekuria naujų darbo vietų, priešingai, gali net sumažinti jų skaičių.
– Tai nusakoma paprastai: pramonė 4.0 didina darbuotojo produktyvumą kartais (ne procentais), tokiu būdu sukuriant galimybę su tuo pačiu skaičiumi darbuotojų pagaminti daugiau produkcijos, tai ypač aktualu Lietuvos eksportuojančiam verslui, kur profesionalių darbuotojų yra ribotas skaičius.
– Kas nubrėžia tą ribą? Kokių žinių tiems profesionalams reikia ir kur jų rasti?
– Ribą nubrėžia gyventojų (darbingo amžiaus) skaičius šalyje. Didžioji dalis darbuotojų šalyje yra profesionalūs, tereikia teisingos vadybos.
– Užsiminėte apie eksportą – kokia dalis Lietuvos pramonės įmonių užsiima eksportuojamos produkcijos gamyba? Į kokias rinkas keliauja mūsų kurti inžinieriniai produktai?
– Lietuvos statistikos nepasakysiu, bet inžinierinėje pramonėje (be jos produktų, pvz., gamybinių staklių, neįmanomas kitų sričių gyvavimas, daugelio mūsų kasdienis gyvenimas būtų kur kas sudėtingesnis – be, pavyzdžiui, šviestuvo ar taros maistui pakuoti, – red. past.) eksportuojama virš 85% produkcijos.
– Kokioje vietoje yra Lietuva Europos kontekste žvelgiant iš pramonė 4.0 perspektyvos? Kaip Lietuvai sekasi tobulėti?
Europos kontekste mes esame tikri vidutiniokai, tačiau, lyginant su lyderiais (Vokietija, Švedija), mes atsiliekame apie 5 metus. Gerąją užsienio valstybių praktiką perimame puikiai, darbuotojai yra labai motyvuoti aplenkti lyderius.
– Kaip pramonė 4.0 revoliucija gali padėti Lietuvai, kad į ją atkeliautų daugiau investuotojų?
– Eidami pirmyn koja kojon su pramonės revoliucija, sukursime didesnę pridėtinę vertę vienam darbuotojui, o gamindami kiek įmanoma labiau individualizuotus produktus – ką pramonė 4.0 jau ir daro – kiekvienam klientui, būsime patrauklus investicinis „produktas“.
– Koks šiandien yra valstybės indėlis į tai, jog permainų procesai Lietuvos įmonėse vyktų? Ar to pakanka?
– Šiuo metu valstybė dar tik bando susivokti, kas vyksta įmonėse. Mes per inžinierinės pramonės asociaciją LINPRA labai skatiname valstybės atstovus lankytis įmonėse ir stebėti pažangą bei tiesiogiai prisidėti prie vystymo ir ateities kelių kūrimo.
– Kodėl, jūsų nuomone, valstybė šiuo klausimu, atrodo esanti dar tik pirmokė? Juk nesame atsilikę ir, pavyzdžiui, interneto plėtros ar lazerių technologijų klausimais esame tarp pirmaujančių ar tų, į kuriuos žiūri ir iš kurių mokosi.
– Internetas nėra valstybė, tai kelios privačios įmonės, kurios konkurencinėje kovoje sukūrė puikią infrastruktūrą, lazeriai tai tik smulkus marketinginis produktas, pagal apyvartą ir sumokamus mokesčius neturintis poveikio šalies vystymui, tiesiog nėra plėtros (scaling) potencialo, daugiau valstybės ir ES struktūrinių lėšų investuojama, nei gaunama atgal. Norėčiau atskirti Lietuvos eksportuojančio verslo supratimą (kuris pastoviai vystosi) ir valdžios supratimą (kuris daugeliu atveju atsilieka apie 15 metų nuo verslo vystymosi).
– Kas galėtų paskatinti revoliucinius procesus Lietuvos įmonėse?
– Procesai prasidėtų ir vyktų daug greičiau, jei vidutinis atlyginimas, ypač regionuose, padidėtų 30-40%.
– Atlyginimų didėjimas – atrodo, tiek nedaug reikia. Kodėl, jūsų akimis, jis nedidėja ar didėja kur kas lėčiau nei norėtume?
– Nėra tinkamos darbdavių konkurencijos ir per mažai tiesioginių užsienio investicijų į regionus. Nebereikia užsienio investicijų didiesiems miestams, to skubiai reikia regionams. Juose senieji verslininkai, bijodami atlyginimų didėjimo, labai sunkiai įsileidžia užsienio investuotojus, bet čia jau turėtų stipriai padėti centrinė valdžia.
– Galbūt jau turime kokių nors gerųjų pramonės 4.0 pavyzdžių Lietuvoje? Kaip toms įmonėms tai pavyko ir kaip atrodo tas permainų procesas iš įmonės vidaus?
– Tikrai yra ne viena įmonė, veikianti inžinerinėje pramonėje ir pasiekusi itin gerų rezultatų bei konkuruojanti pasauliniu mastu. Permainų procesas visuomet yra sudėtingas, bet rezultatai džiuginantys. Įdiegus skaitmeninius procesus, įmonės darbuotojai tampa laimingesniais ir mažiau patiria streso, nes dalį streso patiria bejausmiai kompiuteriai. Taip darbuotojų gyvenimo kokybė pagerėja, o jų šeimos laimingesnės. Pramonė 4.0 gali atlikti ir socialinę funkciją – vietoje problemų sprendimo žmonės pradeda kurti.
– O kokios kliūtys yra didžiausios siekiant bendrovių permainų?
– Didžiausia kliūtis tobulėti yra komfortiškas gyvenimas. Tai įmanoma įmonėse su sąlyginai mažais nusidėvėjimo ir darbuotojų kaštais. Bet tai yra labai laikina, nes atlyginimų augimas nuo itin didelių žemumų (regionuose) yra neišvengiamas procesas.
– Negaudami pakankamai, darbuotojai pradeda migruoti ir keisti savo situaciją ar net emigruoti. Tai įmonėms gali reikšti išlikimo klausimą, juk turbūt nė viena įmonė negali išsiversti su mažesniu nei minimaliu veiklai reikalingu palaikyti darbuotojų skaičiumi, tiesa?
– Taip, bet aš labai tikiuosi, kad greičiau atsiras sąmoningi verslininkai nei išnyks darbuotojai.
– Kokie žmogiškieji faktoriai gali lemti Lietuvos pramonės įmonių augimą ar, priešingai, stagnaciją? Kaip jie veikia, pasireiškia?
– Daugelis Lietuvos gamybininkų verslus padėjo prieš 25 metus, tuomet pagrindiniai sėkmingo verslo faktoriai buvo žemi kaštai ir žema produkcijos kaina (konkurencinga kaina). Šiuo metu Lietuvos gamintojams tampa vis sunkiau konkuruoti kaina, jie yra priversti inovuojant kurti naujas galimybes.
– O kaip lietuviams sekasi kurti tas galimybes?
– Labai lėtai.
– Dažnas pokyčių stabdis – baimė. Kaip parodyti, jog baimė – viso labo mitas, kuris mus tarsi saugo nuo pavojų? Ko dar trūksta, kad sėkmingai judėtume pirmyn?
– Manau, kad, stebint Lietuvos ekonomikos raidą, baimė turėtų būti nesikeisti, nes tikimybė išlikti nesikeičiant per ateinančius 10 metų yra artima nuliui. Viskas, ko reikia, yra tik vadovų ambicijos, nes darbuotojai yra kelis kartus labiau motyvuoti nei kitose Europos šalyse. Žinoma, motyvacija priklauso ir nuo kiekvienos įmonės vidinės kultūros.
– O kaip įtikinti dabartinius vadovus, dažnai – vyresniosios kartos atstovus, jog šie, atrodo, neišvengiami pokyčiai yra būtini?
– Vienintelis įtikinamas būdas yra ekonomika, taigi simuliuojant įmonės veiklą ir rezultatus su 40% didesniais atlyginimais, pokyčių būtinybė yra akivaizdi.
– Nereta bendrovių modernizacijos kliūtis – finansai. Kur įmonėms rasti lėšų modernizacijai?
– Finansai tikrai nėra pagrindinė kliūtis. Pramonės įmonių įrangos modernizavimą geranoriškai finansuoja bankai, nes tiesiogiai mato atsiperkamumą. Tai nėra investicijos į plytas ar pastatus, tai investicijos į technologijas.
– Technologijos kuria vertę ateičiai. Finansinių kliūčių lyg ir nelieka, tad kas dar? Kodėl procesai, sakykime, lėtoki? Gal yra kažkas, kuo mes pranašesni?
– Reikia didesnės motyvacijos. Mūsų pagrindinis pranašumas yra motyvuoti darbuotojai, kurie trokšta gyventi geriau nei gyvename šiandien, tačiau daugeliu atveju trūksta vadybos žinių ir motyvacijos iš vadovų.
– Gal galėtumėte pateikti diegtinų inovacijų pavyzdžių, kurie galėtų būti įgyvendinti? Ką tokie pokyčiai duotų?
– Pagrindinis pavyzdys yra įmonės darbuotojų darbo organizavimo procesų ir gamybos įrenginių sujungimas į vieną įmonės valdymo sistemą. Taip galima kontroliuoti bei optimizuoti visą įmonės veiklą – nuo darbuotojų iki įrengimų. To rezultatas – didesnis įmonių našumas ir sukuriamas, pagaminamas didesnis produkcijos kiekis per tą patį laiką.
– Žvelgiu iš paprasto darbuotojo perspektyvos – ką jis turėtų išmokti norėdamas spėti su pokyčiais darbo vietoje, bendrai – ir darbo rinkoje?
– Darbuotojai privalo išmokti mąstyti ir kurti, nes tai bus pagrindinės vertybės ateities gamyklose.
– Ką pasakytumėte įmonės vadovui, kuriam jo įmonės modernizacija atrodo esanti neaktuali?
– Palinkėčiau nepersigalvoti po 5 metų, nes bus stipriai per vėlu ir griūtis bus nebeišvengiama. Tuo pačiu vadovui tai kainuos labai daug nervinių ląstelių ir perkrauto širdies darbo. Priimant sprendimus dabar, vadovai bus tikrai sveikesni ir laimingesni ateityje.
