Svarbiausia – surasti vidinę motyvaciją
Dainius Petrušauskas, kaip ir daugelis jaunų žmonių, tik baigęs vidurinę mokyklą ir verčiamas tėvų, pasirinko studijas aukštojoje mokykloje. Šiandien, žvelgdamas atgal, vyras tikina, kad didžiausia klaida yra neturėti savo vizijos ar tikslo, o plaukti su mase.
„Mano istorija prasidėjo, kaip ir daugelio kitų jaunuolių, kurie, tik baigę mokyklą, dar nežino, ką ir kur nori veikti. Tada savo vaidmenį atlieka aplinka, tėvai. Taip ir aš buvau priverstas stoti į aukštąją mokyklą. Kadangi esu iš Alytaus, tai pasirinkau Alytaus kolegiją ir tuo metu populiarias vadybos studijas. Galvojau, pabandysiu, gal patiks. Deja, nepatiko ir studijas mečiau. Tas pats pasikartojo ir po metų, tik tuomet vietoje vadybos pasirinkau transporto studijas.
Galiausiai nusprendžiau, kad mokslų man užteks ir atėjo metas išvažiuoti dirbti į užsienį. Taip kartu su brigada atsidūriau Belgijoje, kur dirbome statybose. Atlikdavome įvairius darbus, nuo vidaus iki išorės apdailos. Jei reikėdavo ir priestatus statydavome, ir visą kitą, ką reikia, darydavome. Belgijoje dirbau dvejus metus, kol nusprendžiau, kad man jau gana ir metas grįžti namo.
Lietuvoje šiek tiek dirbau statybose, o vėliau įsidarbinau vairuotoju, kuris vežioja įvairią techniką. Darbas buvo pakankamai sunkus. Grafikas neapibrėžtas, darbo valandos neapribotos. Man norėjosi stabilumo, aiškumo, todėl pradėjau žvalgytis naujos vietos, kol vieną dieną pažįstamas pasiūlė įsidarbinti pagalbiniu darbuotoju UAB „Peikko Lietuva“, – pasakoja D. Petrušauskas.
Įvertino sunkų darbą
Vyras į kompanijos kolektyvą įsiliejo 2011 m. kaip pagalbinis darbuotojas. Po 6 metų jis gali didžiuotis užimdamas gamybos fabriko vadovo pareigas.
„Pradėjau nuo pagalbinio. Po 3–4 keturių mėnesių man pasiūlė dirbti prie plazminio pjovimo staklių, kuriose iš metalo lakšto yra pjaustomos įvairios detalės. Čia man sekėsi neblogai, tad gavau pasiūlymą tapti meistru. Juo buvau 1,5 metų, kol mane vėl pastebėjo ir pakėlė iki gamybos vadovo pareigų. Šiandien daugiau nei pusmetį vadovauju naujam gamybos cechui ir visą savo energiją, ir žinias nukreipiu ten“, – sėkmės istoriją pasakoja Dainius.
Paklaustas, kodėl, jo manymu, taip greitai kilo karjeros laiptais, Dainius teigia, kad tai lėmė daug faktorių, tačiau vienas iš jų – noras visada dirbti kokybiškai.
„Dar pirmame savo darbe, kai dirbau statybose Alytuje, man dažnai vyresni darbuotojai sakydavo, nedaryk to ar ano, tau niekas už tai papildomai nemokės. Tačiau mano charakteris yra kitoks, aš visada noriu padaryti taip gerai, kaip tik galiu. Taip pat niekada nereikalaudavau pinigų už atliktą papildomą darbą. Visada norėjau, kad mane pamatytų ir patys įvertintų pinigais, jei esu to vertas. Galbūt į šias mano savybes atsižvelgė vadovai ir tai leido man taip greitai kopti karjeros laiptais“, – sako jis.
Karjera paskatino studijuoti
Matydamas, kad sunkus darbas atsiperka, o vadovai teigiamai vertina darbuotojų atsidavimą, Dainius nusprendė vėl studijuoti kolegijoje.
„Žinoma, pamatęs, kad yra galimybių kilti, ir pats investavau į save. Supratau, kad, norint užimti aukštesnes pareigas, man reikės daugiau žinių ir aukštojo mokslo diplomo. Todėl įstojau į Kauno technikos kolegijos (KTK) Statybos inžinerijos studijų programą, kurią sėkmingai baigiau. Dabar studijuoti buvo visiškai kita motyvacija, todėl be problemų baigiau studijas. Aišku, pradžioje stojau dėl diplomo, tačiau, pradėjus studijuoti, gavau labai daug naudingų žinių, įgavau motyvacijos nesustoti. Studijos suteikė platesnį profesinį kontekstą, dabar galiu gerai skaityti brėžinius, suprasti, kaip gaminamos metalo konstrukcijos, kaip paskaičiuoti apkrovas ir t. t.
Tai tikrai nėra mano paskutinės studijos. Suprantu, kad, norint augti kaip asmenybei ir vadovui, reikės ir toliau didinti žinių bagažą. Tačiau planuoju šiek tiek pakeisti profilį ir gilintis į lyderystę, vadovavimo patirtį, nes man tai dar pakankamai nauja niša“, – pasakoja. D. Petrušauskas.
Reikia nepasiduoti aplinkos įtakai
Dainius mano, kad norint daug pasiekti svarbiausia surasti savo kelią ir neklausyti aplinkinių, kurie nemėgsta išsišokėlių.
„Mano istorija nėra išskirtinė. Tai gali padaryti kiekvienas. Juk ir aš pradžioje nežinojau ko noriu, mečiau studijas du kartus, emigravau, grįžau, kol atradau tai, kas man tikrai patinka. Svarbiausia, kad, kai tai surandi, neišklystum iš kelio, atiduotum visas jėgas ir tave tikrai pastebės. Niekas kitas be tavęs paties ant lėkštutės karjeros neatneš. Reikia įrodyti, kad tu gali.
Taip pat labai svarbu nepasiduoti aplinkai. Juk visi nori būti „lygiu“ ir niekas nemėgsta išsišokėlių. Geriausia, kai nedirba visi, o jei vienas dirba ir stengiasi, tai visi kiti prastai atrodo. Tada jo pradeda nemėgti, pavydėti. Kita vertus, tokius išsišokėlius pastebi vadovai, kurie suteikia galimybę kilti aukštyn ir realizuoti save.
Tapęs vadovu, taip pat labai daug kalbuosi su žmonėmis, žiūriu, ko jie nori, ar stengiasi. Žinoma, reikia įvertinti, kad, tik pradėjus dirbti, tūkstančiais nepradės lyti, o taip mąsto labai dažnas jaunosios kartos atstovas, kuris, tik baigęs studijas, mano, kad jau turi uždirbti kelis tūkstančius eurų. Taip būna labai retai, todėl reikia dirbti ir įrodyti, kad esi geriausias“, – stengtis skatina Dainius Petrušauskas.
