Klientai – užsieniečiai

„Remis Tattoo“ salonas Kauno Senamiestyje oficialiai duris atvėrė kovą. Tiesa, keletas klientų čia jau apsilankė – visi jie iš užsienio.

Kai DELFI lankėsi „Remis Tattoo“ salone, kėdėje sėdėjo klientas, specialiai atvykęs iš Maltos. Vyras mobiliajame telefone rodo, kad Maltoje šiuo metu 21 laipsnis šilumos. Temperatūrų skirtumas klientams netrukdo atvykti į Kauną ir savo kūnų gražinimą atiduoti į R. Čižausko rankas.

„Pas mus tiek pat, tik su minuso ženklu“, – juokiasi Remis Tattoo ir pradeda darbą.

Tiksliau – tęsia. Ant vyro peties jau matosi naujos tatuiruotės linijos, o R. Čižauskas užtikrintais, ramiais ir iš pirmo žvilgsnio labai laisvais judesiais pildo priešinį.

„Galime kalbėtis. Man tai netrukdo“, – šypsosi Remis.

Jaukioje studijoje kabo įspūdingos fotografijos. Visus jose užfiksuotus žmones vienija viena detalė – tatuiruotės. Jos pačios įvairiausios – nuo vyriškio, kurio visas veidas tatuiruotas, iki mumijos, ant kurios peties taip pat rastos tatuiruotės.

Tai R. Čižausko bičiulio užfiksuoti kadrai, daugiausiai Azijoje. Netrukus sienas papuoš ir pačio tatuiruočių meistro fotografijos.

Visame pasaulyje garsus Remis Tattoo papasakojo, kas jį paskatino grįžti į tėvynę – užsienyje prie jo salono durų rikiuojasi eilės garsių klientų, o R. Čižauskas gyveno taip, kad galėtų pavydėti visi.

– Kodėl nusprendėte grįžti ir kodėl pirmąjį savo saloną Lietuvoje atidarote būtent Kaune? – DELFI paklausė R. Čižausko.

– Pirmiausia, tai yra Lietuvos centras ir jį patogu pasiekti iš bet kurios vietos. Be to, Kaunas atsigavęs, arčiau jūros, arčiau šeimos.

– Ar sunku buvo priimti sprendimą bent dalinai grįžti į Lietuvą?

– Iš tiesų keista, kad labai ilgai to nedarėme. Sprendimą priimti nebuvo sunku, nes buvo noras. Vienas iš didžiausių paskatinimų, kad atsirado naujas šeimos narys, mažas kleckiukas. Norisi, kad jis lietuviškų sliekų pavalgytų. Noriu, kad imunitetą įgautų ne ant asfalto. Mes Kaune tikrai negyvensime centre, aš labiau mėgstu gamtą. Įsikursime Kauno pakraštyje.

– Paskui save į Lietuvą tempiate ir emigrantus?

– Partempiau porą žmonių. Vienas grįžo su šeima. Tiesiog tai buvo paskatinimas grįžti ir labai džiaugiuosi. Tikiuosi už tai medalio (juokiasi). Be to, pritrauksiu ir turistų. Nesakau, kad jų bus minios, bet jų tikrai bus, ir jie atvažiuoja ne po vieną.

– Kodėl absoliuti dauguma jūsų klientų yra ne lietuviai?

– Todėl, kad visi mane pristato, kad esu iš Airijos. Iš tiesų taip ir buvo, nes pastaruosius 16 metų gyvenau Airijoje ir negalėjau sakyti, kad esu iš Lietuvos. Lietuvoje manęs tiesiog nerastų.

Kitas dalykas – kaina. Pas mane kainos visur vienodos, kur tik aš bekeliaučiau. Iš esmės kaina priklauso nuo tatuiruotės dydžio, nors būna ir išskirtinių atvejų, kai mažytė tatuiruotė daroma 5–6 valandas.

Kaina skaičiuojama pagal dienos sesiją ir svyruoja nuo 350 iki 450 eurų. Aš kainų nenustatinėsiu ir visi, kas čia dirbs, dirbs sau.

– Ar sunki buvo pradžia Kaune?

– Turėjau labai rimtą padėjėją, kuris man viską sureguliavo. Per šį laiką, kol vyko statybos, aš dar spėjau pabūti Indijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Airijoje, Austrijoje ir visa tai įvyko per du mėnesius. Pastato šeimininkas yra labai organizuotas žmogus ir praktiškai viską padarė.

– Bet buvo ir jūsų idėjų?

– Idėjos buvo telefonu, internetu, video ir nuotraukomis. Viskas vyko nuotoliniu būdu, o aš „gyvai“ prisijungiau prieš porą savaičių. Dar trūksta baldų, kitų smulkmenų. Dar viskas kvepia dažais, viskas nauja.

Noriu įdėti daugiau kūrybingumo, todėl ir padariau galeriją. Noriu įtraukti jaunimą, jaunus menininkus. Aš jiems suteiksiu galeriją nemokamai, kad galėtų bent savaitę per mėnesį naudotis. Gal jaunas menininkas norės save pristatyti. Aš už tai neimsiu jokio mokesčio. Noriu bendrauti su menininkais, noriu juos išjudinti.

– O kam jums to reikia?

– Man juk nereikės piešti paveikslų ar lipdyti skulptūros – jas padarys menininkai. Aš noriu pritraukti kūrybingą jaunimą ir ne tik jaunimą – tiesiog kūrybingus žmones. Padarysime įvairiausių parodų. Man labai patinka fotografija, labai tikiuosi pritraukti fotografijų parodas.

Atsidariau studiją, kad kartais galėčiau padirbėti, o kitu metu leisti dirbti ir naudotis kitiems. Žinoma, reikia padengti sąnaudas, tačiau iš verslo pusės į šią vietą nežiūriu. Tai tikrai ne pats svarbiausias aspektas. Gal aš kalbu kaip koks hipis, kuriam atseit nereikia pinigų, nors iš tikro reikia (juokiasi).

– Dabar planuose Londonas?

– Londonas jau bus daugiau dėl pinigų. Tai jau verslas. Ten jau negali žaisti taip, kaip čia. Čia aš pasidariau patalpas sau, norėjau galerijos. Londone turėti galeriją jau yra prabanga, o Lietuvoje tai dar gali sau leisti. Aš noriu ir savo parodėles padaryti, nes myliu fotografiją. Man patinka fotografuoti žmones, gamtą, miestus. Šiaip man labiausiai patinka „street“ fotografija. Kur aš bevažiuočiau dirbti, dieną ar dvi pasilieku fotografijai, fotosesijoms.

Buvau nesenai Maskvoje ir padariau gal penkias nuotraukas, kurias ne gėda ant sienos pakabinti. Kartais vaikštai ir nieko nepadarai dėl oro sąlygų, dėl apšvietimo ar dėl nuotaikos. Kartais nepavyksta, bet kai pavyksta, tai tiesiog dievinu fotografiją. Jei nebūtų tatuiruočių, būčiau fotografas.

– O kaip lietuviai žiūri į tatuiruotes? Drąsėja?

– Drąsėja. Tikrai drąsėja, tik spalvų dar šiek tiek bijo. Tačiau lietuviai jau drąsesni, nei būdavo. Matau vis didesnių darbų, tokių kaip per visą nugarą. Mano kolegos draugai yra padarę nerealių darbų per visą nugarą, per visą ranką. Tai anksčiau būdavo labai retas atvejis.

Palyginus Lietuvos dydį, tai mes procentaliai turime labai gerų meistrų. Tarkime, Airijoje tikrai nėra tiek daug vietinių gerų meistrų. Dauguma geriausiųjų atvažiavę iš kitų šalių – Lietuvos, Lenkijos, Brazilijos, Vengrijos.

– Kiek jums truko laiko užsitarnauti vardą, kad pas jus žmonės važiuotų iš viso pasaulio?

– Manau, apie 20 metų. Tiek jau metų tatuiruoju. Kiekvienas metais darau kažką, kad tą vardą palaikyčiau, tobulėčiau, neužgesinčiau. Na, profesionaliai tatuiruoju jau 16 metų, kai Airijoje pradėjau dirbti profesionalioje studijoje.

– Ar atsimenate savo pirmąją padarytą tatuiruotę?

– Atsimenu. Tai buvo draugui padaryta tatuiruotė, su namuose pasigaminta mašinėle. Dar buvome vaikai, gal prieš 20 metų. Padariau siurrealistinį uodą ir jis yra iki šiol neuždengtas. Pirmas darbas buvo puikus, labai geras, o paskui jau buvo visokių. Pirmą darėme labai labai atsargiai.

Dabar jau galima tatuiruotę panaikinti ir tai jau nėra didelė bėda. Jei padarei klaidą, paskubėjai, jei pas kažką nuėjai neapsisprendęs, padarė kažką ne taip... Tai dabar ne bėda. Yra lazeriai, kurie visiškai panaikina ir aš pats esu tai išbandęs. Arba užtenka tik pašviesinti ir ant viršaus daryti naują tatuiruotę.

– Brangiau kainuoja tatuiruotę pasidaryti ar vėliau ją panaikinti?

– Dabar lazeriai jau nėra tokie brangūs. Anksčiau buvo tik kelios vietos ir lupdavo tiek, kiek nori ir kiek gali. Buvo kosmosas. Dabar yra sveika konkurencija, kuri nesveikus lupikus jau nugesino. Dabar žmonės tai tikrai sau gali leisti pasidaryti.

– Koks yra geras tatuiruočių meistras?

– Kruopštus, kūrybingas, sunkiai dirbantis, siekiantis savo tikslų, neužsidaręs vienoje vietoje. Dažnai užsidarymas stabdo tobulėjimą. Užsidarius galima pasiekti tam tikrą lygį, tačiau atsidarius galima pasiekti aukštesnį lygį. Jei keliauji, bendrauji su kitais meistrais – geresniais, blogesniais – tada tikrai tobulėji.

Aš savo lygį tikrai pakėliau po pirmų konvencijų, pirmų bendravimų su tarptautiniais meistrais. Airijoje buvo laikas, kai sustojau tame pačiame lygyje. Tą pajaučiau ir ieškojau, kaip tai pakeisti. Supratau, kad reikia važiuoti į seminarus, bendrauti su kitais meistrais. Ypač, jei jie geri ir skatinantys.

– Ar Lietuvoje jaučiasi konkurencija tarp tatuiruočių meistrų?

– Aš nežinau, kaip bus. Aš čia atvažiavau ne Lietuvos klientų perimti. Dar anksti kalbėti apie konkurenciją, nes aš čia dar nedirbu.

Ko gero, bus taip, kad kažkurios studijos viena kitos nemėgs. Garantuoju, kad taip bus. Bet man tai neįdomu. Aš turiu draugų, su kuriais bendrauju jau daug metų. Aš važiuoju pas juos, jie važiuoja pas mane. Mes dirbame kaip draugai, ne kaip konkurentai. Gal, jei pradėtume badauti, tai pradėtume konkuruoti dėl duonos kąsnio.

– Grįžkime prie verslo. Ar salonas Kaune buvo gerai apgalvotas žingsnis?

– Galėčiau sakyti, kad tai buvo spontaniškas žingsnis, bet iš tikrųjų taip nebuvo. Visą laiką norėjosi į Lietuvą.

Į Airiją išvykau aplankyti draugų ir tą pačią savaitę gavau darbą. Gavau pasiūlymą iš vienos populiarios studijos ir man nebereikėjo sukti galvos. Nebuvo jokio streso ir vargo.

– Panašu, kad jūsų gyvenime apskritai mažai streso.

– Aš nestresuoju. Juokiasi mano draugas, kuris man padėjo visose statybose. Sako: kaip tau gerai, sėdi sau Indijoje, atidarymas už kelių savaičių, grindų dar nėra, o tu sėdi Indijoje! Sakau: na, yra to streso, yra... (juokiasi).

Niekas nuo streso nepasikeis. Su stresu ar be streso reikalai vyksta. O gal tiesiog nėra kada stresuoti? Nuolat keliauji ir negalvoji, o kas dabar bus? Darai ir aš niekada neturiu taisyklės, kad viskas turi būti labai tikslu, kad sienų spalva turi būti būtent tokia ir ne kitokia. Aš niekada to nesureikšminu. Tiesiog turi būti tvarkingai. Aš ir darbuotojams nesuteikiu streso, kad viskas turi būti taip, o ne kitaip.

– Į Lietuvą grįžote po ilgos pertraukos. Kaip ji pasikeitė?

– Mes grįždavome į Lietuvą kelis kartus per metus. Matau, į kurią pusę juda Lietuva – viskas juda į gerą pusę. Atsirado visko daugiau, prie ko mes pripratome užsienyje, o Lietuvoje to nebuvo.

Kauno Senamiestis koks puikus! Grįžau, nes sutvarkė Kauno Senamiestį (juokiasi)! Būčiau negrįžęs, jei nebūtų sutvarkę Senamiesčio.

– Juokaujate ar kalbate rimtai?

– Nejuokauju, rimtai.

Man atrodo, kad Kaunas jau sutvarkytas taip, kad galima grįžti ir atsivežti svečių. Faina. Anksčiau taip nebūdavo – gatvės tamsios, keliai išdaužyti.

– Kiek dabar planuojate laiko praleisti Kaune?

– Manau, apie pusę metų. Pusę Dubline, pusę – Kaune. Apie kitus metus dar negalvoju. Kaip jausiuos, taip ir bus. Aš turėsiu kur gyventi tiek Airijoje, tiek Lietuvoje.

Bet kokiu atveju, Kaunas man nebus pagrindinė duona. Tai man daugiau žaidimas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (288)