59 balus Lietuva gauna trečius metus iš eilės. Mus lenkia Estija – pernai buvusi 22, šiemet ji pakilo viena pozicija aukščiau. Latvija pernai buvo 44, šiemet – 40. Mažiausiai korumpuota šalimi šiemet tapo Naujoji Zelandija – 89 balai, antra – Danija, surinkusi vienu balu mažiau. Apie indeksą ir situaciją Lietuvoje laidoje „Savaitė“ buvo kalbamasi su „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovu Sergejumi Muravjovu.
– Norėčiau mūsų pokalbį pradėti nuo Santaros klinikų atvejo. Aš atsimenu jūsų tyrimą prieš dvejus metus – tada tyrimas parodė, kad sveikatos apsaugos institucijos yra korumpuočiausios institucijos iš visų Lietuvoje. Antrą vietą užėmė Seimas, bet atotrūkis bene 10 procentų. Ir dar prieš dvejus metus sveikatos apsaugos institucijos taip pat buvo pirmoje vietoje. Tai, kai suvedi su šių dienų įvykiu, tai reiškia, kad situacija sveikatos apsaugos sistemoje visiškai nesikeičia?
– Manau, kad situacija keičiasi. Keičiasi į gera. Turime naujausius tyrimus, kurie rodo, kad kyšininkavimo mastas sveikatos apsaugoje krenta. Vis mažiau gyventojų duoda kyšius medikams. Viešieji pirkimai sveikatos apsaugoje nuolat buvo cituojami kaip viena iš rizikingiausių viešųjų pirkimų sričių. Tai reiškia, kad yra didelė tikimybė, jog ten gali būti korupcijos. Aišku, kad su istorijomis Kaune, o dabar ir Vilniuje, yra apie ką kalbėti ir toliau. Būtų labai įdomu pamatyti, kuo baigsis šis ikiteisminis tyrimas, nes tokie rezonansiniai tyrimai sulaukia labai daug dėmesio. Jie taip pat sukuria labai didelį lūkestį visuomenėje. Tai reiškia, kad teisėsauga turi itin kruopščiai ir kokybiškai atlikti kiekvieną veiksmą, nes, jeigu nieko nebus ir pasirodys, kad tai tiesiog kalbos, manau, jog mums gresia dar didesnis nusivylimas.
Taip pat aišku, kad kiti stebi, kas gi vyksta. Ir, jeigu bus aiškios pasekmės, jeigu iš tikrųjų yra kažkokia problema, itin svarbu, kad ir kiti pradėtų keistis, nes šiaip mes suprantame, kad perkančiosios organizacijos Lietuvoje neskiria tinkamo dėmesio antikorupcijai. Neseniai su kolegomis peržiūrėjome stambiausių organizacijų puslapius. Jos skiria dėmesio antikorupcijai, korupcinėms rizikoms, tačiau, mano akimis, jos tai daro pakankamai atsainiai ir susidaro įspūdis, kad jos nebijo pasekmių.
– Jūsų požiūriu, kaip reikėtų įvertinti tai, kad tokių klinikų generalinis direktorius sulaikomas vidury dienos, jam yra pareikšti įtarimai piktnaudžiavimu. Kokio tai lygio įvykis?
– Tai yra įvykis. Be abejo, šią savaitę taip pat matėme, kas įvyko Latvijoje, buvo pateikti įtarimai Latvijos centrinio banko vadovui. Tačiau jau kalbame apie tai, kad neliečiamųjų mažėja. Ir tai, kad teisėsauga daro tai, ką daro, nėra savaime suprantamas dalykas. Aš manau, kad prieš 10 metų vargu ar galėjome įsivaizduoti tokią situaciją. Ir tai yra pažanga.
– Pakalbėkime apie tą korupcijos suvokimo indeksą (KSI). Ar trečius metus iš eilės pasiektas tas pats rezultatas reiškia, kad mes nejudame iš vietos, esame pelkėje, liūne, ar vis dėlto kažkokie teigiami poslinkiai yra? Bet vis tiek pikta, kad tie estai taip toli.
– Na, taip. Šiek tiek pavydu, labai norėtųsi būti estų vietoje. Juolab, kai supranti, kad pagal KSI atotrūkis tarp mūsų šiuo metu ir, pavyzdžiui, danų yra toks pat, kaip tarp mūsų ir Rusijos. Labai norėtųsi būti kartu su skandinavais. Tačiau svarbu susitarti, kas yra KSI. Tai yra ekspertų, verslininkų supratimas, ar yra saugu investuoti tavo šalyje. Ekspertai kaip tik pažymi, kad viešasis sektorius Lietuvoje turėtų veikti dar skaidriau, sprendimai turi būti dar labiau pagrįsti. Verslininkai pažymi, kad vis dar yra problemų su korupcija, nepotizmu – giminių, bičiulių protegavimu. Tai čia yra aiški problema. Taip pat man aišku, kad turime skirti žymiai daugiau dėmesio antikorupcinei prevencijai. Tai reiškia, kad galų gale turime susitarti, kad ne teisėsauga sukurs pokytį, o įstaigų vadovai, jie turi prisiimti didesnę atsakomybę. Taip pat man aišku, kad šis indeksas, jo rezultatas yra signalas šiai vyriausybei, nes tai nėra šios vyriausybės šimtaprocentinis vertinimas.
– Jūs sakote, kad tai dar nėra šios vyriausybės vertinimas, bet šita vyriausybė yra pasižadėjusi, kad iki 2020 metų KSI jau turėtų būti 70 balų. O Nacionalinė antikorupcijos programa, kurią patvirtino prieš trejus metus, 2015-aisiais, žada, kad jau kitąmet bus ne mažiau 65 balų. Jūs matote kažkokius poslinkius, prioritetus išgrynintus, pastangas, kad tie rezultatai būtų, ką esame įsipareigoję ir šita vyriausybė taip pat?
– Jūs esate visiškai teisi. Dabar šie rodikliai, tikslai atrodo ambicingai, tačiau, aišku, dabar klausimas yra šiek tiek kitoks – ar suprantame, kaip pasiekti tuos rodiklius, kuriuos užsibrėžėme. Mano akimis, tai ir yra vienas iš pagrindinių mūsų iššūkių. Man atrodo, labai daug darome dėl procedūrų, dėl to, kad reikia „paukščiuko“. Siūlau to atsikratyti.
– Kiek punktų mums dabar reikėtų pajudėti, kad būtų judesys jau apčiuopiamas. Nes, kaip suprantu, plius vienas arba minus vienas, tai nieko nereikštų?
– Jūs labai gerai informuota, tai yra 3–4 balai. 3– 4 balai reiškia esminį pokytį.
– Jeigu pagal Antikorupcijos programą kitąmet ne mažiau 65 balų, dabar yra 59, ir poslinkį daro 3, tai mums reikia bent 6 pasiekti?
– Na, mums reikia bent 3 balų.
– Kad pajudėtume. Bet tada nebūsime įgyvendinę Antikorupcinės programos.
– Taip. Aš suprantu, kad ambicingi planai yra gerai, yra gerai juos peržiūrėti. Turime Pranešėjų apsaugos įstatymą, priėmėme jį, dabar reikia priimti visus poįstatyminius dokumentus. Turime su jumis Viešųjų pirkimų įstatymą, naują Viešųjų pirkimų įstatymą. Bus labai įdomu, kaip pavyks jį įgyvendinti. Tačiau taip pat yra akivaizdūs pralaimėjimai. Praėjusiais metais vasarą priėmėme Lobistinės veiklos įstatymą. Mano akimis, geriau jo neturėti, nes tokį įstatymą, kokį turime, galime išmesti į šiukšliadėžę. Jis buvo akivaizdus įrodymas, kad mūsų politikai, verslo atstovai dar nėra pasiruošę kalbėti apie interesų grupių įtakos skaidrinimą.
– Reiškia, daryti turime ką. Ačiū labai.