Nors lietuvės atlyginimas buvo toks, kad po kontrakto geras automobilis ar būstas būtų ranka pasiekiamas, Žydrė metė darbą jau po mėnesio ir po košmariškos patirties beveik pusę metų negalėjo nieko dirbti – reikėjo atsigauti tiek fiziškai, tiek dvasiškai.
„Laive verda kovos dėl išlikimo. Viskas ten žaloja, ir neaišku ką su ta patirtimi daryti grįžus. Tai nedingsta – viską reikia išgyventi, išskaudėti. Penkis mėnesius reflektavau tą patyrimą, imtis jokių kūrybinių darbų nenorėjau, nes jaučiau, kad turiu tiek negatyvios patirties, kad šitaip išdraskiusi save gabalais negaliu sukurti jokio grožio. Laive net fizinius poreikius kaip miegas sunkiai galėjau patenkinti“, – lyg karčią piliulę rydama pasakoja Žydrė.
Savo patirtį suguldžiusi knygoje „Mėnuo kaip metai. Eksperimentas laive“ autorė pasidalino su DELFI, kaip atrodė darbas kruize, kokių pokštų teko sulaukti iš aikštingų verslininkų ir kiek pinigų jie išleisdavo. Savo knygą rašytoja pristatys šių metų Vilniaus knygų mugėje.
Darbas – tik išrinktiesiems su velniškai solidžia alga
Lietuvoje Žydrė nei darbo ar veiklos stoka, nei atlyginimo dydžiu tikrai nesiskundė – dirbo komunikacijos ir viešųjų ryšių eksperte, buvo konsultacijų agentūros „Foxy PR“ direktore, geštalto psichoterapijos praktike. Tačiau ne vienerius metus dirbant intensyvų kūrybinį darbą norėjosi nuo jo pabėgti, kad vėliau galėtų vėl į jį nerti visu pajėgumu.
„Buvo metas, kai tikrai reikėjo poilsio. Lietuvoje aš jo susikurti negalėjau, nes čia per daug ryšių, kad galėtum atsijungti ir lyg niekur nieko pradingti.
Jau buvau pereinamajam laikotarpyje, nes persikrausčiau į Klaipėdą, kur tikrai jaučiausi mažiau atakuojama informacinių srautų, tačiau norėjau atitrūkti išvis – kad nebūtų jokio ryšio, net mobilaus“, – pasakoja ji.
Klaipėdoje moteris itin pamėgo leisti laiką vienoje šalia kruizinių laivų terminalo įsikūrusioje kavinėje, kur ilgesingomis akimis lydėdavo kiekvieną atvykstantį bei išvykstantį laivą.
„Tada man atrodydavo, kad tie laivai yra atskiras pasaulis – prabangus, žadantis daug ryšių ir nuotykių. Kruizu plaukia tikrai turtingi žmonės, kurie nedirba samdomo darbo jau labai daug metų, tai yra didelių korporacijų vadovai, įtakingi verslininkai. Norėjau pamatyti, kaip jie gyvena, mąsto.
Jokios patirties nei viešbučių kambarinės, nei tuo labiau – laivų kajučių stiuardesės Žydrė neturėjo, todėl net pusę metų dėliojo planą ir uoliai dirbo dėl vieno tikslo – patekti į laivą. Tarptautiniai konkursai į šias pareigas – milžiniški, ne veltui juokaujama, kad šis darbas tik išrinktiesiems.
„Kreipiausi į lietuvišką įdarbinimo agentūrą, kuri dirba su kruizinių laivų kompanijomis. Reikalavimai yra dideli, todėl savo patirtį teko gerokai pagražinti. Žinojau, kad labai rizikuoju, nes neturėjau tam darbui nieko tinkamo, net supratimo. Atsitraukusi nuo savo verslo dirbau kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro, kad patekčiau į laivą“, – prisimena Žydrė.
Suklastotas merginos CV su iš koto verčiančiais įrašais apie darbą garsiausiuose Europos viešbučiuose sužavėjo būsimus darbdavius, todėl moteris papuolė į antrą etapą – gavo leidimą atvykti į interviu su kompanijos atstovais milžiniškame kruiziniame laive, atvykusiame į Klaipėdos uostą.
„Laive turėjau kalbėti net su penkiais žmonėmis. Interviu daugiausia buvo klausiama, kaip aš elgčiausi vienoje ar kitoje situacijoje. Aš negalėjau patikėti, kad į tokią poziciją, kuri yra žemiausia laive, na, gal valytojos pareigos yra šalia, reikia praeiti tokį didelį kelią, surinkti begalę dokumentų“, – pasakoja.
Moteriai taip pat teko ištverti dvi dienas trunkančią negailestingą medicininę komisiją, kur net menkiausias sveikatos sutrikimas – skylutė dantyje – gali užtrenkti duris patekti į laivą.
Vis dėlto pretendenčių buvo šimtai, kadangi siūloma alga – itin viliojanti – 3000 eurų „į rankas“ neskaičiuojant arbatpinigių, kurie šią sumą mažiausia padvigubina arba patrigubina.
Pirmą etapą praėjo apie 40 pretendenčių, tačiau į tolimesnį etapą pateko tik dvi lietuvės, viena jų – Žydrė. Kitos lietuvės likimo moteris nežinanti – laive, į kurį papuolė, jos taip ir nesusitiko. Žydrė su kompanija sudarė 4 mėnesių kontraktą ir su jauduliu ruošėsi didžiajai kelionei. Tada ji net neįsivaizdavo, kad kelionė taps skaudžiausia gyvenimo pamoka.
Prabanga gniaužia kvapą, kai darbuotojai gyvena kaip silkės statinėje
Savo kelionę Žydrė pradėjo Austrijos sostinėje Vienoje, nes kruizinis laivas plaukė Dunojaus upe. Vis dėlto pirmasis įspūdis, pamačius laivą, buvo toli nuo jos išsvajotojo.
„Pagalvojau – negali būti, kad čia ta pati jachta, juk vaizdo įrašuose, nuotraukose ji atrodo daug geriau. Iš išorės nieko prabangaus nepamačiau, bet kai įėjau – supratau, kad kiekvienai detalei čia skiriama labai daug dėmesio.
Tai buvo 4 aukštų jachta su visais įmanomais patogumais – SPA centru, restoranais, džiakuzi, prabangiais restoranais, barais, kuriuose pasirodydavo geriausi Europos ar pasaulio atlikėjai, striptizo klubais, kazino – visomis pramogomis, kurias mėgsta turtingi žmonės“, – nupasakoja laivo vidų.
Žydrė pabrėžia, kad griežtas kontraktas su kompanija neleidžia jai atskleisti kruizinio laivo pavadinimo. Taip pat negalinti viešinti ir laivo nuotraukų ar kitų vaizdinių detalių, galinčių identifikuoti laivą.
Klientai galėdavo rinktis trijų tipų kajutes. Vidutiniškai 10 dienų kelionė vienam asmeniui kainuodavo daugiau nei 4000 eurų už vidutinės klasės kajutę. Aukščiausio lygio kajutė asmeniui tokiam pačiam laikotarpiui atsieidavo apie 6000 eurų.
„Kambariuose – karališka didžiulė lova, egiptietiški čiužiniai, užtiesalai iš kupranugarių plaukų. Viskas iš to, kas yra geriausia pasaulyje sukurta, užuolaidas – net baisu priliesti dėl jų brangumo.
Tačiau man didžiausią įspūdį darė ne prabanga, o ta nesibaigianti nuostaba – už ką čia mokėti tiek pinigų, kodėl žmonės perka kelialapius į tokį prabangų kruizą. 8000 eurų porai už 10 dienų – juk už tokią sumą gali važiuoti po visą pasaulį, o ne pamiegoti laive ant kupranugario pagalvių. Jie krante net nieko nepamatydavo, nes daugiausia turėdavo 5 valandas. Man tai atrodė absurdas“, – vis dar stebisi.
Tačiau nuostaba greitai dingo nusileidus į darbuotojams skirtas kajutes paskutiniajame laivo aukšte. Žydrės kajutė buvo apie 10 kv. metrų dydžio, be langų, o vos įėjusi pajautė, kaip ėmė trūkti oro.
Tačiau tai nebuvo vienintelis sunkumas – kajutę Žydrė turėjo dalintis su itin karšto būdo ispane, dėl kurios nuotykių dažnai nė miegoti negalėdavo.
Žemino ir kolegos, ir turtuoliai
Darbo diena prasidėdavo nuo ankstaus ryto. Atsikėlusi 6 valandą jau 6:30 kajučių stiuardesės turėdavo pradėti darbus, todėl per pusvalandį – nusiprausti, apsirengti uniformą, papusryčiauti.
Žydrė pabrėžia, kad tai nebuvo taip paprasta, nes konkurencija prasidėdavo nuo pat ryto: „Laive dėl visko reikia kovoti. Nori pavalgyti – turi greitai šokti iš lovos ir lėkti į valgyklą, kur 150 darbuotojų susigrūda nedideliame bufete, nes laive vieta yra labai taupoma. Jeigu nebėgsi – nepavalgysi, tikras skruzdėlynas. Pirmomis dienomis galvojau, kur čia patekau.“
Maistas buvo geras, pagamintas profesionalių šefų – makaronai, mėsos patiekalai, karališkos krevetės, tačiau dažniausiai tai būdavo vakarykštis maistas, likęs po svečių pietų ar vakarienės.
Kambariai būdavo labai sujaukti, nes jachtos svečiai pirkdavo daug daiktų, viską išmėtydavo – etiketes, pakabas. Buvo ir labai netvarkingų kambarių, kur privemta, ar išmatomis išteplioti tualetai, dangčiai.“
Žydrė pripažįsta, kad kai kurie verslininkai elgdavosi itin šlykščiai: „Pamato kokį taškelį nenuvalytą ant veidrodžio ir visą jį pasta išteplioja. Būdavo netgi taip. Nepagarba didžiulė.“
Apskritai svečiai kambarines retai laikydavo žmonėmis, elgdavosi valdingai ir arogantiškai. Daugiausia buvo amerikiečiai, kanadiečiai, labai daug kinų, atvykusių su savo žmonomis, tačiau kartais – ir su jaunutėmis meilužėmis. Per visą vieno darbo mėnesį Žydrei pavyko užmegzti gilesnį pokalbį vos su keliais verslininkais.
„Jie kontakto nenorėdavo, nes skubėdavo leisti savo pinigų. Kartais pakalbėdavo, bet labai formaliai. Teko ir porą mandagių sutikti, tačiau tik su 2–3 žmonėmis užsimezgė pokalbis ne apie orą ir tikrai jaučiau, kad rūpiu jiems ne vien dėl to, kad išvalau jų kambarį.
Būdavo labai reiklių, kurie nuolat skambindavo ir teikdavo komandas. Pavyzdžiui, liepdavo atnešti 15 pakabų į 205 kambarį, nors prieš porą valandų ten sukabinau 50 pakabų. Tačiau jie man skambina, o aš turiu paklusti – viską mesti ir bėgti“, – pasakoja ji.
Tačiau dėl vieno dalyko Žydrė skųstis negalinti. Verslininkai būdavo itin dosnūs arbatpinigiais. Per 10 dienų ji susirinkdavo daugiau nei tūkstantį eurų arbatpinigių, o palikti 100 eurų po vieno sutvarkymo – jiems būdavo ne kliūtis.
Konkurencija ir nevaldomos orgijos
Ne ką draugiškesni buvo ir bendradarbiai, vadovai, kurie kartais pasirodydavo žiauresni už kruizo klientus.
„Laive vyksta didelė moterų konkurencija dėl vyrų dėmesio. Vyrai dirbo barmenais, koridorių tvarkytojais, indų plovėjais, virėjais, bet ne kajučių tvarkytojais.
Kadangi vyrų buvo mažiau, o moterų daugiau – virdavo aistros. Mano tiesioginė vadovė buvo įsimylėjusi vieną padavėją jau keletą metų, tačiau tas vaikinas nerodė jai dėmesio.
Praėjus 2 savaitėms vadovė sugalvojo planą, kaip atsikratyti konkurentės, ir kreipėsi į centrinę būstinę, prašydama išleisti Žydrę neapmokamų atostogų, mat ji labai pavargusi ir nesugebanti gerai atlikti savo darbo.
„Nesutikau vykti, pati kreipiausi į centrinę būstinę, prašiau išspręsti klausimą, paaiškinau situaciją ir ją privertė ateiti manęs atsiprašyti bei paprašyti likti laive“, – apie laimėtą pergalę pasakoja Žydrė.
Aistros virdavo ir tarp kitų kajučių stiuardesių. Visos norėdavo tapti pamainos vadovėmis, todėl viena kitas skųsdavo, vogdavo iš sandėliuko pagalves, užvalkalus, pakabas, šveitiklius. Žydrė pripažįsta, kad daugiausia kambarinės būdavo iš neturtingų šalių – Bulgarijos, Rumunijos, tačiau dirbo ir amerikiečių.
Pailsėti po sunkios darbo dienos nepavykdavo net grįžus į kajutę, mat čia vakarais prasidėdavo tikros orgijos.
Seksas keičiantis partneriais tarp darbuotojų ar netgi administracijos narių buvo visiškai įprastas reiškinys.
Žydrė savo knygoje rašo, kad baisiausias garsas kruize buvo virš galvos antrame kajutės lovos aukšte besimylinčios kambariokės ispanės ir italo atodūsiai. Tačiau po kelių dienų į kajutę prisistatydavo jau kitas partneris.
„Nesikišau į tuos naktinius viražus, nes žinojau, kad jų nesustabdysiu. Keletą kartų klausiau, gal tai gali vykti ne mūsų kajutėje, bet ji sakė, kad negali, nes ten užimta kitos poros. Po savaitės ji būdavo jau su kitu partneriu, ir niekam tai nebuvo stebuklas. Į mūsų kajutę kas antrą naktį kažkas belsdavosi, bandydavo savo laimę. Kosmosas visiškas“, – su šleikštuliu prisimena.
Ištvėrė tik mėnesį
„Laive vyksta natūrali atranka – turi išgyventi. Jei būčiau norėjusi tame dalyvauti – būčiau ir likusi laive, bet aš negavau to, ko norėjau. Kūrybinės pauzės nebuvo, nes smegenys ištino nuo įtampos, nežinojau, kas bus rytoj, vadovė manęs nemėgo, dirbau kaip arklys. Norint ten dirbti – reikia atsiriboti nuo visko – nieko negirdėti, nieko nematyti, vadinasi, visiškai nusijautrinti – tapti robotu“, – sako ji.
Žydrė pripažįsta, kad uždirbami pinigai buvo įspūdingi, tačiau jie moteriai pasirodė neverti to, ką turi iškęsti: „Aš niekaip negalėjau už juos parduoti savo laiko, vertybių. Net nesiveliant į sekso romanus, nes niekas manęs nevertė ir neprievartavo, išbūti tokiose sąlygose – sunku. Kiti sakydavo – tegul mane karia, bet vis tiek būsiu čia, kai tokie pinigai. Tačiau aš vis galvojau, kokiu žmogumi aš grįšiu.“
„Tai buvo kaina už tai, ką pasirinkau“, – pripažįsta.
Vis dėlto tokia patirtis padėjo jai įvertinti tai, ką turi, ir suprasti, kad yra tinkamame kelyje.
„Supratau, kad man nieko gyvenime nereikia keisti, nereikia nuo nieko atsitraukti.
Galiu puikiai daryti tai, ką dariau, atėjo suvokimas, ramybė, žinojimas, kad esu savam kelyje, nes anksčiau nuolat keldavau sau klausimus, atrodydavo, kad kažko trūkta. Neatradau to kitaip, ir tas atsitraukimas man tą parodė“, – džiaugiasi ji.
