„Kavoje“ prisėdu ant kėdės prie lango, fone išgirstu skambančią prancūzišką muziką. Gelsvai apšviestoje patalpoje vietos nedaug, o ir staliukai vos keli. Po dešimties minučių, atsilaisvinusi nuo klientų, prie manęs sukaitusiais žandais pribėga Romualda ir pradeda pasakoti savo istoriją.

Kavinę kartu su dukromis moteris atidarė prieš trejus metus. Nuo tada, kaip pati sako, kavos atsigerti čia užsuka patys įvairiausi miesto gyventojai, randantys šiltą bendravimą.

„Kava aš žavėjausi visada ir bet kokios niekada negerdavau. Iš pradžių galvojau prekiauti vien kava, bet kadangi Panevėžyje didelio geros kavos poreikio nėra, tai pradėjau pati virti tą kavą. Čia iš pradžių buvo trijų kėdžių kavinaitė, o kai mano klientų atsirado daugiau, tai nuo praėjusių metų rugsėjo mėnesio prijungiau ir dar vieną patalpą – atsirado galimybė savo prabangioms ponioms įrengti tokį kaip ir salonėlį“, – šypsosi Romualda.

Kavos virimo meno moteris išmoko iš kavos tiekėjų „Taste map“.

Pokalbio metu į kavinę užsuka klientai. Juos visus pamačiusi mano pašnekovė pavadina juos vardais ir sustabdžiusi mūsų pokalbį skuba gaminti jiems kavos.

Romualda 25-erius metus dirbo buhalterijoje, tačiau tas darbas jai buvo baisiai nusibodęs. Kai po etatų mažinimo moteris neteko darbo, ji, būdama 53-jų metų, užsiregistravo darbo biržoje, nes tada dar norėjo dirbti. Na, o prieš trejus metus, Romualdos dukra architektė pasiūlė išsinuomoti patalpas, kuriose šiandien veikia kavinė „Kava“.

Anot kavos mėgėjos, ji 25-erius metus laukė, kad suprastų, ko iš tiesų nori: „Man čia labai patinka. Aš jaučiuosi savo rogėse. Visa bėda ta, kad kai aš baigiau savo specialybę, tikrai buvau ne savoje vietoje.

Labai džiaugiuosi, kad mano dukros pasirinko architektūros studijas ir yra patenkintos, nes aš tai tiek atvargau ir tik dabar laiminga verdu čia sau kavą“, – šypsosi pašnekovė.

Ji priduria, kad vertina įgytą patirtį ir laiką, tačiau niekada darbu nesimėgavo ir net nesistengė siekti karjeros.

„Galbūt tuo metu labiau rūpėjo šeima“, – sako moteris.

Klientai – patys geriausi

Vis dėlto Romualda į prisiminimus veltis nelinkusi. Pastebiu, kad labiausiai jai patinka pasakoti apie savo klientus, kuriuos ji beveik visus pažįsta ir kreipiasi vardu. Moteris svarsto, kad klientai į „Kavą“ sugrįžta dėl paprasto bendravimo ir aptarnavimo.

„Na, mano klientai yra patys nuostabiausi. Čia yra tokia vieta, kur mes bendraujame laisvai ir paprastai. Nėra taip, kad aš tik padarau kavą – mes pasitariame, pasireguliuojame, pas mane net meniu nėra, nes žmonėms labiau patinka pasitarti. Va, kad ir dabar, aš jums padariau arbatą ir paklausiau, ar rūgšti, ar ne per rūgšti.

Yra pas mane mano amžiaus klientės, yra jaunesnių, yra gimnazisčių, ateina ir tokie meniški vaikinukai. Užsuka kasdien tokia pianistė ir visada mane palaiko, jeigu kartais pasakau, kad man čia atsibodo. Ateina ir toks laisvai samdomas kompozitorius Liutauras, ir kai aš jam pasiskundžiu, kad man čia viskas atsibodo, jis man sako:

„Labai gerai, nedirbk, teisingai sugalvojai. Girdėjau, kad tu gyveni savame name? Tai pavaikščiok nuo vieno lango prie kito, nu ką, nebūtų smagu?“ ir taip jis mane pastato į vietą“, – apie pokalbį su Liutauru pasakoja Romualda.

Anot jos, kavinėje apsilanko ir žmonės iš Vilniaus, kurie džiaugiasi vilniečiams paprastu bendravimu.

Pamokos kavinėje

Pašnekovė tikina, kad bendravimas su įvairiais klientais kiekvieną dieną moko ir tolerancijos, ir atlaidesnio požiūrio. Kaip pavyzdį ji pateikia nuolatinę savo klientę, kurią kasdien vaišina kava.

„Savo aplinką turim pradėti keisti nuo savęs. Keitiesi tu – keičiasi ir aplinka. Pas mane ateina moteris su negalia, nes mes su ja esame sutarusios, kad aš ją vaišinsiu kava. Kažkada atėjo tokios trys ponios, kurios niekada pas mane nėra buvusios, jos pasižiūrėjo į mano šią klientę, kuri nebuvo labai tvarkingai apsirengusi, apsisuko ir išėjo. Na ir kas man? Man nesvarbu, kad jos išėjo.

O vakar, kai buvo daug žmonių, ta moteris vėl užsuko pas mane, ir aš jos paprašiau užsukti, kai jau visi bus prasiskirstę. Tai kitą dieną aš jos klausiau, ar neužpyko, kad paprašiau vėliau užeiti, ir ji man sako: „Tu labai gera moteris, ant tavęs neįmanoma pykti“.

Tiesa, kai man buvo sugedęs atsiskaitymo kortele aparatas ir žmonės neturėjo kaip atsiskaityti už kavą, tai aš ir juos vaišinau kava. Nesiųsiu gi jų į bankomatą išsiimti pinigų. Tokie santykiai man kažkaip labai daug duoda“, – apie savo požiūri pasakoja Romualda.

Verslas sukasi

Už espreso puodelį „Kavoje“ reikėtų sumokėti 1 Eur, už dvigubą – 1,3 Eur. Kapučinas čia kainuoja 1,5 Eur, o macchiato kava – 1,2 Eur.

Netoli laisvės aikštės įsikūrusios kavinės savininkė sako, kad verslas einasi tiesiog puikiai. Anot jos, tokio verslo sėkmės formulė paprasta.

„Jeigu ateina daug žmonių, tai aš uždirbu šiek tiek daugiau, bet jeigu mažiau, tai aš galiu pabendrauti ir pailsėti. Jauniems žmonėms kitokios pretenzijos, jie nori daugiau uždirbti, nors nėra šitas verslas toks labai lengvas. Aš užsidirbu sau algą šiokią tokią ir džiaugiuosi, kad man nereikia stovėti darbo biržoje ir laukti, nes mano amžiaus žmonėms pasiūlymų nėra ir darbą tikrai nėra lengva rasti“, – savo kasdiene veikla džiaugiasi Romualda.

Moteris sako, kad nemažai jos klienčių džiaugiasi gyvenimu Panevėžyje, nors kai kuriems čia susirasti gerai apmokamą darbą nėra lengva.

„Iš Anglijos čia grįžusi viena moteris atėjo kažkada ir pasakojo, kad nebenori tų didelių miestų, nes sugaišta ten daugybę laiko. Ir mano sūnus su marčia grįžo neseniai iš Vilniaus. Ten pagyveno ir dabar sako, kad vaikus žymiai patogiau auginti čia, o į Vilnių važiuoja tik pramogauti. Būtų dar smagiau, kad tas Panevėžys turėtų daugiau darbo vietų, bet, aišku, visko tikimės, visko norime, bet turim ką turim“, – kalba pašnekovė.

Žmonės atranda ir sugrįžta

Pamačiusi už plačių langų lietuje stoviniuojančius du vaikinus, Romualda mostu pakvietė juos užeiti. „Galvoja, kad nėra vietos“, – skubėdama atidaryti duris sako man kavistė. Nunešusi jiems kavos pašnekovė sugrįžo pratęsti su manim pokalbio.

Ji prisimena kelis įvykius, kurie leido suprasti, kad žmonės labai vertina ne tik kavinės gaminama kavą, bet ir aplinką.

„Praeitą žiemą Panevėžyje buvo trys jauni „Erasmus“ studentai iš Turkijos – dvi mergaitės ir vienas vaikinukas. Jie pas mane ant palangės gerdavo kavą ir paskutinę dieną, kai jau turėjo išvykti, jie atėjo pas mane su laišku, išverstu į lietuvių kalbą, ir pasakė, kad per tuos keturis mėnesius aš jiems tapau mama Lietuvoje. Tokį didelį įspūdį man paliko. Mes nusifotografavome, atsisveikinome ir apsikabinome.

O, pavyzdžiui, šeštadieniais su kūdikėliu ateidavo krepšininko Ado Juškevičiaus žmona. Mes visą laiką labai gražiai bendraudavome. Kadangi jos vyras paliko „Lietkabelį“ ir išvyko dirbti į Turkiją, ji atlėkė pas mane atsisveikinti ir padovanojo man Ado sportinius marškinėlius. Aš juos atidaviau vyrui ir sūnui, nes jie mėgsta žiūrėti rungtynes“, – šypsodamasi prisimena Romualda.

Ji pripažįsta, kad žmonės į „Kavą“ atvyksta išsiilgę paprasto bendravimo.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (241)