Registrų centro duomenimis, 10 šalies gyventojų nuosavybės teise turi 21,5 tūkst. ha miško paskirties žemės – tai yra 3 proc. visų privačių miškų plotų. 10 šalyje veikiančių įmonių turi 42,7 tūkst. ha arba 6 proc. visų šalies privačių miškų.
Apskritai 112 tūkst. arba beveik 16 proc. iš 707 tūkst. ha visų privačių Lietuvos miškų nuosavybės teise turi vos 115 fizinių ir juridinių asmenų. Valstybei priklauso per 1 mln. ha miškų, kuriuos valdo valstybės įmonė Valstybinė miškų urėdija.
Daugiausia visoje šalyje vienas žmogus turi beveik 5,3 tūkst. ha miško – tai apie 5 kartus daugiau nei vienas stambiausių Lietuvos ūkininkų turi žemės ūkio paskirties žemės. Daugiausia vienai bendrovei priklauso 13,5 tūkst. ha miško – tai beveik 4 kartus daugiau nei viena stambiausia žemės ūkio bendrovių turi žemės ūkio paskirties žemės.
13,5 tūkst. ha yra mažiau nei Kauno miesto plotas, daugiau nei 2 Kauno marios.
Informacija apie nuosavybę neskelbiama, dėl to institucijos neatskleidžia, kokie konkretūs asmenys ar bendrovės turi tiek miškų. Tiesa, skiriasi ir statistika – Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, privatūs miškai Lietuvoje užima 851 tūkst. ha.
Priklausomai nuo to, kurioje vietovėje yra miško žemė, koks jos derlingumas, ar ji plyna kirtavietė, ar brandus miškas, ką jame leidžiama daryti (kada ir kaip kirsti), 1 ha miško žemės gali kainuoti nuo kelių šimtų ar 1 tūkst. Eur iki 10 tūkst. Eur ir daugiau.
Taigi, didžiausių miško žemės savininkų turtas gali būti vertinamas nuo kelių iki daugiau kaip 100 milijonų eurų.
Ministerija problemos nemato
„Mano supratimu, čia normalus procesas. Tiek mes Lietuvoje, tiek visoje Europoje tai nėra kažkokia išskirtinė situacija – privačių asmenų valdos yra per mažos, per smulkios normaliai racionaliai veiklai vykdyti.
Bendra mūsų valstybės politika yra formuoti racionalesnes, o miškų atveju, stambesnes miškų valdas. Įvairiose šalyse vykdomi konsolidacijos projektai, miško savininkų kooperacija skatinama tam, kad būtų suformuoti racionalesni, didesni ūkio vienetai – miško valdos“, – aiškino vedėjas.
Jo įsitikinimu, gerai, kad miško valdos sustambėjo ir kad buvo nueita tokia kryptimi:
„Minimalus plotas, kuriame kaip šeimos ar kaip atskiro subjekto valdomo ūkio minimalus plotas, kuriame jau būtų galima vykdyti tolygią normalią ūkinę veiklą, turėtų būti tarp 200 ir 500 ha. Mažesni plotai yra fiziškai per maži, kad juose būtų galima vykdyti nuolatinę miškų ūkio veiklą.
Mažesniuose tokia veikla tik epizodinė, kas ir vyksta didesnėje dalyje privačių veikloje. Miško savininkas turėdamas porą hektarų kartą per 20, 50 ar 100 metų įvykdo kažkokias priemones ir viskas. Taigi, tokia veikla nei tęstinė, nei racionali.“
N. Kupstaičio teigimu, nereikėtų lyginti miško ir žemės ūkio paskirties žemės. Pastaroji naudojama daug intensyviau, jos derlius nuimamas kasmet – net jei niekas ne sėjama, tai pieva gali būti šienaujama ar ganoma.
„Paprastai kalbant, miške derlius nuimamas 50 kartų rečiau. Reiktų įsivaizduoti, kad jeigu žemės ūkio valdoje yra 10 ha ar 20 ha ūkininkas gali ūkininkauti ir bent teoriškai iš to pragyventi. Norint pragyventi iš miško, reikia ne mažiau kaip 200 ha, nes ta veikla vykdoma tik labai nedidelėje miško dalyje.
Sakome priešingai. Norint normaliai nepertraukiamai vykdyti ūkinę veiklą ir tuo pačiu užtikrinti kitas miško funkcijas – socialines, ekologines, ir kad nebūtų pereikvojimo, reikia didesnių plotų ir tada ten reikia ūkininkauti, miško ūkinę veiklą vykdyti“, – svarstė pašnekovas.
Ar miškus supirks „Ikea“
N. Kupstaitis tikino, kad teisės aktai ir dabar griežtai reguliuoja miško naudojimą, galimus kirtimus. Esą didesnėse miško valdose kirtimai reglamentuoti griežčiau negu mažose miško valdose. Jei valda didesnė nei, pvz., 500 ha ar daugiau, tai jos savininkas privalo laikytis metinės miško kirtimo normos – kasmet mišką naudoti tolygiai. Jeigu yra tik keli hektarai tai per metus savininkas gali iškirsti ir dešimtmečio normą.
Jis neigė populiarią nuostatą esą Lietuvos miškus išpirks „Ikea“ ar kokia kita didelė bendrovė:
„Pirmiausia, mes turime privačius ir valstybinius miškus. Šie yra valstybinės reikšmės ir jų niekas neparduoda. Daugiau nei pusė miškų yra valstybinės reikšmės ir jie pripažinti kaip ypatingai svarbūs mūsų šaliai ir visuomenei. Pagal Konstituciją jie negali būti parduodami ir jokia bendrovė jų nenupirks.
Kalbant apie privačius miškus, kurie priklauso 250 tūkst. savininkų, tai jų skaičius sumažės ir dalį jų nupirks kažkoks miškų ūkio veiklą pagal Lietuvos įstatymus vykdantis subjektas. Ir man visiškai nesvarbu, ar tai vadinasi „Ikea“ ar dar kaip nors. Dėl to nematau jokių problemų.“
Skundžiasi negalintys laisvai disponuoti
Tačiau rinkoje esą žinoma, kad šalyje veikia keliasdešimt stambesnių privačius miškus prižiūrinčių įmonių (vardija abėcėlės tvarka):
Asociacijos vadovas paaiškino, kad Lietuvoje yra ribojamas miško valdos dydis – nuo 1994 m. galioja nuostata, kad bendros nuosavybės miško sklypai negali būti skaidomi vienam savininkui atskira dalimi, jei šiam ar šiai liks mažiau nei 5 ha miško.
„Beje, šia nuostata yra nepatenkinti labai daug žmonių, kurie pagrįstai skundžiasi, kad negali laisva valia disponuoti savo turtu. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje vidutinė miško valda siekia tik 3 ha, o valstybinio miško vieneto – apie 50 tūkst. ha.
Miško valdų dydžio „lubų“ nėra nei Lietuvoje, nei jokioje kitoje ES šalyje. 2004 m. įstojus į ES, ribojimai buvo įvesti žemės ūkio paskirties žemei, o ne miško ūkio paskirčiai.
„Nuo to laiko miško valdas pirko ir pardavė tiek vietos, tiek užsienio kapitalo įmonės, didžioji valdų pirkimo banga praėjo kiek anksčiau, kai miško žemės kainos buvo žemos, palyginti su kad ir Skandinavijos kraštų kainomis, o ta 3 ha vidutinė valda kaip nepadidėjo, taip nepadidėjo.
Tai yra labai liūdnas faktas, nes sekant darnaus miškų ūkio principais, siekiant užtikrinti miškuose socialinę, ekologinę ir ekonominę pusiausvyrą, viena iš būtinų sąlygų yra miško valdų optimizavimas ir konsolidavimas“, – aiškino pašnekovas.
Papildomi ribojimai mažintų kainą?
A. Pivoriūnas teigė nemanantis, kad apskritai reikia įvedinėti kokius nors papildomus ribojimus, nes Lietuva esą ir taip iškrenta iš Europos šalių konteksto, kaip daugiausiai suvaržymų privačioje miško žemėje taikanti ir labiausiai apmokestinanti miškų ūkio veiklą šalis.
„Ką šalis galėtų padaryti, tai rasti mechanizmus stambinti miško valdų kūrimąsi. Tinkamos aplinkos apsaugos, jų priemonių taip pat negali taikyti smulkiose valdose, tik didelės valdos užtikrina, kad miškų ūkiuose yra skiriamas dėmesys gamtosaugai.
Visai nebijau ir užsieniečių invazijos, nes jie pirkti miškus gali jau penkiolika metų, o jei ir supirko bent 3 proc. visų privačių miškų, galvočiau, kad tai labai geras rezultatas. Priešingai, mano kaip miškų vadybos specialisto ir ekonomisto įžvalga būtų tokia, kad įvedus miško valdų ribojimus, būtų sumažinama miško žemės rinkos kaina, ką galime pastebėti žemės ūkio sektoriuje ir to manau, nepageidautų niekas iš 250 tūkst. esamų miško savininkų“, – svarstė pašnekovas ir pridūrė, kad pasaulyje priimta visas valdas iki 1 tūkst. ha vadinti smulkiomis.
Anot A. Pivoriūno, pagal plotą ir ūkininkavimo tradicijas Lietuvoje dominuoja valstybiniai miškai, todėl jiems ir teikiami visi prioritetai ir dėmesys, o privatūs miškai yra paliekami „tik šunims karti“:
„Sakyčiau, kad mūsų šalyje kaip tik nėra deramos valstybinio požiūrio privatiems miškams. Neteko girdėti, kad kas iš politikų per pastaruosius metus būtų ėmęs ir paklausęs: „Ko jums trūksta, miško savininkai, kaip kartu galėtume puoselėti miškus?“
Panašiai galvoja ir Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininkas dr. Algis Gaižutis:
„Kadangi saugiklių dėl miškų jau tikrai yra (tik gal politikai ir visuomenė nėra įsigilinę ir negirdėjo) juos tiesiog reikia naudoti. Kaip jau esu sakęs, gal tiesiog reikėtų sudaryti sąlygas esamiems miško savininkams išlaikyti turimą nuosavybę, o ne versti juos parduoti turimus miškus?“
Šios asociacijos atstovas taip pat tikino, kad jau dabar yra sudarytos visos prielaidos užtikrinti, kad miškai būtų naudojami atsižvelgiant ne tik į privačius, bet ir valstybės interesus. Jis nemano, kad miškų koncentracija yra didelė.
„O būdas juos valdyti yra vienas – legaliai įsigyjant parduodamus privataus miško plotus rinkoje. Atkreipkite dėmesį – valstybiniai miškai iš viso nėra rinkos objektas. Jie negali būti nei parduodami, netgi nuomoti miškus ūkinei veiklai yra draudžiama įstatymu.
Palyginti su daugiau kaip pusę šalies miškų valdančia viena valstybės įmone, nė viena privati įmonė ar asmuo neturi jokių galimybių prilygti. O diskusija dėl racionalios žemėnaudos politikos miškų ūkyje vyksta – jos rezultatus matysime.“
