Devynerius metus įgyvendintos ūkio augimo stimuliavimo priemonės turėjo šalutinį poveikį ir įstūmė besivystančias rinkas į priklausomybę nuo skolinimosi, nesprendžiant esminių problemų.
„Visi rinkos rodikliai dabar yra labai panašūs į tuos, kurie buvo prieš „Lehman Brothers“ žlugimą, apmaudu, kad jau esame pamiršę išmoktas pamokas“, – sakė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertas ir buvęs vyriausiasis Tarptautinių atsiskaitymų banko ekonomistas Williamas White‘as.
Jam itin didelį nerimą kelia beveik kasdien stebimas galimybių skolintis nykimas. Neseniai susirūpinimą sukėlė žinia, kad bankrutavusi Jungtinės Karalystės statybos bendrovė „Carillion“ tyliai pasiskolino 112 mln. svarų sterlingų vekseliu. Pietų Afrikos mažmenininkė „Steinhoff“ neseniai taip pat pasinaudojo šia „miglota“ rinka ir pasiskolino 730 mln. eurų.
Vekseliais anksčiau skolinosi vidutinio dydžio šeimyninės Vokietijos įmonės. O dabar šio rinkos užkampio transformacija ir virtimas itin rizikingos šešėlinės bankininkystės segmentu, veikiausiai siekiant išvengti priežiūros institucijų dėmesio, rodo, kaip išsigimė paskolų sistema, o tokius pokyčius lėmė vykdomos kiekybinio švelninimo programos ir neigiamos palūkanų normos.
Nors kiekvieno nestabilaus bumo viršuje karaliauja svaiginantis optimizmas, verčiantis žmones audringai reaguoti į geras naujienas ir viltis, kad rizika mažėja, profesorius W. White‘as perspėja, kad būtent čia ir padaromos didžiausios klaidos. Streso rodikliai buvo lygiai taip pat sumažėję ir 2007 metais, prieš pat krizę.
Šį kartą centriniai bankai itin aršų tigrą laiko už uodegos. Pasauliniai skolų santykiai nuo „Lehman Brothers“ žlugimo pakilo dar 51 procentiniu punktu BVP atžvilgiu ir pasiekė 327 proc. (IIF duomenys). Ir kiekviena pasaulio ekonomikos dalis demonstruoja tam tikrą iškreiptą patologiją.
Ekonomikos istorijoje tai yra naujas fenomenas, ir jis yra siejamas su kiekybinio švelninimo programos sukeltu likvidumo nutekėjimu iš Vakarų, kuris tiesiog užtvindė Rytų Aziją, Pietų Ameriką ir kitas besivystančias rinkas. Papildomą spaudimą sukuria ir Kinija.
„Centriniai bankai pila vis daugiau alyvos į ugnį“, – prieš Pasaulio ekonomikos forumą Davose laikraščiui „The Daily Telegraph“ sakė W. White‘as.
„Ar rinkos prievaizdai tikrai turėtų save sveikinti, jog dabar sistema yra saugesnė? Niekas nežino, kas nutiks, kai bus nutraukta kiekybinio švelninimo programa. Rinkos turėtų būti labai atsargios, nes šiuo metu yra daug lūžio taškų“, – perspėjo ekspertas.
„Farmacijos kompanijos privalo laikytis įstatymų, kurie įpareigoja jas išbandyti vaistą prieš jį paleidžiant į rinką, siekiant išvengti nepageidaujamų pasekmių. Tačiau centriniai bankai pradėjo didžiulį socialinį kiekybinio švelninimo programos eksperimentą, negalvodami apie šalutinį poveikį“, – pabrėžė finansų ekspertas.
JAV centrinis bankas – Federalinio rezervo sistema – jau ignoruoja buvusio vadovo Beno Bernanke perspėjimus ir mažina superkamų obligacijų apimtis, ir šiais metais ketina pasiekti 50 mlrd. JAV dolerių per mėnesį lygį. Tai padidins JAV iždo obligacijų pasiūlą kaip tik tuo metu, kai Donaldo Trumpo administracija karpo mokesčius, išlaidauja ir didina šalies biudžeto deficitą link 1 trln. JAV dolerių ribos. Be to, Kinija ir Japonija taip pat mažina turimų JAV iždo obligacijų apimtis.
Ir visa tai artina mus prie „tobulos audros“. Geriausiu atveju dešimties metų JAV iždo obligacijų pajamingumas, laikomas pasauliniu pinigų vertės etalonu, šoktels ir sudrebins paskolų rinkas. Praėjusią savaitę obligacijų pajamingumas šoktelėjo iki aukščiausio lygio per trejus metus – 2,66 proc. Taip buvo nutraukta 36 metus stebėta mažėjimo tendencija, sukėlusi perspėjimų bangą.
Išpūstos akcijų ir kitų aktyvų rinkos remiasi nuostata, kad palūkanų normos išliks mažos. JAV iždo Finansinių tyrimų biuro analizė rodo, kad 100 bazinių punktų padidėjusi palūkanų norma „Barclays US Aggregate Bond Index“ indekso vertę sumažintų 1,2 trln. JAV dolerių. Tokie nuostoliai nustelbtų 1994 metų obligacijų rinkos krizę, dėl kurios bankrutavo Kalifornijos Orandžo apygarda ir Meksikoje kilo „Tekilos krizė“.
Pasaulinis tokio šoko poveikis būtų didžiulis. Skolinimosi JAV doleriais apimtys už Jungtinių Valstijų ribų per pastaruosius 15 metų padidėjo penkis kartus iki daugiau nei 10 trln. JAV dolerių.
„Tai yra didžiulis skaičius. Kai tik pasaulyje kils bėdų, labai daug žmonių susidurs su paskolų JAV doleriais aptarnavimo sunkumais“, – paaiškino W. White‘as.
Užsieninės finansavimo JAV doleriais rinkos išdžiūtų, tad kiltų likvidumo problema. Pasiskolinusieji susidurtų su dvigubu šoku, nes brangtų JAV doleris ir augtų palūkanos.
Nors bankų kapitalo apsauga yra itin aukšta, rizika migruoja kitur – į investicijų fondus, kurie dėmesį sutelkę į didelio investuotojų dėmesio sulaukiančius sektorius. Šiuo metu už vertybinių popierių biržų ribų prekiaujamų vertybinių popierių dalis šoktelėjo iki 33 proc.
„Rinkos likvidumo stoka gali sukelti staigaus didžiulio išpardavimo riziką, o tai sukeltų kainų kritimą“, – perspėja JAV iždo Finansinių tyrimų biuras.
Šie fondai riziką mažina susiedami obligacijas ir akcijas per vadinamąją dinaminę apkrovą. Ši strategija puikiai tiko esant idealioms sąlygoms, kai infliacija yra žema, o akcijų rinkos auga. Tačiau abi jos gali pasukti netinkama kryptimi – ir įsuktų labai blogą užburtą ratą.
Dabar svarbiausias klausimas yra tas, ar infliacijos ciklas iš tiesų kinta, ir kaip greitai. JAV centrinio banko naudojamas metinės infliacijos rodiklis gruodį pasiekė beveik 3 proc. Pastaruosius tris dešimtmečius fiksuota didžioji defliacija iš esmės buvo pasaulinis „pasiūlos šokas“. Kinijos atsivėrimas ir Berlyno sienos kritimas pridėjo 800 mln. darbuotojų pasaulinei ekonomikai ir darbo rinkai, dėl ko krito atlyginimai ir kilo pigių prekių cunamis. Kainų augimą apribojo skaitmeninių technologijų „Amazon“ efektas“. Prisidėjo ir vadinamoji „kūdikių bumo“ era, paskatinusi taupymo rinkos klestėjimą.
Tai, apie ką pamirštama
Tačiau yra dar vienas dalykas, kuris yra dažnai praleidžiamas pro akis. Centriniai bankai į kiekvieną ciklą reaguoja „asimetriškai“ ir leidžia bumams tęstis, tačiau imasi stimuliavimo priemonių, kad sušvelnintų tokių burbulų sprogimą. Tai leido nemokioms kompanijoms „zombiams“ ir toliau veikti ir blokuoti J. Schumeterio aprašytą „kūrybinės destrukcijos“ procesą, skatinantį produktyvumo augimą. Taip dirbtinai buvo neleidžiama pasiūlai grįžti prie pusiausvyros. Dėl to ir kilo defliacijos problema.
„Dabar viskas gali pasukti atgal: „kūdikių bumo“ kartos atstovų mažėja, Kinijoje darbingo amžiaus žmonių mažėja, „zombinės“ kompanijos bus priverstos pagaliau trauktis iš verslo, o skolinimosi išlaidos didės“, – prognozuoja W. White‘as.
Nors didesnė infliacija, viena vertus, yra reikalinga, kad pasaulinį laivą nukreiptų tinkama linkme, nes skatina spartesnį nominalaus BVP augimą ir mažina skolas, akivaizdi grėsmė yra susijusi su didesnių palūkanų šoku. Skolų dinamika gali tapti nebekontroliuojama. Pirmiausia problemų gali kilti Japonijai ir Italijai. Jungtinės Valstijos turi daugiau atsargų, tačiau čia tęsiasi smarki fiskalinė ekspansija be reformų.
„Tai didina „fiskalinio dominavimo“ riziką. O tą akimirką, kai rinkos ima to bijoti, jis tampa savaime išsipildančiu. Rinkos nebeskolina vyriausybėms, o visa situacija iš esmės sprogsta iš vidaus“, – sakė W. White‘as.
Jo teigimu, centriniai bankai dabar yra įstrigę „skolų spąstuose“. Jie negali ir toliau laikyti palūkanų normų beveik nuliniame lygyje, nes pasaulyje didėja infliacinis spaudimas, o tai privestų prie dar pavojingesnio finansinio burbulo. Tačiau jie taip pat negali taip paprastai kelti palūkanų normų, nes rizikuotų susprogdinti visą sistemą. „Jei atvirai, tai yra tikrai baisu“, – sakė ekspertas.
„Mūsų amunicinės atsargos senka. Bijau, kad ateis laikas, kai kils nemokumo banga. O ką mes padarėme su demografiniais dividendais? Juos iššvaistėme“, – konstatuoja W. White‘as.
