Ekonomikos profesoriaus manymu, pasaulyje populiarėjantis antiglobalizmo judėjimas panašus į fašizmą ar komunizmą.
L. Balcerowiczius interviu DELFI taip pat sakė, kad demokratijoje žiniasklaida turėtų paskirstyti politikų patiriamus visuomenės grupių spaudimus: sustiprinti teigiamus ir susilpninti pavojingus.
– Esate pastebėjęs, kad kai kurie akademikai per daug dėmesio skiria globalizacijos „pralaimėtojams“ turtingose valstybėse ir per mažai – naudos gavėjams skurdžiose šalyse. Kas čia blogo?
– Atsakymas labai paprastas, nes reikia matyti pilną paveikslą. Jei koncentruojiesi tik į „pralaimėtojus“ ir ignoruoji laimėtojus, tada demonstruoji nacionalistinę pasaulėžiūrą, lyg tik tavo grupė būtų svarbi.
Be to, dažnai globalizacija yra neteisingai kaltinama tuo, kad naikina darbo vietas, tačiau kur kas svarbesnis veiksnys yra technologijos. Šiandien kompiuteriu naudotis nemokantys žmonės tampa „pralaimėtojais“. Tada klausimas yra toks: ar norite sustabdyti technologijų pažangą? Jei taip, sustabdysite ir ekonomikos augimą.
– Kai kurie politikai pasiekė įspūdingų pergalių tvirtindami, kad kovoja „pralaimėtojų“ pusėje. Pavyzdžiui, Donaldas Trumpas Jungtinėse Valstijose ar „Brexit“ šalininkai Jungtinėje Karalystėje.
– Taip, D. Trumpas sakė, kad „Pirmiausia Amerika“. Jis dėl darbo vietų praradimų kaltino Kiniją, Meksiką. Tačiau „Brexit“ atsirado dėl šiek tiek kitų priežasčių, ne dėl pasipriešinimo laisvai prekybai. Šiuo atveju britai emocingai reagavo į imigraciją.
– Migracija tarp šalių irgi dalis globalizacijos.
– Taip, bet imigracijos tema yra emocionalesnė. Paprastai dėl visų problemų kaltinami svetimšaliai.
– Bet gal šie politikai turi pagrindo savo skleidžiamoms idėjoms? Juk jie sulaukė tiek daug palaikymo.
– Tokiu būdu pateisintume blogiausius politikus. Juk žinome labai blogų politikų, kurie iš pradžių buvo populiarūs. Net nenoriu minėti Adolfo Hitlerio. Vertinant politiką, reikėtų vadovautis ne tik tuo, ar jis populiarus. Verčiau pažiūrėti, ką jis padarė, ko pasiekė savo ir kitose valstybėse.
– Dar esate sakęs, kad antiglobalizmas turi panašumų su komunizmu, fašizmu. Kokie jie?
– Tai fundamentalistinės ideologijos. Iš pradžių jos siekia mobilizuoti „pralaimėtojus“, tada įvardija priešus ir pradeda piešti rojaus paveikslą. Pavyzdžiui, nacizmo priešai buvo žydai, aukos – vokiečiai. Komunizme aukomis buvo dirbantieji, priešais – kapitalistai, o rojumi turėjo tapti socializmas. Islamo fundamentelistai priešais laiko eretikus, tad propagandos schema visai atvejais yra labai panaši.
– Kas yra antiglobalistų priešai ir kokį rojų jie įsivaizduoja?
– Laisvos prekybos šalininkai jiems yra priešai. Bėda ta, kad jie rojaus neįsivaizduoja, tačiau ir Karlas Marxas tik labai aptakiai suvokė, kokią sistemą norėtų sukurti. Turiu pastebėti, kad visos šios radikalios ideologijos paremtos emocijomis, tai – labai grėsmingas ginklas.
– Negatyvios emocijos taip pat yra kur kas stipresnės už pozityvias.
– Taip, deja, neapykantą mobilizacijai panaudoti kur kas lengviau, kai meilę – sudėtinga.
– Esate sakęs, kad protestuojantys prieš globalizaciją iš esmės protestuoja prieš konkurenciją. Daugiau konkurencijos reiškia mažiau stabilumo.
– Taip, viduramžiais viskas buvo labai stabilu. Monopolijos, tada vadintos gildijomis, kontroliavo ekonomiką. Jei tas stabilumas būtų užsitęsęs, šiandien gyventume kur kas skurdžiau.
– Kaip manote, ar Europos Sąjunga vis dar gali būti laisvos prekybos ir kitų globalizacijos atributų vėliavnešiu? Ar matote ateitį, kur liberalizmas ir toliau yra vyraujančia ideologija pasaulyje?
– Žodis „ideologija“ skamba įtartinai. Kalbu apie politinius sprendimus, kurie yra geresni nei izoliacija.
– Pats sakote, kad Lenkija šiuo metu suka pavojingu keliu. Kaip suprantu, nesate partijos „Teisė ir Teisingumas“ šalininkas?
– Vyksta precendento neturintis puolimas prieš tai, ką Lenkija pasiekė po 1989 metų. Pirmiausia, prieš teisės viršenybę, teismų sistemos nepriklausomumą. Be to, pastaruosius kelis metus vykdyta politika ilgainiui sumažins Lenkijos ekonomikos augimą. Kol kas to nematome, nes makroekonominė aplinka yra palanki.
Dabar matome nacionalizaciją, didesnę reguliaciją. Tuo pat metu ignoruojamos rimtos viešųjų finansų problemos – Lenkijoje turime didelį biudžeto deficitą. Ir vietoje to, kad jį mažintų, vyriausybė išlaidas didina.
– Gal tos išlaidos padeda žmonėms?
– Graikijos politikai irgi taip sakė, kol šalis nebankrutavo.
– Kada jūsų vadinamų blogų sprendimų Lenkijoje padariniai pasimatys?
– Tai priklausys nuo išorės veiksnų. Tada, kai ekonominė padėtis už Lenkijos ribų nustos gerėjusi, tačiau to, kiek tęsis gerasis ciklas, pasakyti negaliu. Atsakinga vyriausybė stengiasi šalį padaryti atsparesne išorės šokams, ši vyriausybė Lenkiją daro mažiau atsparia.
– Ką manote apie projektą „500+“, kai šeimoms mokama po 500 zlotų (apie 120 eurų) per mėnesį už antrą ir paskesnius vaikus?
– Pirmiausia, reikia atsakyti, koks yra jo tikslas. Antra, kiek tai kainuos. Trečia, kokios bus pasekmės. Lenkijoje šis projektas toliau pagilino biudžeto deficitą. Tai buvo vienas iš dviejų pagrindinių veiksnių. Kitas buvo mažesnis pensijinis amžius. „500+“ kasmet kainuoja po maždaug 1 proc. bendrojo vidaus produkto.
– Bet ar tai blogai? Kas žmonėms rūpi labiau: biudžeto deficitas ar pinigai kišenėje?
– Rūpi ir tas, ir tas. Reikia mokėti sudėtingas problemas pateikti žmonėms. Tai komunikacijos klausimas. Lenkijoje žmonės labai nerimauja dėl valstybės skolos, nes jie supranta, kad jei patys turi daug skolų, turės problemų. Daugumoje šalių žmones įtikinti prastais politiniais sprendimais yra lengviau, nei įtikinti gerais.
– Tai politikų darbas – įtikinti žmones.
– Tai naivus demokratijos supratimas. Politikai yra veikiami įvairių visuomenės grupių spaudimo. Kai kurios iš jų yra pavojingos. Žiniasklaidos darbas yra paskirstyti tuos spaudimus tolygiau – sustiprinti teigiamų grupių spaudimą ir susilpninti tų, kurios yra pavojingos.
