Ar tokie verslininkų žodžiai nėra laužti iš piršto? Gal jie bedarbiams nenori mokėti bent jau vidutinio dydžio atlyginimo ar pasiūlyti normalių darbo sąlygų? Norėdami rasti atsakymus į šiuos klausimus, verslininkais apsimetę “Kauno dienos” žurnalistai apskrities bedarbiams siūlė gerai apmokamą darbą, tačiau daugelis kaimiečių nesusidomėjo galimybe dirbti legaliai ir gauti kone 2000 litų algą.
Norėtų idealių sąlygų
Kauno verslininkai pastaruoju metu pradėjo žvalgytis į atokesnius šalies rajonus, esą regione nebeliko norinčiųjų dirbti. Kauno apskrityje, priklausomai nuo rajono, nedarbo lygis svyruoja nuo 2,5 iki 4 procentų. Tarp bedarbių daugiausia išsilavinimo neįgijusių žmonių. Atrodytų, kad būtent jie galėtų dirbti nekvalifikuotus - krovėjų, pagalbinių darbininkų ar gyvulių prižiūrėtojų darbus.
Realybė kitokia - ilgus metus pragyvenimo šaltinio neturintys kaimiečiai nebenori dirbti. “Kauno dienos” žurnalistai įsitikino, kad net didžiuliai atlyginimai ilgamečių bedarbių nepriverčia galvoti apie užsiėmimą.
Prienų rajone, Pakuonio gyvenvietėje, kelios dešimtys žmonių neturi darbo. Kai kurie jų verčiasi sezoniniais darbais - skina obuolius, dirba pas ūkininkus. Didžioji dalis jų dirba nelegaliai.
Vietinėje parduotuvėje - vos keli žmonės. Pardavėja iš karto perspėjo, kad rasti darbuotojų bus ganėtinai sunku, esą daugelis darbingo amžiaus žmonių kasdien eina į gyvenvietėje veikiantį medžio apdirbimo cechą.
Darbo valandomis gatvėmis slampinėję vietiniai Arūnas (nesakęs savo pavardės) ir Vidas Tamošiūnas darbo randa retai. Tiesą sakant, vyrai sunkiai apvertė liežuvį. Tačiau, trūkstant darbo jėgos, kaimuose verslininkai ryžtasi samdyti ir alkoholio nevengiančius asmenis.
“Laba diena. Prienuose steigiame prekybos įmonę, ieškome pagalbinio darbininko, krovėjo, sargo”, - paaiškinome. Iš karto buvo matyti, kad pasiūlymas jų nesudomino. “O kokį atlyginimą siūlote? Gal padirbsime du tris mėnesius ir atleisite? Iš kur galime žinoti, kad jūsų įmonė dirba pelningai ir nebankrutuos?” - vieną po kito klausimus bėrė Arūnas ir Vidas.
“O kiek norėtumėte uždirbti?” - pasiteiravome. “Tu mūsų neįpirksi. Viršininke, žinok, kad mūsų paslaugos brangiai kainuoja. Jei būtum atvažiavęs anksčiau, dar galvotume, o dabar tau galime pasiūlyti tik šitą”, - špygą atkišo Vidas.
Vyrų nesuviliojo nei žadamos socialinės garantijos, nei lanksti apmokėjimo sistema, nei galimas dviejų tūkstančių litų atlyginimas. “Gerai, mums nebetrukdyk, nes tuoj apversime automobilį”, - ėmė grasinti vietiniai ir nuėjo namo.
Pinigų reikalauja iš valstybės
Pavažiavome dar kelis kilometrus. Sustojome ties dviem žolę pjovusiais vyriškiais. “Vyrai, gal ieškote darbo?” - pasiteiravome. “O ką, nematai, jog dirbame”, - atrėžė ant žolės tarp alaus butelių prisėdę vyriškiai.
Ir jiems paaiškinome, kad naujai steigiamai įmonei reikalingi darbininkai, esą į darbą ketiname priimti keliolika žmonių. Tačiau kaimiečių mūsų pasiūlymas apskritai nedomino. Net kai prakalbome apie galimybę uždirbti du tūkstančius litų, vyrai vis tiek nepanoro bent jau išklausyti, ką siūlome.
“Ir kaime nespėjame dirbti. Turime 2 hektarus žemės. Kas tau sakė, kad ieškome darbo?” - piktinosi vyrai ir patarė netrukdyti jiems ilsėtis bei išgerti alaus.
Kada jie paskutinį kartą dirbo legaliai? “Gal prieš dešimt metų, kai kolūkiai dar nebuvo išdraskyti”, - atsakė vyrai. O į klausimą, kodėl per keliolika metų nesusirado kito darbo, kaimiečiai atrėžė, jog niekas nesiūlė. “O dabar jau nebenorime”, - net nebandė neigti vietiniai.
Jie neslėpė, kad didžioji dalis jų draugų, išgeriančių kaimiečių, neturi nuolatinio užsiėmimo, o išgyventi bando versdamiesi sezoniniais ūkio darbais. Užsiaugina daržovių, kelis gyvulius, kelis šimtus litų per mėnesį gauna už vaikus. “Nesiskundžiame, galime gyventi. Tačiau ir valstybė galėtų mums skirti daugiau dėmesio, dabar susidaro įspūdis, jog esame niekam nereikalingi”, - išlaikytiniams būdingų simptomų negalėjo nuslėpti vyrai.
Nedirba tik alkoholikai
Prienų rajone, Purvininkų kaime, taip pat gyvena ne vienas bedarbis, tačiau ir čia “Kauno dienos” žurnalistams nepavyko rasti nė vieno žmogaus, kuris norėtų dirbti. Prie kaimo parduotuvėlės sutikome Gintautą Žiūką. Vyras puse etato dirba bendrovėje “Prienų vandenys”. “Atlyginimas nėra didelis, sunkiai verčiamės, dažnai pagalvoju apie papildomą darbelį”, - išgirdęs, jog siūlome darbą, sakė vyras.
Šį kartą bandėme ieškoti darbininkų, kurie kas rytą sutiktų važiuoti iki Kauno, maždaug 25 kilometrus. “Ieškome vairuotojų. Reikėtų važinėti po visą Lietuvą, o dirbti ne ilgiau nei aštuonias valandas”, - aiškinome vyrui. G.Žiūkas atrodė susidomėjęs, tačiau kai užsiminėme, jog pradėti dirbti reikėtų jau kitą savaitę, jis ėmė abejoti. “Turiu šiokių tokių rūpesčių, serga sūnus. Dirbti galėčiau pradėti po kelių savaičių, kai išspręsiu asmenines problemas”, - sakė vyras.
Sutikome palaukti ir pradėjome kalbėti apie atlyginimą. “Kiek norėtumėte uždirbti?” - pasiteiravome. “Kad nežinau. Nereikia pamiršti, jog teks kasdien važiuoti iki Kauno ir atgal. Mieste taip pat naudosiuosi visuomeniniu transportu”, - numykė vyras. Po ilgų abejonių prasitarė, kad į rankas norėtų gauti ne mažiau nei pusantro tūkstančio litų. “Žinote, kitu atveju dirbti neapsimoka”, - paaiškino G.Žiūkas.
Kiti kaimo gyventojai darbo pasiūlymais nesidomėjo, mat daugelis kasdien vyksta į darbovietes Prienuose. “Galiu iš karto pasakyti, jog darbuotojų pas mus nerasite, darbo neturi tik alkoholikai”, - paaiškino elektriku dirbantis vietinis.
Darbas užsienyje - bauginantis
Laukiškių autobusų stotelėje lūkuriavo tik viena moteris. “Laba diena, gal ieškote darbo?” - pasiteiravome. “Turiu šiokį tokį, dabar vykstu į žemės ūkio bendrovę. Šiandien dirbsiu naktį, prižiūriu paršiukus”, - aiškino Daiva prisistačiusi moteris. Jos atlyginimas - kiek didesnis nei 600 litų. “Daugiau nei du litus kasdien išleidžiu autobuso bilietui”, - aiškino moteris, patikinusi, jog už šešis šimtus litų sugeba pragyventi.
“Siūlome gerokai didesnį atlyginimą. Mūsų bendrovė siūlo įvairius darbus - ir Lietuvoje, ir užsienyje”, - paaiškinome. Žodis “užsienis” Daivą pastebimai išgąsdino. “Ne, man tokio darbo nereikia. Turiu gyvulių, niekur negaliu išvažiuoti”, - sunerimusi kalbėjo moteris. Iš jos reakcijos nesunku buvo susidaryti įspūdį, jog moteris yra girdėjusi apie į užsienio viešnamius išvežamas merginas. “Aš tokiais dalykais neužsiimu”, - atrėžė moteris ir apsidžiaugė, jog atvyksta jos autobusas.
Žurnalistinio eksperimento metu bendravome su keliasdešimt bedarbių. Didžioji jų dalis neturėjo nuolatinio darbo, tačiau tik vienintelis Gintas Kurauskas sutiko į naująją darbovietę atvykti kitos dienos rytą ir reikalaujamu laiku pradėti dirbti. Girininkuose gyvenantis vyras sutiko su visomis pasiūlytomis sąlygomis. Kiti kalbėjo apie per mažą atlyginimą, per didelį atstumą, per sunkų darbą ar rasdavo kitų priežasčių, kodėl jie negali dirbti.
Atitrūkę nuo rinkos
Kauno darbo biržos direktorius Augustinas Keturakis sako, kad mieste ir rajone nedarbo lygis yra panašus. “Kauno rajone darbo neturi kiek daugiau nei trys procentai darbingo amžiaus žmonių”, - sakė Kauno darbo biržos vadovas. Jis jau ne vienerius metus pastebi tendenciją, kad kaime yra gerokai daugiau žmonių, kurie sąmoningai vengia registruotis darbo biržoje. “Jie, matyt, turi kitokių pajamų ir nemano, jog reikia registruotis Darbo biržoje”, - sakė A.Keturakis. Didžioji dalis žurnalistinio eksperimento metu kalbintų kaimiečių prisipažino nesą užsiregistravę Darbo biržoje.
A.Keturakis mano, kad kaime ilgalaikių bedarbių yra gerokai daugiau dėl kelių priežasčių. Esą kai kurių netenkina mažas darbo užmokestis, siūlomos darbo sąlygos. “Žinoma yra ir tokių, kurie apskritai nenusiteikę dirbti”, - įsitikinęs A.Keturakis.
Prienų darbo biržos direktorius Algis Aliukevičius sako, kad arti Kauno esančiame rajone bedarbių kasmet mažėja. Jo nestebina darbuotojų stygiumi besiskundžiantys verslininkai. “Į Prienus ketina investuoti “Audimas”, žada nemažai naujų darbo vietų, darbuotojų kasmet vis labiau trūksta”, - pripažino A.Aliukevičius.
Pasak jo, daugelis kaimiečių apskritai nebenori dirbti. “Įvardyti tikslius skaičius būtų ganėtinai sunku. Dalis bedarbių tenkinasi socialinėmis išmokomis, kiti apskritai neturi jokių ambicijų, yra atitrūkę nuo darbo rinkos. Jei tokie žmonės ir pradeda dirbti, paprastai dirba vos kelis mėnesius”, - sakė Prienų darbo biržos vadovas.
Specialistai nesiryžo įvardyti, kiek procentų kaimiečių nebenori dirbti, tačiau sako, kad pasyvesnių bedarbių kasmet vis daugėja. Tuo tarpu kasmet atsiranda ir vis daugiau laisvų darbo vietų.
