Anot įmonės direktoriaus Johano Binko, Klaipėdoje jie aprūpina darbu per 600 žmonių. Viešai skelbiamais duomenimis, vidutinis atlyginimas šioje įmonėje – 1700 eurų „ant popieriaus" (apie 1292 „į rankas"), rekvizitai.lt rodo, kad įmonėje dirba 519 žmonių.
J. Binkas sako, kad skaičiai neatspindi investicijų į darbuotojų mokymus, o kad žmonės neskubėtų ieškoti geresnio gyvenimo užsienyje, tenka investuoti kur kas daugiau.
„Emigracijos problemą itin jaučiame, kai reikia ieškoti specialistų. Mes nesame konkurencingi (palyginti - DELFI) su Norvegija ar Anglija. Visgi įmonė, suinteresuota išlaikyti darbuotoją, turi užtikrinti daugiau nei tik stabilias pajamas. Mes investuojame į žmonių mokymus. Daug dėmesio skiriame darbo saugai; nesvarbu, ar vadovas, ar paprastas darbuotojas, stengiamės, kad vieni kitus saugotų. Jei žmogus turi ambicijų tobulėti, siekti karjeros, tokia galimybė suteikiama įmonės viduje. Kitaip žmonės tų galimybių ieškos kitur. Beje, kur kas sunkiau rasti gerą specialistą, nei į jį investuoti“, – sako J. Binkas.
Vienas tokių darbuotojų, siekusių karjeros įmonėje, dabar yra Indonezijos padalinio prezidentas. Vyrui tarptautinė patirtis toli gražu ne pirma – prieš keliaudamas dirbti į egzotišką šalį, jis jau vadovavo ir Kanadoje.
Įmonės vadovas atskleidžia, kad prisivilioti specialistų pavyksta, kai šie pamato, su kokiomis technologijomis dirbama. Paprastai viešumoje žmonės apie įmonę žino tik tai, ką ji gamina. Be to, verslui gana rimtas iššūkis suderinti gaminius ir prisidėti prie kontrolės, kad produkcija nepatektų nepilnamečiams į rankas.
„Investavus į fabriką Lietuvoje tokios griežtos kontrolės, kaip dabar, nebuvo. Tačiau didžioji gaminių dalis skirta užsienio rinkai. Lietuvoje lieka tik iki 5 procentų produkcijos. 95 procentai produkcijos skirta eksportuoti. Įmonės siekis plėstis nereiškia, kad norime pritraukti daugiau rūkančiųjų. „Philip Morris“ dalis pasaulinėje rinkoje sudaro apie 35 procentus, 65 procentai vartoja kitų gamintojų produktus. Tad mes siekiame tiesiog dirbi jau esančioje erdvėje. Be to, mūsų tikslas – bedūmė ateitis, tad nemažai investuojame į įvairius tyrimus (apie apie 3 milijardus dolerių) ir siekiame, kad produkcijoje būtų mažiau nuodingų medžiagų“, – sakė J. Binkas.
Pasak pašnekovo, įmonė patiria nemažai trukdžių dėl įsisenėjusios biurokratinės sistemos, pavyzdžiui, norėdama perkelti fabriką iš miesto centro ir padovanoti pastatą miestui, įmonė turėjo gauti 18 leidimų ir parašų.
„Jei verslininkai turi planų investuoti ir nori tai padaryti per pusmetį, Lietuvoje šitai gali užtrukti apie porą metų. Valstybės vadovai turėtų pakeisti įsisenėjusį požiūrį ir didžiulę biurokratiją, jei siekia pritraukti daugiau investuotojų iš užsienio šalių. Be to, reikėtų platesnio požiūrio – tikėtis grąžos ne iškart, o palaukti kelerius metus. Lietuvoje trūksta ir tarptautinių mokyklų, pavyzdžiui, Klaipėdoje tokios nėra, tad turime darbuotoją, kurio šeimai tenka gyventi Vilniuje, kad vaikai galėtų lankyti mokyklą, gautų išsilavinimą. Dėl mokyklų su miesto vadovais ir švietimo skyriumi kalbamės taip pat apie trejus metus. Viskas labai lėtai juda“, – pasakojo J. Binkas.
Įmonei vadovaujantis vyras neslepia, kad jie turi kur kas daugiau ambicijų, nei tik įmonės veikla, ir supranta, kad jei darbuotojas nesijaus saugiai ir patogiai darbo vietoje, tai atsilieps įmonei.
1993 metais Lietuvoje fabriką įsigijusi įmonė tuomet darbu aprūpino apie 100 žmonių. Dabar čia dirba per pusę tūkstančio darbuotojų, o iš miesto centro iškeltos patalpos kur kas didesnės – anot J. Binko, tai buvo padaryta siekiant užtikrinti didesnį darbuotojų saugumą ir patogumą.
Tiesa, čia dirbantiesiems keliami ir griežti reikalavimai. Pavyzdžiui, į darbą atėjęs išgėręs asmuo baudžiamas labai griežtai – jis atleidžiamas.
Į gamybines patalpas įeiti galima tik su specialia avalyne. Apranga taip pat griežtai kontroliuojama – neturi būti jokių detalių, kurios galėtų tapti nelaimės priežastimi.
Privalomi ir specialūs ausų kištukai. Ilgi plaukai turi būti surišti.
O darbo saugos mokymuose žmonės mokomi saugoti ne tik save, bet ir kitus – nesvarbu, ar kolegą, ar vadovą. Taisyklės visiems vienodos.
Anot J. Binko, pažinęs lietuvius, jis negaili pagyrų, kad jie moka rūpintis vieni kitais. Nors apie šalį sklando įvairių gandų, jis sako, kad lietuviai tikrai nėra savanaudžiai.
Įmonės vadovas viliasi, kad ir šalies vadovai neapsiribos trumpalaikiu matymu – planuotų ne tik metinį biudžetą, bet ryžtųsi ilgalaikėms investicijoms, kurios padėtų šaliai pasiekti didesnių tikslų ir pritrauktų daugiau užsienio kapitalo įmonių.
