Didesnis vidutinis atlyginimas nei Šiauliuose ir Panevėžyje yra Elektrėnuose, Jonavoje, Mažeikiuose, Kėdainiuose, Trakuose, Visagino savivaldybėse ir, žinoma, Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos miestuose.
2017 m. paskutinįjį ketvirtį panevėžiečiai vidutiniškai gaudavo 649 eurus, o šiauliečiai vos 601 eurą „į rankas“ per mėnesį. Tai yra mažiau nei visos šalies vidutinis atlyginimas.
Palyginimui, pavyzdžiui, Vilniuje vidutinė alga neto siekė 746 eurus, Kaune – 675 eurus, Klaipėdoje – 694 eurus.
Nuo jų atsiliko, tačiau pralenkė Šiaulius ir Panevėžį kur kas mažesni miesteliai: Elektrėnuose vidutinis atlygis „į rankas“ siekė 652 eurus, Jonavoje – 654 eurus, Mažeikiuose – 651 euras, Kėdainiuose – 649 eurus, Trakuose – 665 eurus, o Visagine – 657 eurus.
Ekonomistai svarstė, kad tokį atsilikimą gali lemti pora priežasčių, tačiau pabrėžė, kad vertėtų atkreipti dėmesį ir į gerąją pusę, tokia žinia – gera naujiena taip dažnai „nurašomiems“ regionams.
Vis dėlto Panevėžiui ir Šiauliams reikėtų suklusti, kitaip gresia liūdnas likimas, kai šie didmiesčiai ne tik išsiskirs žemesniais atlyginimais, tačiau jų paprasčiausia nebus kam mokėti.
Gali prarasti didmiesčių titulus?
Laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas teigė, kad apskritai tiek Panevėžys, tiek Šiauliai pastaruosius 25 metus atsiliko nuo bendro Lietuvos ekonomikos vystymosi, todėl atsilikimas atlygimais nestebina.
O štai mažesni miesteliai, kur atlyginimas didesnis, turi tam tikrų specifikų, iškeliančių juos į viršų: „Pavyzdžiui, Trakai, dalis žmonių iš Trakų dirba Vilniuje ir puikiai išnaudoja šią kaimynystę. Jonavoje yra „Achema“, mokanti aukštus atlyginimus.
Visagine turbūt dar daugybė žmonių dirba ties Ignalinos atominės elektrinės uždarymu, todėl tas atlyginimas yra didesnis. Kiekviename miestelių galėtume rasti, kaip jie gerai išnaudoja savo privalumus ir dėl to vystosi.“
Jis pabrėžė, kad vis dėlto pastaruoju metu Šiauliuose ir Panevėžyje atlyginimai auga, todėl šie miestai turi potencialą atsigauti. Iš tikrųjų, per ketvirtį vidutinis darbo užmokestis labiausia išaugo Panevėžyje.
Vis dėlto Ž. Šilėnas pripažįsta, kad šiems didmiesčiams vertėtų susirūpinti ir ne tik dėl žemesnių atlyginimų.
„Nepamirškime, kad Šiauliuose, mano gimtajame mieste, savo piku gyveno apie 135–140 tūkst. gyventojų, o dabar likę kokie 105 tūkst. Tai yra didžiulis sumažėjimas, o kai sumažėja žmonių – sumažėja miesto patrauklumas.
Aš sakyčiau taip: jei tu esi didmiestis, nes turi didmiesčio statusą, tai dar negarantuoja, kad išliksi juo po 30–40 metų. Nei vieno miesto ir miestelio nenurašau ir manau, kad tie geri mažesnių miestelių duomenys parodo, kad net ir Pabradėje galima sukurti verslą ir „išsukti“ visą ekonomiką, jeigu tikrai tuo nuoširdžiai užsiimi ir žinai, ką darai“, – sakė Ž. Šilėnas.
Reikia skubių receptų
Štai Ž. Mauricas atkreipė dėmesį į kitą svarbų veiksnį: „Manau, kad tai gali lemti atlyginimai vokeliuose, o jie išskirtinai paplitę privačiame sektoriuje, ir jeigu mažuose miesteliuose yra pakankamai didelis valstybės sektorius, ten daug mokytojų, medikų, policininkų ir pan, atitinkamai jie kelia oficialų darbo užmokestį, nes apskritai viešajame sektoriuje vidutinis atlyginimas yra didesnis nei privačiame.
Be to, didelė dalis privataus sektoriaus „palindusi“ po šešėliu ir gal atlyginimai yra didesni nei iš tikrųjų pateikiami oficialiai.“
„Ateitis bent kol kas tikrai yra liūdnoka, nes šie miestai neranda savo nišos. Miestui reikia turėti kažką specifinio, kad tie atlyginimai kiltų, turi kisti pati ekonominė struktūra, ateiti nauji investuotojai, statytis nauji fabrikai, kur būtų gebama mokėti didesnį užmokestį.
Arba viešajam sektoriui galėtų mažėti darbuotojų, tačiau jiems galėtų kilti atlyginimas. Panevėžiui išvis seniai jau reikėjo susirūpinti, nes žmonės bėga, miestas turi labai didelius demografinius iššūkius, o jaunimo procentas praktiškai toks pats kaip likusioje Lietuvoje, atmetus Vilnių, Kauną ir Klaipėdą“, – kalbėjo jis.
Ž. Mauricas pažymėjo, kad kadaise Panevėžys buvo pramoninis miestas, o dabar pramonės ten likę nedaug.
„Kaunas atrado tą pramonės vektorių, todėl Panevėžiui irgi kažką reikėtų atrasti ir skubiai, kad jis vėl suklestėtų, patirtų renesansą.
Be to, žmonės iš ten bėga ir dėl kitų dalykų – nėra ten tiek to Senamiesčio, kultūrinis gyvenimas skurdus, daug sovietinių daugiabučių, todėl kokioje kalnuotoje Ukmergėje ar Utenoje daug maloniau gyventi, gražu“, – teigė jis.
Regionai tiekia vilties
SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda kaip ir Ž. Šilėnas mano, kad didžiausią įtaką, kodėl kai kuriuose mažesniuose miestuose nei Panevėžys ir Šiauliai, atlyginimai yra didesni – daro jų geografinė padėtis ir stambios įmonės regione.
„Mažeikiuose, manau, „Orlen Lietuva“ daro gana reikšmingą įtaką bendram rezultatui, nes šioje įmonėje atlyginimai tikrai aukštesni nei šalies vidurkis.
Tuo metu Trakai, Elektrėnai, Jonava yra miestai, įsikūrę netoli didžiųjų miestų, – Vilniaus arba Kauno, ir galbūt trakiškiai yra registruoti Trakuose, bet dirba Vilniuje.
Visagine turbūt aukštesnį vidutinį atlyginimą lemia darbas uždaromoje Ignalinos atominėje, be to, daugelis važiuoja dirbti į Pabradėje esantį „Intersurgical“, todėl tai automatiškai pakelia visos savivaldybės vidurkį“, – sako jis.
Tačiau tokia tendencija įkvepia optimizmo dėl regionų: „Tai suteikia viltiems mažesniems miestams ir regionams, kai apskritai kalbama, kad žmonėms, norintiems užsidirbti, reikia važiuoti į Vilnių arba Kauną, arba emigruoti.
Jų pavyzdžiai rodo, kad vis dėlto galima likti savo gyvenamojoje vietoje, aš įžvelgiu ne tiek grėsmes Panevėžiui ir Šiauliams, kiek viltį regionams, kad jie nėra pasmerkti išmirti ar ištuštėti, yra gražių pavyzdžių.“
Ekonomistas taip pat mano, kad, pavyzdžiui, Panevėžyje atlyginimai nėra dideli, nes apdirbamoji pramonė tik kuriasi.
Jurbarkas ir Tauragė – atlyginimų dugne
Tačiau atlyginimais išsiskiria ne vien Panevėžys ir Šiauliai. Jei žiūrėtume į apskritis, kur kas prastesnė situacija yra Tauragės apskrityje, kurios vidutinis atlyginimas yra žemiausias visoje Lietuvoje ir siekia 556 eurus „į rankas“.
Tuo metu, pavyzdžiui, jei visose savivaldybėse atlyginimai per metus kilo, Jurbarko rajono savivaldybėje jis net sumažėjo ir šiuo metu siekia 519 eurų neto.
G. Nausėda svarsto, kad tai galėjo nulemti Jurbarko itin fragmentuota ekonomika.
„Jurbarke daugiausia yra smulkios įmonėlės, smulkūs paslaugų teikėjai, ekonomika labai fragmentuota ir yra mikro lygio. Galbūt tai ir lemia, kad mažieji verslininkai išgali daugiausia mokėti minimumą savo darbuotojams.
Tai gana simptomiška. Praeitais metais, kai buvo diskusija apie minimalios algos didinimą, pasisakiau, kad minimumą galima būtų didinti iki 420 ar 430 eurų (Lietuvoje MMA nuo sausio 1 d. didėjo 20 eurų ir siekia 400 eurų – DELFI), ir labai greitai sulaukiau vietos verslininko pikto skambučio, kur jis gana kategoriškai teigė, kad bankrutuos, bus priverstas atleisti visus darbuotojus.
Ž. Šilėnas išskyrė šešėlio galimybę: „Čia yra keli paaiškinimai, arba tie pasienio regionai tikrąja to žodžio prasme yra užmiršti, arba tie žmonės pasienio regionuose užsiima dar kita veikla, kuri nėra apskaitoma atlyginimuose“, – apie didelio šešėlio tikimybę kalbėjo jis.
Be to, jis atkreipė dėmesį, kad pagal LLRI pastebėjimus, jei regione yra žemi atlyginimai ar didžiulė bedarbystė, didelė tikimybė, kad tai bus pasienio regionas ar savivaldybė.
Tą pažymėjo ir G. Nausėda: „Tai gali turėti įtakos ir Tauragei, nors Tauragė yra daugiau teikianti vilčių nei Jurbarkas, ten yra judėjimas, nauji investuotojai, pramonės parkas.
Galbūt žmonės neturi darbo ir dėl to yra priversti užsidirbti pinigų užsiimdami kontrabanda ar pildamiesi degalus, todėl tiesiog turėdami tokį pragyvenimo šaltinį – nelabai ieškosi darbo. Neaišku, kur čia višta, kur kiaušinis“, – pripažino jis.
