„Galima konstatuoti, kad kredito unijų veiklos pertvarka iš esmės baigta. Ji leido susiformuoti centrinių kredito unijų grupėms, kurios galės stiprinti kooperatinės bankininkystės veiklą, plėtoti finansinių paslaugų teikimą regionų, miestelių ir miestų gyventojams bei verslui. Atsiradusi galimybė steigtis specializuotiems bankams papildys kredito įstaigų žemėlapį, vartotojams prieinamų finansinių paslaugų spektrą ir didins konkurenciją“, – sako Lietuvos banko Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos direktorius Gediminas Šimkus.
Jis pažymi, kad reformuotoje sistemoje centrinių kredito unijų vaidmuo tapo kur kas svarbesnis nei anksčiau: joms sudarytos sąlygos užtikrinti savo narių mokumą ir suteiktos galios kontroliuoti jų prisiimamą rizikos lygį, rašoma pranešime spaudai.
Kredito unijos iki 2018 m. sausio 1 d. privalėjo apsispręsti, ar toliau tęsti kredito unijos veiklą įstojant į centrinę kredito uniją, ar pradėti persitvarkymo į banką procedūrą.
Numatoma, kad anksčiau buvusios vienintelės centrinės kredito unijos branduolį išsaugojusi Lietuvos centrinė kredito unija vienys 50, o įsteigta nauja Jungtinė centrinė kredito unija – 11 kredito unijų, jos abi turi per 140 tūkst. narių.
Kredito unijos „Mano unija“, LTL, „Saulėgrąža“, Rato kredito unija bei kredito unija „Taupa“ nusprendė sukti įprastos bankininkystės keliu ir gavo Lietuvos banko sutikimą persitvarkyti į specializuotą banką. Nors tai nereiškia, kad šios įstaigos automatiškai taps bankais, joms atvertas kelias per penkerius metus pertvarkyti savo veiklą taip, kad tenkintų visus bankams keliamus reikalavimus ir gautų specializuoto banko licenciją. Tai leistų joms verstis tradicine banko veikla – rinkti indėlius, skolinti gyventojams ir verslui.
„Kredito unijų sektoriaus reformos poreikį nulėmė pernelyg nuo kooperatinės veiklos modelio nutolusios kredito unijos ir su tuo susijusios problemos. Reforma kredito unijoms suteikė galimybė „pasižiūrėti į veidrodį“ ir atsakyti į klausimą, ar jos tikrai veikė kaip tam tikrą bendruomenę vienijančios kooperatiniais principais grįstos finansų įstaigos. Kad jos nepaveldėtų ankstesnėje sistemoje sukauptų problemų, jų balansai buvo nuodugniai patikrinti turto kokybės vertinimo metu ir apvalyti nuo prastos kokybės turto“, – sako G. Šimkus.
Kredito unijų reformą iš esmės paskatino tai, kad ilgiau nei 20 metų veikęs šis sektorius nesugebėjo dirbti pelningai, jų veiklos modelis neatitiko kooperatinio, trūko tvaraus kapitalo. Veikdamos panašiai kaip bankai ar investiciniai fondai, kredito unijos galėjo prisiimti nepasvertai daug rizikos ir neretai bankrutuodavo (nuo 2013 m. iki 2017 m. pabaigos veiklą priverstinai baigė 11, o dar 2 kredito unijų veikla sustabdyta ir paskirtas laikinasis administratorius). Pasitaikydavo ir piktavalių, kurie tyčia iššvaistydavo turtą ir privesdavo jas iki bankroto. Visa tai lėmė, kad nuo 2013 m. iš Indėlių draudimo fondo buvo išmokėta 173 mln. Eur išmokų.
Įgyvendinant reformą buvo atliktas visų kredito unijų turto kokybės vertinimas. Dėl turto kokybės vertinimo metu atskleistų problemų, kredito unijų turto vertė buvo sumažinta 15,9 mln. Eur. Kredito unijų sektoriaus turtas 2017 m. trečiąjį ketvirtį sudarė 666 mln. Eur, arba 2,5 proc. viso finansų sektoriaus turto.
