Santūrus vyras pats nuo ankstyvo ryto jau sukiojasi kavinės virtuvėje ir kepa pyragus. Darius pripažįsta, kad taip buvo ne visada. Ilgą laiką dar vaikystėje užgimusį pomėgį gaminti slopino. Kaip pats sako, sovietmečio vyras virtuvėje buvo nepriimtina, lyg tai būtų kažkas nepadoraus. Vyrai nebent vadovavo gamybai, bet patys į miltus rankų nekišo. O jis norėjo, tad, kai gamino močiutė, dar būdamas mokyklinukas mielai padėdavo ir kartu kepdavo obuolius „skarelėse“, taip mėgtas bandeles su lašinukais ar kitus kepinius.
Jei ne žmona (ją Darius vadina gerąja fėja), vargu ar būtų išdrįsęs įveikti nuo vaikystės į galvą įkaltą mintį, kad vyrui virtuvėje – ne vieta.
„Mokykloje slapčia pavydėjau mergaitėms... Per darbų pamokas mes eidavome sukioti varžtų, o jos kepė pyragus. Mieliau jau būčiau kepęs su jomis, bet tuomet tai buvo nepriimtina, visuomenėje vyravo nuomonė, kad vyras turi sukioti varžtus ir užsiimti kitais vyriškais darbais“, – pasakojo Darius.
Verslo Darius ėmėsi gana anksti, anksti vedė, tad reikėjo išlaikyti šeimą.
„Įstojau į politechnikos institutą. Trečiame kurse mokslus mečiau, reikėjo išlaikyti šeimą, tad įsidarbinau dabartinėje Baltijos laivų statybos įmonėje. Dirbau elektronikos – vietinių telekomunikacijų srityje. Čia nieko nėra romantiško, tik darbas. Pyragai buvo dar labai toli“, – sakė Darius.
„Dabar gal atrodo juokingai, bet tada man buvo įdomu. Netgi praėjau žaidimų aparatų erą – tuomet vadovai nurašytus žaidimų aparatus pirko, aišku, jie nebuvo tokie, kaip dabartinių kazino“, – pasakojo vyras.
Renginių pobūdį nulemdavo valdžia. Pramogų jūreiviams nebuvo labai daug, visgi sąlygas diktavo sovietmetis.
Lietuvai atgavus laisvę, Dariui gyvenimas suteikė progą imtis verslo. Jis turėjo tą pačią salę, kurią buvo galima pritaikyti prekybai, tad susipažinęs su prekeiviais pasiūlė vietą. Bendri interesai sutapo, tad Darius tapo partneriu – veždavo iš Lenkijos ilgo naudojimo produktus ir kioskus aprūpindavo vaisvandeniais, kramtomąja guma, sausainiais ir traškučiais.
„Lietuvai tapus nepriklausoma, ėmė steigtis kooperatyvai, tačiau įstatymai sparčiai keitė vienas kitą, reikėjo prisitaikyti. Pasiūla viršijo paklausą, tad verslas sekėsi neblogai. Visai nebuvo įdomu, ar tie saldainiai ar sausainiai dega, tiesiog vežėme ir pardavinėjome. Pagrindinis tiekėjas buvo Lenkija. Visgi vėliau tokių prekybininkų daugėjo, viskas apsivertė, pasiūla augo, paklausa mažėjo, tad teko spręsti, ką darysime toliau“, – pasakojo Darius.
Kartu su laisve ir galimybėmis versliems žmonės Lietuvoje ėmė kurtis grupuotės, kurios netruko pademonstruoti savo jėgą ir Dariui. Kokios pasekmės? Daugžodžiauti Darius apie tai nelinkęs, tik nusišypso ir parodo randą ant rankos.
„Vežė į mišką, davė per galvą, ranka supjaustyta – viskas gerai. Tiesiog buvo tokie laikai, kūrėsi ir verslas, ir gaujos. Laimei, man neteko susidurti su labai rimtais ir žiauriais nusikaltėliais“, – sako Darius.
„Vaikščiojau po kavinę sukišęs rankas į kišenes ir tikrai nesupratau, ką ten veikiu. Tiekimas man nebuvo svetimas, tuo užsiėmiau, bet kas vyksta kavinėje, kaip gaminama, man buvo nesuprantama, prie maisto tuomet nė neprisiliesdavau“, – atviravo pašnekovas.
Turbūt viena nejaukiausių akimirkų aplankė tada, kai keli pinigų išsireikalauti siekę vyrai atėjo pavalgyti į jo kavinę. Darius neslepia, kad jausmas tikrai nebuvo geras. Laimei, kaip jis sako, tie žmonės „išaugo iš savo marškinėlių“ ir jau ateidavo kaip klientai.
Taip jau susiklostė, kad kavinės atidarymas nuvedė ne pačia geriausia linkme – vyras liko be buto, su paskola, tačiau kavinę išsaugojo. Darius sako, kad niekada nemėgo dramų ir šuolių gyvenime, visuomet stengėsi to išvengti. Kaip tik tada, kai suko galvą, kaip išsikapstyti, ir sutikęs savo gerąją fėją – dabartinę žmoną. Moteris ir pati buvo atlaikiusi skaudžių gyvenimo smūgių, o kad pažintis taps santuoka, abu nė negalvojo. Moteris Darių paskatino mokytis kulinarijos, netgi pastebėjusi talentą ir trauką maistui ruošti.
„Tada jau mano „čakros“ atsivėrė – norėjau gaminti, virti, kepti, jau galėjau neslėpti, kad man tai patinka, galėjau visa galva pasinerti į tą mokymosi ciklą. O mokytis tenka amžinai – pirma įgauni pagrindus, tada tobulėji. Tikrai nebuvo taip, kad įsiveržiau į virtuvę kaip Betmenas ir ėmiau suktis. Viską reikėjo daryti po truputį, – sakė kavinės vadovas.
– Tai, kokius produktus turėjome anksčiau ir dabar, – labai skiriasi. Anksčiau gaminti reikėjo iš to, ką turime, dabar galima daugiau rinktis. Turiu ilgalaikius tiekėjus, pavyzdžiui, stintas perku iš vieno žmogaus apie dešimt metų. Geriau sumokėsiu daugiau, bet gausiu kokybišką maistą. Iš ko nepirkčiau produktų? Jei žmogaus rankos purvinos.“
Darius sako, kad mokosi visą laiką, itin žavisi prancūzų konditerija, nes ši tauta puoselėja ilgametes tradicijas. Dėl to darbo santykius užmezgęs su Vilniuje gyvenančiu prancūzu, paprašė pamokyti konditerijos subtilybių.
„Konditerijos meka yra Prancūzija. Italai irgi didžiuojasi savo šaknimis, tačiau man labiau prie širdies Prancūzija. Ieškodamas žaliavų, susipažinau su Vilniuje gyvenančiu prancūzu. Paprašiau jo pasilikti ilgiau, paviešėti čia ir pasidalyti patirtimi. Mielai sutiko. Man kur kas įdomiau ne tai, ką jis patiekia, o pats gamybos būdas pagal senąsias receptų knygas.
Kavinės vadovas taip pat noriai mokėsi iš Oliviero Bajardo, tituluojamu geriausiu Prancūzijos konditeriu ir pasaulio čempionu. Kai O. Bajardas vedė seminarus, anot Dariaus, viską, ką jis ruošė, skaičiavo iki smulkmenų. Kiekvienas nukrypimas nuo skaičių keičia skonį, konsistenciją, netikslus kepinys gali tiesiog sulūžti.
„Ruošdamas kepinius turi būti ir matematikas, ir farmacininkas. Viskas turi būti labai tiksliai pasverta, suskaičiuota – tik taip galima pagaminti būtent tokio skonio kepinį, koks ir nurodytas pagal receptą. Beje, mokiausi ir Belgijos šokolado fabrike. Neieškojau kursų už pinigus, tai suorganizavo kompanija, su kuria dirbu. Vėlgi – kursai vyko nuo ryto iki vakaro, tikslūs skaičiavimai. Didelių skulptūrų nekursiu, tačiau patinka piešti šokoladu, man tai paklūsta“, – atviravo Darius.
Vyras sako, kad jau ne vieną gaminį yra sukūręs ir pats. Kai keliauja, mėgaujasi ragaudamas naujus patiekalus, desertus, pasisemia idėjų, o su netoliese esančiais konkurentais palaiko gerus santykius. Nusišypso – iš pasalų šniukštinėti tikrai neketina.
