2009 metais atsiradęs bitkoinas tuomet buvo vertas vos kelių JAV centų, tačiau dabar jo kaina jau yra priartėjusi prie 20 tūkst. JAV dolerių ribos, nors kriptovaliutos nepalaiko nė vienas centrinis bankas ir ji neturi teisėtai nustatomo keitimo kurso.
Istorijoje galima rasti nemažai tokių „burbulų“ pavyzdžių – nuo tulpių iki minkštų žaislų. Štai keletas iš jų.
Olandų „tulpių manija“
17-ojo amžiaus pradžioje egzotiškosios tulpės tapo didžiausiu prabangos ženklu ir statuso simboliu – ir turtuoliams, ir vargšams.
Žmonės įkeisdavo namus ir parduodavo verslą, kad tik galėtų įsigyti svogūnėlį. Buvo laikas, kai vieno tulpės svogūnėlio kaina šiandienos kainomis galėjo siekti net iki 150 tūkst. JAV dolerių.
Kainoms pakilus tiek, kad jos daugiau nei 100 kartų viršijo vidutines metines pajamas, svogūnėliai buvo iškeičiami į žemę, galvijus ir namus. O retas svogūnėlis net buvo laikomas tinkamu nuotakos kraičiu.
Siaučiant šiai karštinei, kuri paprastai vadinama pirmuoju spekuliatyviu burbulu, buvo sąmoningai skleidžiami gandai, kad būtų galima daryti poveikį kainoms. Taip pat išsaugota pranešimų apie įvairias machinacijas ir sukčiavimą.
1637 metais, po nesėkmingo tulpių aukciono Harleme, burbulas sprogo. Krito kainos, žlugo bankai, o žmonės prarado savo gyvenimo santaupas – ir visa tai dėl gražios gėlytės.
Turto burbulas Japonijoje
9-ojo dešimtmečio viduryje pasaulį valdė Japonijos ekonomika. Jos kokybiški ir technologiškai pažangūs produktai dominavo eksporto rinkose ir, regis, viskas buvo „pagaminta Japonijoje“.
Dėl šios sėkmės ir itin švelnios pinigų politikos Japonijos akcijų indeksas „Nikkei“ nuo 1985 iki 1989 metų pakilo tris kartus, o bendra Japonijos įmonių rinkos vertė sudarė beveik pusę viso pasaulio verslo sektoriaus vertės.
Sukantis visiems šiems pinigams ir esant dosniai pigių paskolų pasiūlai, spekuliantai suplūdo į nekilnojamojo turto rinką ir kainos ėmė žaibiškai kilti.
Kalbama, kad imperatoriškieji rūmai Tokijo centre vienu metu kainavo tiek, kiek visa Kalifornijos valstija.
Vyriausybė ėmėsi veiksmų, siekdama pažaboti šį burbulą, tačiau galiausiai jį „pradūrė“. Akcijų rinką ištiko nuosmukis, būsto kainos krito ir bankrutavo milijonai.
Sprogus šiam „burbului“, prasidėjo tai, ką ekonomistai pavadino „prarastu“ ekonomikos sąstingio ir defliacijos „dešimtmečiu“. Beje, jo pasekmės tebejaučiamos.
„Dot.com“ beprotybė
Dėl bumo interneto ir technologijų sektoriuje 10-ojo dešimtmečio pabaigoje kai kurių vadinamųjų dot.com įmonių kapitalizacija ėmė sparčiai didėti ir jos vienu metu buvo vertinamos milijardais JAV dolerių, nors neuždirbdavo nė cento pelno.
Investuotojai graibstė bet kokios „.com“ domeno vardą turinčios įmonės akcijas, nes tikėjo, kad internetas iš esmės pakeitė verslo taisykles, o jauni interneto magnatai pernakt tapdavo milijonieriais.
Per patį šio bumo įkarštį įvyko AOL ir „Time Warner“ susijungimas, kuris tuomet buvo didžiausias verslo istorijoje.
Šis bumas tuometinį Federalinio rezervo sistemos (FRS) vadovą Alaną Greenspaną paskatino įspėti apie „neracionalų optimizmą“ dėl turto kainų. Tai buvo plačiai įvertinta kaip įspėjimas apie „dot.com“ burbulą.
Finansavimo srautai išseko, nes paaiškėjo, kad daugelis interneto įmonių itin išpūstą kapitalizaciją išlaikydavo remdamosi tik gražiomis svajonėmis pagrįstomis pelno prognozėmis. Bankrutavo tūkstančiai interneto įmonių, o investuotojai prarado trilijonus JAV dolerių, nes indeksas „Nasdaq“, į kurį įtraukta daug technologijų įmonių akcijų, smarkiai krito.
„Beanie Baby“ bumas
Kiek mažiau žinoma pakilimo ir nuosmukio istorija yra pamišimas dėl „Beanie Baby“, kilęs maždaug tuo pat metu, kaip ir interneto „burbulas“.
Dėl nedidelių minkštų žaislų, kainuojančių po maždaug 5 JAV dolerius, kilo tokia manija, kad žmonės juos pirko už tūkstančius JAV dolerių, nes buvo įsitikinę, kad jų kainos toliau didės.
Šiuos žaisliukus gaminančios įmonės „Ty“ pardavimai viršijo 1 mlrd. JAV dolerių, o „Beanie Baby“ žaislams vienu metu teko daugiau kaip dešimtadalis visos prekybos „eBay“ aukcione.
Galas šiam pamišimui atėjo 10-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai „Ty“ paskelbė, jog nutraukia šių žaislų gamybą. Nors kai kurie tikėjosi, kad, sumažėjus žaislų pasiūlai, jų kainos dar labiau pakils, įvyko priešingai – rinka išsigando ir meškiukus, už kuriuos būdavo mokami tūkstančiai JAV dolerių, netrukus buvo pradėta pardavinėti po tris už 10 JAV dolerių.