Kalbant apie regionų perspektyvas, politikas G. Paluckas teigia, kad žmonių judėjimas iš periferijos į didesnius centrus yra natūralus ir sunkiai pakeičiamas dalykas.
„Šis procesas yra, deja, neišvengiamas ir jį apgręžti yra labai sudėtinga. Jį reguliuoti, pristabdyti – įmanoma, sustabdyti – ne“, – teigia jis.
A. Zuokas nepritaria, kad regionus jau galima „nurašyti“ ir, jo teigimu, tai daro tie, kurie regionuose nesilanko.
„Žmonės nemato, kiek jau yra investuota į regionus, kaip yra pakeltas gyvenimo kokybės standartas. Aišku, problema yra darbo vietos ir tam tikras paketas poilsio, paslaugų arčiau, nei jie dabar yra.<...> Pagal atstumus, Lietuva nėra didelė valstybė. Europoje ar Amerikoje pavažiuoti penkiasdešimt–septyniasdešimt kilometrų iki darbo vietos nėra problema, jei yra geros galimybės iki ten nukeliauti“, – teigia A. Zuokas.
Pasak ekonomisto N. Mačiulio, yra du požiūriai į tai, koks turėtų būti valstybės santykis su regionais.
„Vienas jų – rūpintis ne teritorijomis, o žmonėmis, t. y. kur jie nori – ten gyvena. Jei vienos savivaldybės gyventojų nebelieka, vadinasi, toks jos likimas. Tai toks ekstremalus, liberalus libertarinis požiūris. Kitas – kompleksinėmis priemonėmis bandyti paraginti gyventojus iš centrų važiuoti į mažesnius miestelius arba bent jau likti tuose miesteliuose. Turime suvokti, kad šis procesas, regionų traukimasis, Lietuvoje yra labai pasistūmėjęs į priekį. Nuo dešimtmečio pradžios beveik visose apskrityse gyventojų sumažėjo daugiau nei ketvirtadaliu. Vienintelė apskritis, kuri išsiskiria – tai Vilniaus apskritis“, – situaciją apibūdina ekonomistas.
Jo teigimu, problema išlieka juose besisukantis uždaras ratas, susijęs su darbo vietų ir gerų darbuotojų stoka: „Investuotojus pritraukti sudėtingiau, nes nėra jaunų, kvalifikuotų darbuotojų. Jaunų, kvalifikuotų darbuotojų nėra, nes nėra darbo vietų. Uždaras ratas. Kaip nulaužti tą grandinę – nėra gero recepto“, – teigia jis.
Recepto paieškos vyksta nepaisant sudėtingos situacijos. Ir žinomi Lietuvos žmonės, ir įvairių sričių specialistai siūlė savo idėjas, kaip sustabdyti uždarą ratą, regionų gyvenvietes po truputį trinantį iš gyvenimo perspektyvų ieškančių lietuvių akiračio. Viena iš aptartų idėjų – Roberto Dargio pasiūlymas kiek įmanoma daugiau galios sutelkti į savivaldą.
Buvęs Vilniaus meras A. Zuokas mano, kad su gerų darbuotojų stoka susiduria ir savivaldų institucijos.
„Šiandien dauguma net ir mūsų merų Švenčionyse, Pakruojyje imasi darbuotojus iš Vilniaus, nes vietoje neturi atitinkamos kvalifikacijos žmonių“, – kalba A. Zuokas. Jis pritaria, kad kitą, finansinę, problemos pusę padėtų spręsti Gitano Nausėdos pasiūlymas palikti minimalaus atlyginimo klausimą savivaldybėms: „Galių galima suteikti, bet jei galios neturi galimybių pritraukti finansus, kuriuos ir toliau skirstys centrinė valdžia – Vyriausybė, Seimas – tai kas iš to, kad turi daug laisvės, bet neturi iš ko apmokėti benziną“, – mano A. Zuokas.
Siūlyta apgalvoti ir nemokamo tarpmiestinio transporto galimybę. Anot N. Mačiulio, tai vienas iš sprendimų, tačiau jis nebūtų labai efektyvus be kitų kompleksinių priemonių.
„Dėl mobilumo, pavyzdžiui, kai kurios valstybės yra pritaikę tokius persikraustymo „vaučerius“ (angl. kelialapius), t. y. šeima, įgijusi išsilavinimą, iš Vilniaus išsikrausto į, pavyzdžiui, Uteną ar dar toliau, gauna kokią nors mokestinę lengvatą arba vienkartinę išmoką, kad gyventų ir dirbtų ne didmiestyje, o regionuose. Tai yra tokios dirbtinės priemonės. Naudojame finansinius išteklius, kad priverstume žmones gyventi kur nors kitur, bet tai yra reikalinga, kai turime tą uždarą ratą – žmonių nėra – investicijų nėra“, – aiškina ekonomistas.
Idėją atkreipti dėmesį į nemokamo tarpmiestinio transporto galimybę palaiko ir G. Paluckas. Diskusijos metu aptartas ir jo siūlymas dėl dalyvaujamojo biudžeto savivaldybėse.
„Klausimas ne tik apie kaštus, bet ir apie kultūrą, vaikų išsilavinimą. Jei atstumas iki darbo vietos, iki paslaugų tiekimo centrų, iki kokybiško išsilavinimo būtų 45 minutės, ką būtų galima pasiekti išvysčius geležinkelio transportą, pavyzdžiui, greituosius traukinius Rytų Lietuvoje, nuo Visagino iki Vilniaus arba nuo Varėnos, Marcinkonių. Tai būtų tikra regionų politika, kuri leistų gyventi vienoje vietoje ir neišmėtyti viešųjų finansų“, – mano politikas.
N. Mačiulis pasiūlė sugrąžinti diskusiją prie darbo vietų problemos išskirdamas Zarasus.
„Šiemet atostogavau Zarasuose ir Visagine. Zarasuose esanti vandens infrastruktūra... Turbūt net Šveicarijoje daugelis miestelių pavydėtų, galbūt, išskyrus orą – vandenlenčių parkai, šuoliai į vandenį, lauko baseinai – viskas. Ten yra vienas viešbutis. Viešbutis toks „pusiau“, nes kambariai keturviečiai. Nėra restoranų, nėra nieko. Ryte apibėgi apie miestelį ir pamatai du automobilius. Įdomus vaizdas, nes infrastruktūra fantastiška, bet žmonių nėra“, – pasakoja N. Mačiulis.
Kyla klausimas, kaip pritraukti investuotojus į tokias vietoves. Pasak N. Mačiulio, savivaldybės turėtų pačios apsvarstyti specializacijos galimybę – ar kryptis bus rekreacija, ar gydymo įstaigos.
Apskritai, vienoje iš Idėja Lietuvai regioninių diskusijų problemų sprendimo idėja kilo Kauno merui Visvaldui Matijošaičiui. Jo nuomone, reikia sumažinti savivaldybių skaičių. N. Mačiulio nuomone, užtektų palikti septynias. A. Zuokas teigia, kad penkių – septynių savivaldybių skaičius skamba per daug drastiškai.
„Aišku, jas reikia stambinti. Principas galėtų būti aiškus – kiek procentaliai sumažėjo gyventojų nuo 90-ų metų, tiek reikia atitinkamai sumažinti savivaldybių. Žiedines reikia naikinti, su tuo sutinku, tik, aišku, Vilniaus stambinti nereikia. <...> Bet, pavyzdžiui, stiprinti tas pačias Trakų, Švenčionių, Pabradės, Širvintų savivaldybes, tokiu būdu apjungiant žiedines savivaldybes, galėtų būti pirma reforma“, – teigia A. Zuokas.
Baigiantis laidai N. Mačiulis apibendrino efektyvius regioninių problemų sprendimo būdus ir pasiūlė dar vieną idėją.
„Savivaldybių stambinimas, jų galių didinimas, finansavimo didinimas, kompetencijų sutelkimas, didesnė specializacija ir, galbūt, dar vienas dalykas, apie kurį mes nekalbėjome – jei mes nerandame lietuvių, kurie norėtų gyventi toli nuo Vilniaus esančiose savivaldybėse, galbūt ten gali gyventi baltarusai ir ukrainiečiai. Švedija tai darė labai kryptingai, aišku, nuėjo labai agresyviai ir toli – ten yra daugiau savivaldybių, kur gyvena daugiau ne švedų nei švedų. Mes tikriausiai tokio modelio nenorime, bet tai iš dalies problemą spręstų, tikrai atsirastų ukrainiečių ar baltarusių, kurie norėtų dirbti ir realizuoti save Lietuvoje. Nežinau, ar tai tikrai būtų bloga idėja“, – siūlo ekonomistas.
