Agentūros „Investuok Lietuvoje“ generalinis direktorius Mantas Katinas mano, kad to atmesti nereikėtų, tačiau galimi įvairūs scenarijai.
– Matome tendencijas, jog užsienio investicijos formuoja ekonominės galios centrus didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. O kokios perspektyvos numatomos kituose, kiek mažesniuose miestuose, ar esama vilčių ir juose sulaukti investicinio proveržio?
– Manau, kad Lietuvai reikia apsispręsti, kiek ekonominių centrų jai reikia. Nebūtinai tik jau paminėtų trijų, tai daugiau nulemtų politikų ir visuomenės susitarimas. Anksčiau buvo įvardinta dešimt centrų, dabar jau kalbama apie penkis, pritraukiant Šiaulius ir Panevėžį. Taip pat gali būti ir trys, tačiau tai – minimalistinis scenarijus.
Lietuvos demografinė padėtis, gyventojų skaičius suponuoja, kad dešimt centrų – tai maksimumas, kurį, mano įsitikinimu, galima pasiekti.
Jeigu nepatenki į tą dešimtį miestų, niekas nesako, jog negali pretenduoti, tačiau iš tiesų šansų esama labai nedaug, arba tai padaryti – labai sudėtinga.
Manau, kad pamatysime įdomų reiškinį – kalbama apie vienus miestus, kaip ekonominius centrus, o tuo tarpu kiti miestai ims ir sužibės. Vienas kažkuris miestas sugebės kažką atlikti, pritrauks kažkokią ypatingą investiciją, arba lietuviško kapitalo įmonė užaugs. Tačiau tai greičiau išimtys. Jeigu tai nutiks – visi džiaugsimės, nors tai, kad kažkas įvyks prieš fizikos, gamtos dėsnius – mažai tikėtina.
– Viena tokių maloniai nustebinusių išimčių – Marijampolės fenomenas, kuriam pavyko pasikviesti itin stambų investuotoją – Danijos langų ir durų gamintoją „Dovista“, kuris statys gamybos bazę, ilgainiui sukurs 1 tūkst. naujų darbo vietų ir taps pagrindiniu darbdaviu visame regione. Kas, Jūsų nuomone, lėmė šią sėkmę?
– Dabar jau galiu atskleisti, kad dirbdami su šiais investuotojais juos buvome atvežę ir į Kėdainius, ir į kitas šalies laisvąsias ekonomines zonas.
Šis investuotojas labai specifinis tuo, kad pageidavo nebūti didžiųjų miestų viduje. Per trejus savo darbo metus agentūroje „Investuok Lietuvoje“ tokių investuotojų dar nebuvau sutikęs. Matyt, danai yra drąsesni, turi sukaupę daugiau patirties. Jie deklaravo norintys įsikurti regione, jame tapti pagrindiniu darbdaviu, užmegsiančiu gerą santykį su bendruomene. Tad jų pageidavimas buvo įsikurti toliau nuo didžiųjų miestų. Marijampolė buvo pasirinkta dėl joje įkurtos patogios, tuščios laisvosios ekonominės zonos.
O kalbant apie kitus miestus, jeigu jie neturi laisvų industrinės paskirties žemės sklypų, nebūtinai laisvosios ekonominės zonos, mano įsitikinimu, jie neturi jokio loterijos bilieto. Nes šiais laikais investicijos tikrai neateina į žemės ūkio paskirties žemę, niekas nelaukia, kol trejus metus bus tvarkomi popieriai. Kitaip tariant, jeigu neturi laisvos žemės – viso gero, turi galvoti apie kitas vystymo strategijas.
– Dirbate su stambiais užsienio investuotojais, į kokius kriterijus rinkdamiesi regioną jie kreipia daugiausia dėmesio? Kas juos domina – padėtis darbo rinkoje, politinis stabilumas, galimybė greitai įdarbinti aukštos kvalifikacijos specialistus?
– Pagrindinis faktorius norint gauti laimingą loterijos bilietą – tai infrastruktūra. Industrinės paskirties žemės sklypai su įrengtais privažiavimais, keliais, nutiestomis dujų ir elektros energijos tiekimo linijomis. Nes įmonės dažniausiai neturi laiko laukti, kol visa tai bus įrengta, žengdamos į paruoštą teritoriją jos sutaupo 3–4 metus.
Vertinant šiuo parametru, Kėdainiai visa tai turi. Pasižiūrėkite, kiek esama miestų, kurie didesni už Kėdainius, tačiau šiandien neturi savo laisvųjų ekonominių zonų. Manau, jog reikia būti drąsiems, gerbti savo drąsą, net jeigu per tam tikrą laiką ir nepavyko pritraukti investicijų.
Stebėjome situaciją kaimyninėje Lenkijoje. Ten 5–7 metus dauguma šalies laisvųjų ekonominių zonų stovėjo apytuščiai, jeigu ne visiškai tušti. Tai ne toks verslas, kaip bandelių kepykla, kurią atidarei ir visi į eilutę išsirikiavo. Tai reikalauja didelio įdirbio, ilgalaikės strategijos.
– Kokį vaidmenį prognozuojate Kėdainiams, kai šalia esančiame Kaune už šimtus milijonų eurų statomos didžiulės gamyklos, kuriama daugybė naujų darbo vietų? Kaip šis regionas esamą situaciją gali išnaudoti savo labui?
– Manau, jog Kėdainiai turi ypatingai džiaugtis tuo, kad Kaunas kyla dėl tos priežasties, kad viskas vyksta tinkliniu principu. Jeigu į Kauną 100 milijonų eurų investuoja „Continental“, įdarbina tūkstantį žmonių, panašų skaičių – „Hella“, kitos bendrovės, įsivaizduokime, jog ten dirbs 5–7 tūkstančiai žmonių, ten susikoncentruos tam tikras talentų skaičius.
Jeigu šiandieni vidutinio dydžio automobilio pramonės įmonė Lietuvoje žvalgytųsi, kur investuoti, jai būtų įdomu būti šalia „Continental“. Taip yra dėl profesinio rengimo centrų, dėl universitetų santalkos, jiems (investuotojams – red.) nesinori būti pernelyg nutolusiems.
Tad Kėdainiai, būdami šalia, turi gerą kainos ir kokybės santykį, kuris galbūt būtų geras pasiūlymas vidutinio kalibro įmonei. Ar tai įvyks – niekas nežino, tačiau tam tikros prielaidos yra.
Grįžtant prie esminių kriterijų, į ką žiūri ir ką vertina investuotojai, tai žmonės, turintys kompetencijų dirbti įmonėje. Apie Kėdainius šiandienai negaliu kalbėti, tačiau vertinant Klaipėdą ar Panevėžį, vidutinio dydžio, iki 500 žmonių įmonei reikia iki 100 inžinierių. Jeigu miestas savyje neturi tiek inžinierių, įmonė paprastai bijo ateiti į tokį miestą. Nes investuotojai supranta, kad žmonės nori šalia darbo vietos turėti namą ar butą. Nors įmanoma važinėti ilgesnius atstumus į darbą, tačiau įmonė rinksis investicijoms tą vietą, kurioje yra didesnis kompetencijų centras. Tai faktiškai yra esminė Kauno sėkmės priežastis, nežiūrint to, kad agentūra „Investuok Lietuvoje“ tris metus šį miestą skatino. O pagrindinis investuotojų interesas – ne valdžia, ne politika, o egzistuojantis Kauno universitetų klasteris. Tai pagrindinė priežastis, kodėl į Lietuvą atėjo trys stambiausiai investuotojai – „Holister“, „Continental“ ir „Hella“.
Tad mažesniam miesteliui, turinčiam savo profesinio rengimo centrą pagaliau reikia baigti žaisti tuos žaidimus, rengiant į vidines paslaugas orientuotus specialistus. Nei vienos gamyklos kolektyvo nesubursi nei iš barmenų, nei iš virėjų, šokėjų ar viešbučių administratorių. Tad jeigu turi profesinio rengimo centrą, jame turi būti mokoma dirbti su šiuolaikiniais įrengimais.
– Ar galima daryti prielaidas, jog Kaišiadorių, Jonavos, Kėdainių rajonai ilgainiui virs palydovais, kurių gyventojai važinės į darbą Kauno Laisvojoje ekonominėje zonoje veiksiančiose gamyklose?
– Tikriausiai saugi strategija, kai nagrinėtinos yra abi kryptys. Ką tai reiškia – jeigu tau nepasiseks pritraukti pramonės arba kokios nors solidžios gamyklos, vystant antrąją alternatyvą bet kuriuo atveju žmonėms sukuri tvarią gyvenseną.
Tad jeigu miestas visiškai atsisako pramonės arba neturi jokių prielaidų jai plėtoti, tuo metu lieka vadinamųjų miegamųjų rajonų principas. Priminsiu, kad Amerikoje žmonės į darbą važinėja ir 130 kilometrų, tik čia mes esame kiek sėslesni. Aš manau, kad Lietuvoje 1 valandą keliaujant į darbą yra protu suvokiamas kriterijus.
Prisiminsiu, kad šiandienai Vilniuje, tokiame mikrorajone kaip Jeruzalė gyvenantys žmonės iki darbo centre važiuoja valandą ir ilgiau. O jeigu į darželį vaikus reikia nuvežti, kelionė užtrunka iki pusantros valandos.
Jeigu „Continental“ gamykloje turi darbo vietą bei 1 tūkst. 200 eurų siekiantį atlyginimą, tai kodėl tau negyventi gražiame name su 30 arų sklypu, vaiko nevesti į saugų, neperpildytą darželį ir iš Kėdainių rajono važinėti į darbą? Aš čia tikrai jokios problemos nematau.
Tik aišku, geriau puoselėti ambiciją turėti kokį nors stambų, „inkarinį“ investuotoją mieste.
– Ilgą laiką viešojoje erdvėje kalbama apie potencialiai perspektyvų informacinių technologinių kompanijų, veikiančių paslaugų teikimo, savo nuosavų produktų kūrimo, ar projektinėje srityje atėjimą į Lietuvą. Ar šioje srityje esama bent teorinių šansų nuo stambiųjų miestų nutolusiems regionams?
– Šios kompanijos bazuojasi Vilniuje ir šiek tiek – Kaune. Didelis mano noras yra šią plėtrą kaip nors sužadinti ir Klaipėdoje, nes tam tikrais parametrais šis miestas yra tinkamas paslaugų ekonomikai.
Dėl kitų vietovių – labai abejočiau, nes informacinių technologijų specialistai yra urbanizuotų vietovių gyventojai. Jiems labai svarbu vartotojiška kultūra, „CityBee“ automobiliai... Šiems žmonėms labai svarbu gyventi miesto centre, turėti platų pramogų spektrą. Tad tokių kompanijų dėka Kaunas ir Vilnius garantuotai plėsis, o Klaipėdai – dar reikėtų pasistengti.
Kuo toliau, tuo šis augimas didės. Nes į šį klasterį kas metai prisijungia po 15–20 kompanijų, paslaugų centrai – didžiuliai, investuotojai sukuria šimtus naujų darbo vietų, o informacinės technologijos yra vidutinio kalibro, bet aukštų pajamų. Kompanija gali įdarbinti 50 žmonių, tačiau jų atlyginimų vidurkis bus 2 tūkst. eurų.
Kaip jau minėjau, kasmet mes pritraukiame po 15 – 20 tokių kompanijų, jaučiama tendencija, kad šis srautas artimiausiu metu tikrai nesumažės. Įsivaizduoju, jog dar bent 10 metų šios kompanijos eis į Lietuvą.
Kalbant apie informacinių technologijų bendrovių plėtrą regionuose, tam nematau prielaidų. Vien dėl to, jog regionuose informacinių ar finansinių technologijų specialistų tikriausiai nėra labai daug.
