Kaip sakė Viešosios politikos ir vadybos instituto (VPVI) tyrimų vadovas Egidijus Barcevičius, po 1990-ųjų Vokietijos susivienijimo galima išskirti tris etapus imigracijos politikoje.

Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje vokiečiams reikėjo spręsti, ką daryti su Balkanų karų pabėgėliais.

„Dėl to jie daug dėmesio skyrė prieglobsčio politikai, tam tikram reguliavimui, sugriežtinimui“, – apie pirmąjį etapą kalbėjo jis.

Antrasis etapas prasidėjo po to, kai 2005 metais įsigaliojo Imigracijos įstatymas.

„Tuomet imperatyvas pasikeitė ir daugiau dėmesio imta skirti darbo rinkai. Atsirado poreikis pritraukti darbo jėgos, pirmiausia, kvalifikuotos“, – DELFI pasakojo E. Barcevičius.

Jis pastebėjo, kad naujasis įstatymas vėliau buvo keičiamas, o sąlygos kai kuriems asmenims likti Vokietijoje švelninamos.

„Pavyzdžiui, buvusiems migrantų vaikams suteikta daugiau galimybių įgyti Vokietijos pilietybę“, – nurodė E. Barcevičius.

Paskutinis, trečiasis, etapas prasidėjo 2015 metais ir siejamas su migrantų krize Europoje.

„Šiuo atveju, vokiečiams reikėjo veikti pagal dvigubą imperatyvą. Viena vertus, reikėjo spręsti kaip padaryti, kad pabėgėlių nebūtų tiek daug, kad šalis neatrodytų tokia patraukli.

Kita vertus, jiems anksčiau reikėjo spręsti klausimą, kaip padaryti, kad atvykėliai visgi integruotųsi, ypač tie, kuriems suteikiamas pabėgėlio statusas“, – pasakojo VPVI tyrimų vadovas.

Egidijus Barcevičius

Antra po JAV

Remiantis Vašingtone veikiančio Migracijos politikos instituto duomenimis, Vokietija yra antra populiariausia migrantų kryptis pasaulyje (po Jungtinių Amerikos Valstijų).

Skaičiuojama, kad 2015 metais Vokietijoje gyveno 12 mln. imigrantų, kurie sudarė 14,9 proc. visos populiacijos (80,7 mln.). 2000 metais imigrantų buvo 9 mln.

Manoma, kad ilguoju laikotarpiu Vokietijos gyventojų skaičius vis tiek mažės nepaisant emigraciją viršijančios imigracijos, nes mirtingumas vis labiau viršys gimstamumą.

Pagal didesnės imigracijos scenarijų prognozuojama, kad 2060 metais Vokietijos gyventojų skaičius sieks 73,1 mln., pagal mažesnės – 67,6 mln.

Vokietijos Federalinės statistikos agentūra „Destatis“ taip pat skelbia, kad darbingo amžiaus žmonių kiekis turėtų labai sumažėti nuo 2020 metų.

2013 metais Vokietijoje gyveno apie 49 mln. dirbti galinčių žmonių, kurių amžius 20–64 metai. Priklausomai nuo didesnės ar mažesnės imigracijos, 2060 metais tokio amžiaus žmonių bus 34 mln. arba 38 mln.

Taigi darbingo amžiaus žmonių sumažės arba 30 proc., arba 24 proc. Remiantis šiomis prielaidomis, Vokietijos visuomenė vis labiau sens, jaunų ir darbingo amžiaus žmonių skaičius menks, tai turės neigiamos įtakos ekonomikai ir socialinės apsaugos sistemai.

DELFI anksčiau rašė, kad Mercelio Fratzscherio ir Simono Junkerio tyrime apie pabėgėlių integracijos ekonominę naudą, publikuotame Ekonominių tyrimų instituto Berlyne svetainėje, ilguoju laikotarpiu pabėgėlių integracija Vokietijai turės konkrečios ekonominės naudos.

Bet investicijos po truputį pradės atsipirkti tik po 5 ar 6 metų. Net ir trumpuoju laikotarpiu pabėgėliams skiriami pinigai įsilieja į ekonomiką, mat pabėgėliai gyvena ir pinigus leidžia Vokietijoje, o tai naudinga produkciją vietoje parduodančioms įmonėms ir paslaugų sektoriui.

Daugialypis reiškinys

Kalbėdamas apie teigiamas ir neigiamas imigracijos pasekmes E. Barcevičius pabrėžė, kad tai yra labai daugialypis reiškinys.

„Nesinori visko suvesti į vieną vardiklį, nes vienas dalykas yra imti pabėgėlius, kurie bėga nuo karo, persekiojimo. Dar galima svarstyti, kiek migracija yra Europos problema, kalbėti apie naštos dalijimąsi. Ekonominė motyvacija yra dar viena iš galimų motyvacijų“, – sakė jis.

Vis dėlto, viena svarbiausių teigiamų pasekmių būtų tai, kad imigrantai nuimtų spaudimą nuo senstančios, besitraukiančios ir mažu gimstamumu pasižyminčios visuomenės.

„Vienokiu ar kitokiu būdu darbo jėgos, protų prisitraukti būtų sveika“, – sakė E. Barcevičius.

Viena iš neigiamų imigracijos pasekmių kartais įvardijama tai, kad atvykę gyventojai užima vietinių darbo vietas.

„Kiekvienas vadovaujasi asmenine patirtimi, kuri signalizuoja tokių dalykų. Žmonėms dažnai sunku mąstyti apie makroekonomiką, tai nėra tai, su kuo jie susiduria kiekvieną dieną. Vis dėlto, viena iš tyrimų linijų rodo, kad atvykėliai užima tas darbo vietas, kurių vietiniai nelabai nori ir nesirenka“, – sakė pašnekovas.

Be to, šiuo metu viena sparčiau augančių atlyginimų priežastimi įvardijama tai, kad darbdaviams trūksta darbuotojų. Ar tai reiškia, kad kai jų dėl imigracijos nebetrūks, algos nebeaugs taip sparčiai?

„Nereikėtų labai nerimauti, kad atvykus imigrantams nebetrūks darbuotojų ir atlyginimai nebeaugs taip sparčiai. Faktas tas, kad dinamika atlyginimų augimo yra ir dėl dar darbo jėgos trūkumo, tačiau nemaža dalis augimo susiveda į kvalifikuotas darbo vietas“, – sakė E. Barcevičius.

Jis taip pat sakė, kad nėra imigracijos apologetas ir į šį reiškinį nereikėtų žiūrėti labai laisvai.

Kai sakome, kad verslui yra svarbu, kad žmonės atvyktų, tada jie turėtų dalyvauti diskusijoje ir prisiimti atsakomybę, kad tie žmonės turėtų ir geras darbo sąlygas, turėtų normalius atlyginimus ir taptų visuomenės dalimi.
E. Barcevičius

„Tai sudėtingas klausimas, apie kurį negalima kalbėti vien griežtais ekonominiais naudos ir kaštų terminais. Tai apie žmones. Pirmiausia – apie visuomenę Lietuvoje, žmonių reakcijas, požiūrį į atvykstančius.

Yra ekonominiai, socialiniai, psichologiniai aspektai. Lygiai taip pat, kai sakome, kad verslui yra svarbu, kad žmonės atvyktų, tada jie turėtų dalyvauti diskusijoje ir prisiimti atsakomybę, kad tie žmonės turėtų ir geras darbo sąlygas, turėtų normalius atlyginimus ir taptų visuomenės dalimi“, – aiškino E. Barcevičius.

Jis pabrėžė, kad skatinant imigraciją apie atvykstančiųjų integraciją reikia kalbėti ne tik teoriškai, bet daryti atitinkamus veiksmus.

„Reikia pasiūlyti kalbos kursus, netgi tam tikras postūmio į darbo rinką galimybes“, – sakė pašnekovas.