VRM siūlo naikinti vadinamąsias žiedines savivaldybes, kurių centrai įkurti kitų, tai yra miestų, savivaldybių teritorijose. Lietuvoje tokių šešios – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus rajonų.
Šie dariniai – senosios santvarkos palikimas. Kaimiškieji rajonai su savo vykdomaisiais komitetais pradėti steigti dar kolūkių kūrimosi aušroje, 1947-aisiais. Nors kolūkiai sugriuvo prieš daugiau nei du dešimtmečius, savivaldybių ribos iki šiol tos pačios.
Nuo nepriklausomybės pradžios netekusi apie 900 000 gyventojų, Lietuva vis dar padalyta į 60 savivaldybių su šimtais mokesčių mokėtojų išlaikomų administracijos darbuotojų bei dešimtimis vietos gyvenimo ritmą diktuojančių politikų tarybų.
„Zuikio“ problema
VRM rengiamoje „Baltojoje knygoje“, nubrėšiančioje regioninės politikos gaires bent dešimtmečiui, siūloma keistų sovietmečių darinių, tokių kaip žiedinės savivaldybės, visiškai atsisakyti.
Pasak vidaus reikalų viceministro Giedriaus Surplio, reformą diktuoja akivaizdžiai savivaldybių administracinių ribų nebepaisanti kasdienė žmonių veikla.
Anot jo, miesto ir aplink išsidėsčiusios žiedinės savivaldybės santykį apibūdina vadinamoji zuikio problema: rajono savivaldybė suinteresuota vykdyti liberalią gyvenamosios statybos politiką, nes nuo to didėja jos biudžeto pajamos, tačiau nesuinteresuota kurti pakankamos apimties viešosios infrastruktūros, siekdama, kad gyventojai toliau naudotųsi mieste esančių įstaigų paslaugomis.
Savo ruožtu rajono savivaldybių apsupti miestai bando išvengti kitų teritorijų gyventojų aptarnavimo ir taiko įvairius ribojimus, pavyzdžiui, kaimo vaikų priėmimo į miesto darželius. Tokiu atveju labiausiai nukenčia gyventojai, įsikūrę ties miesto ir žiedinio rajono slenksčiu.
Peržiūrėti savivaldybių ribas, pasak G. Surplio, verčia ir demografinės tendencijos.
„Kai kuriose savivaldybėse, ypač žiedinėse, jau per mažai gyventojų, kad būtų efektyvu išlaikyti jose administracinį aparatą“, – teigia viceministras.
Žiedinių savivaldybių pertvarką numatoma pradėti nuo eksperimento su pilotinėmis savivaldybėmis. VRM akys nukrypusios į Šiaulių regioną. Svarstoma dalį esamos Šiaulių rajono savivaldybės prijungti prie numatomos įkurti Kuršėnų savivaldybės, kitą dalį – prie Šiaulių.
Viceministras sutinka, kad siūloma reforma veikiausiai sukels savarankiškumą bandysiančių išsaugoti savivaldybių nepasitenkinimą. Visgi iki mėnesio pabaigos pasiūlymų dar laukianti VRM susitarimą, kokia turėtų būti regioninė politika, nusiteikusi patvirtinti vėliausiai iki vasario.
„Baltoji knyga“ numatys regioninės politikos gaires dešimčiai metų, bet mūsų vizija padaryti greitus darbus. Juokaujame, kad žiedinėse savivaldybėse net nėra kur Kalėdų eglutės įžiebti“, – sako G. Surplys. Reforma turėtų paliesti ir mažąsias savivaldybes.
Pasak viceministro, Lietuva – vienintelė vakarietiška šalis, kurioje savivaldybių pavadinimuose išlikęs žodis „rajonas“, kaip būdinga Rusijai, Baltarusijai. „Baltosios knygos“ rengėjai siūlo tokio, anot jų, sovietinio relikto, atsisakyti ir Lietuvoje.
Gyvenimo ritmas ištrynė ribas
Kad laikas gerokai pakoregavęs miesto ir kaimo sąvokas, rodo žiedinės Panevėžio rajono savivaldybės situacija. Dar prieš keletą dešimtmečių buvusios ryškios takoskyros tarp Aukštaitijos sostinės ir žiedu jį apsupusio rajono nebeliko.
Maždaug ketvirtadalis, apie 1000, rajono mokyklinio amžiaus vaikų lanko Panevėžio bendrojo lavinimo mokyklas, o iš miesto į pamokas rajone kasdien važinėja 107 mokinukai. Net trečdalis rajono mokyklose dirbančių pedagogų gyvena mieste.
Įsikūrusieji rajone važinėja į darbus Panevėžyje ir atvirkščiai: rajone registruotose, vos kelis kilometrus nuo miesto nutolusiose įmonėse apie 80 proc. darbuotojų – miestiečiai. Panevėžio miesto ir rajono gyventojai, ištikus bėdai, gelbėtojų šaukiasi tuo pačiu bendruoju pagalbos telefonu, o pas juos skuba jau prieš porą metų į vieną sujungtų buvusių miesto ir rajono policijos komisariatų pareigūnai.
Savivaldybių ribas trina netgi komunalinių paslaugų teikėjai. Bendrovė „Panevėžio energija“ šildo ne tik panevėžiečių namus, bet kelias priemiestines gyvenvietes. Kaimais dalijasi ir įmonė „Aukštaitijos vandenys“. Ji vandenį tiekia ne tik miesto, bet ir kelių didžiųjų rajono gyvenviečių – Pažagienių, Naujamiesčio, Ramygalos, Garuckų, Uliūnų, Šilų, Piniavos, Dembavos, Berčiūnų, dalies Velžio – žmonėms. Kitą Panevėžio rajono dalį aptarnauja jau rajono Savivaldybei pavaldus Velžio komunalinis ūkis.
Brangūs valdžios rūmai
Panevėžio rajone gyvenančiam žmogui prireikus apsilankyti savo savivaldybės administracijoje tenka vykti keliolika ar net kelias dešimtis kilometrų į Panevėžio mieste esantį rajono centrą. Tiesa, tokių važinėjančiųjų kasmet vis mažiau.
Demografinės Panevėžio krašto tendencijos gąsdina net prie nuolat besikeičiančių skaičių pripratusius statistikos specialistus. Dar 2008-aisiais Panevėžio rajone gyveno 42 816 žmonių, dabar – 36 085.
Kur kas liūdnesnis tuštėjančios Aukštaitijos sostinės vaizdas. Prieš devynerius metus statistikai Panevėžyje buvo suskaičiavę 113 212 gyventojų, šįmet panevėžiečių belikę 89 661. Nors gyventojų abiejose savivaldybėse drastiškai mažėja, čia tebeveikia dvi administracijos.
Jas, abi įsikūrusias Panevėžio centre viena nuo kitos vos per kelis šimtus metrų, išlaikyti mokesčių mokėtojams per metus kainuoja apie 6 mln. eurų. Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje po įvykdytos reorganizacijos šiuo metu yra 245 etatai, o darbo užmokesčio fondui per metus išleidžiama apie 2,9 mln. eurų.
Panevėžio rajono savivaldybėje, turinčioje dar ir 12 seniūnijų, įsteigti taip pat 245 etatai, o tai atsieina 2,46 mln. eurų per metus.
Koziris rajone – trumpesnės eilės
Kad persipynusios savivaldybių funkcijos kelia nemažai sumaišties, sutinka ir patys Panevėžio miesto bei rajono vadovai.
„Rajono Savivaldybė yra mūsų artimiausia kaimynė, su kuria labai gerai sutariame, bet atsisakyti žiedinių savivaldybių būtų racionalus žingsnis. Dabartinė sistema kelia nemažai problemų. Turtingesni žmonės kuriasi priemiesčiuose, bet dirba mieste, jų vaikai mokosi mieste, naudojasi miesto infrastruktūra, o mokesčius moka rajono Savivaldybei, kur deklaravę gyvenamąją vietą. Tai nėra teisinga“, – mano Panevėžio meras Rytis Mykolas Račkauskas.
Anot jo, dėl administracinių ribų papildomų iššūkių patiria ir verslas.
„Panevėžyje augant pramonei, įmonėms tenka spręsti, kaip organizuoti darbuotojų iš toliau atvežimą per keletą savivaldybių, o kiekviena jų nustato savo kelionės įkainius. Vien iš Kupiškio į Panevėžį atvežti žmones reikia per tris savivaldybes“, – sako R. M. Račkauskas.
Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis pripažįsta, kad ir mieste, ir kaime mažėjant gyventojų subrendo laikas administraciniams pokyčiams. Tačiau, anot jo, tam reikalinga rimta analizė.
„Kad abiejų savivaldybių funkcijos susipynusios, nebėra jokių abejonių. Bet kas geriau gyventojams? Mūsų Socialinės paramos skyriuje nebūna tiek žmonių, kiek mieste, rajone patekti į slaugos ligonines gal irgi paprasčiau. Panevėžys – pramonės miestas, rajonas – žemdirbiškas kraštas, mūsų net 30 proc. teritorijos užima miškai. Sujungus savivaldybes reikėtų rasti sprendimą, kad nė viena šių sričių nenukentėtų“, – teigė P. Žagunis.
Verslas išloštų
Kad išlaikyti Lietuvą, padalytą į 60 savivaldybių, valstybei nėra ekonomiškai naudinga, sutinka ir verslo atstovai.
Pasak Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidento Sigito Gailiūno, žiedines savivaldybes sujungus su miestų, verslui sumažėtų biurokratinių suvaržymų.
„Kai kuriuos viešuosius pirkimus, dabar skelbiamus ir vienoje, ir kitoje savivaldybėje, būtų galima sujungti. Verslui tai būtų naudinga. Bet diskusiją dėl administracinių ribų reikia plačiai vystyti. Dabar girdėti daug spekuliacijų tuo klausimu, kartais net nelabai įsivaizduojant, apie ką kalbama, ir nežinant, kas iš tiesų pasikeistų savivaldybes sujungus“, – teigė S. Gailiūnas.
Miestiečiais būti atsisakė Savivaldybių sujungimo pavyzdį Lietuva jau turi. Prieš daugiau nei dešimtmetį veikė atskiros Marijampolės miesto ir rajono savivaldybės. Viena sprendė miesto, kita – kaimo žmonių rūpesčius. 2000-aisiais įsteigus Kalvarijos ir Kazlų Rūdos savivaldybes, joms teko dalis Marijampolės rajono, kita jo dalis buvo prijungta prie Marijampolės miesto.
Prieš dešimtmetį bandyta perbraižyti ir Panevėžiečio rajono bei miesto ribas. VRM dar 2007 metais organizavo dvi gyventojų apklausas dėl Panevėžio miesto bei Panevėžio rajono savivaldybių reformavimo, tai yra dėl naujos Ramygalos savivaldybės bei naujos Panevėžio savivaldybės steigimo.
Miestiečiams tenkančią mokesčių naštą įvertinę rajono gyventojai tąkart kategoriškai nesutiko pereiti į miesto glėbį ir pageidavo likti kaimiečiais. Apklausos tuomet traktuotos kaip neįvykusios, nes jose dalyvavo per mažai gyventojų, o dauguma atėjusiųjų prie balsadėžių nepritarė ministerijos pasiūlytiems pakeitimams.
Skaitykite daugiau čia.
