Ž. Mauricas rėžė tiesiai: „Statistika aiškiai rodo, kad turistų srautai yra į didžiuosius Lietuvos miestus, iš esmės Vilnių, dar Kauną, Klaipėdą, šiek tiek Šiaulius. O mes Lietuvą dažniausiai pristatome kaip žalių lankų, miškų šalį, kur lietuvaitės su rūtų ar pienių vainikėliais, pilna kaimo turizmo sodybų, nors užsieniečiai ten nevažiuoja.“
Jis teigė, kad prioritetai turėtų būti skiriami miestams, labiausia Vilniui, nors pripažįsta, kad tai tik dar labiau paskatintų dviejų Lietuvų atskirtį.
Bet Valstybinio turizmo departamento laikinai direktoriaus pareigas einanti Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė nepritaria ekonomistui ir teigia, kad gamtą reklamuoti yra itin svarbu, o šiai turizmo rūšiai Pasaulinė turizmo organizacija per ateinančius metus prognozuoja 30 proc. augimą.
Kritikavo kaimo turizmo sodybas, kuriose kartais nėra nė karšto vandens
Ž. Mauricas teigė, kad neteisingai konstruojame savo turizmo strategiją, reklamuodami gamtą, miškus, turėtume nesiblaškyti ir susikoncentruoti ties didžiaisiais miestais.
„Jeigu kalbame apie užsieniečius, statistika yra tokia, kad apsistojimų Lietuvoje skaičius stipriai auga, ypatingai Vilniuje, dėl to čia statoma daug viešbučių, bet kaimo turizmo sodybose apsistojusiųjų skaičius stagnuoja, ir jis stagnuoja netgi tarp lietuvių“, – tvirtina jis.
„Daug kur keliauju, esu buvęs visuose Lietuvos miestuose, bet, mano nuomone, kaimo turizmas teikia nedaug vilčių. Tai realiai tapo balių, vestuvių ir įvairių trankių vakarėlių, jubiliejų organizavimo vieta.
Manau, net lietuviai nelabai ten važiuoja, nes neaišku, ką ten sutiksi, netgi jei tai rami vieta, bet už 5 kilometrų vyks balius, girdėsi trankią muziką, bumčiką, o ne paukštelių čiulbėjimą“, – sako jis.
Jis teigia, kad bent turistams iš Vakarų Europos tokie dalykai yra nesuprantami, jie tikisi aukšto lygio aptarnavimo.
„Kitas dalykas – kokybė, ji labai svarbi, o kainomis kylant – kaimo sodybose kokybė išlieka tarp blogos ir labai blogos. Dažnai ten net nebūna karšto vandens, reikia vežtis savo patalynę, nes ten būna tokia, kad, rodos, net pirkti nėra tokios prastos.
Mes turime SPA, kurie tikrai yra tarp labai geros ir geros kokybės, bet kainos – labai didelės, taigi yra iššūkių“, – teigia jis.
Ž. Mauricas aukštas kainas įvardija kaip rimtą kliūtį Lietuvos konkurencingumui.
„Aš tai kartoju jau kelerius metus, nes Statistikos departamentas to neparodo. Kaip aš sakau, jis matuoja vidutinę temperatūrą ligoninėje. Statistikos departamentas skaičiuoja vidutines kainas, kurios yra maždaug tokios kaip tarp Šiaulių ir Marijampolės, bet juk kainos Vilniuje, Druskininkuose, Birštone visai kitokios.
Taip, turime gerų vietų, nesakau, kad visos brangios ir žemos kokybės, bet didžioji masė tokia. Kainos – didelės, o kokybė nekokia“, – sako jis.
Orientavimąsi į gamtą ir kaimą vadino saviapgaule
Ž. Mauricas uoliai kritikavo ir tai, kad užsieniečiams reklamuojamės kaip gražios gamtos, miškų šalis, kai tai jiems neaktualu.
„Galvoti, kad užsienio svečiai masiškai vyks į kaimą – yra saviapgaulė, nes turistai ten nevažiuoja, bet gal ir gerai, kad nevažiuoja, nes jei užsiraus ant bumčikų, tai dar gali susigadinti Lietuvos įvaizdį.
Manau, kad turi būti orientuojamasi reklamuoti tuos dalykus, į kuriuos užsieniečiai vyksta, o tai yra miestai. Dabar užsienietį sutikti Lietuvos regionuose tokia tikimybė kaip juos sutikti Kongo Demokratinės valstybėse džiunglėse, kur gyvena gorilos. Ten gal net didesnė tikimybė sutikti“, – šmaikštavo Ž. Mauricas.
Paklaustas, ar tai tik dar labiau nepaskatintų atskirties ir nepagilintų dviejų Lietuvų problemos, jis buvo atviras: „Žinokite, prieš vėją nepapūsi. Geriau surinkti tuos pinigus iš turistų, atvažiuojančių į Vilnių. O jau valstybės vaidmuo yra perskirstyti juos ir investuoti į regionus, jei ten mato kažkokį potencialą.
Nereikia turėti iliuzijos, kad visi regionai yra tokie, į kuriuos važiuoja turistai, kaip kokioje Italijoje. Tai primena plaukiojimą pasroviui, kai dalijami pinigai ne tam, kad būtų pasiektas kažkoks rezultatas, o kad būtų kažkoks procesas.
Geriau turėti tokį miestą, į kurį visi juda, negu kad šalį, kur neva graži gamta, nors ji tikrai graži, tačiau žmonės nelabai daug važiuoja. Nėra nieko bloga tame kaime, bet turime būti adaptyvus“, – sako jis.
Azijiečius virkdo lietuviškos gamtos grožis
Valstybinio turizmo departamento laikinai direktoriaus pareigas einanti Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė kategoriškai nesutiko, kad orientuojamasi tik į gamtą ar kaimo turizmą.
„Esame išsiskyrę keturis pagrindinius turizmo produktus: kultūrinį, t. y. – miestų turizmą, gamtos turizmą, apimantį kaimo turizmo dalį, sveikatos turizmą ir konferencijų.
Pastarosios dvi sritys yra tos, kurios atneša daugiausia pajamų. Taip pat yra nišinis turizmas, kuris dabar ypatingai populiarėja – tai gastronominis, ornitologinis, šaknų turizmas.
Tačiau ji pabrėžia, kad Pasaulinė turizmo organizacijos rekomendacijomis, atliktomis studijomis ir tyrimais siūloma ypatingai daug dėmesio skirti būtent gamtos turizmui.
„Tai yra turizmo rūšis, kuri ypatingai auga, ir mes dedame daug pastangų skleisti apie ją žinią, norime padaryti gamtos turizmą kuo labiau prieinamą, nes šis sektorius, anot Pasaulinės turizmo organizacijos, per ateinančius metus turėtų augti 30 procentų“, – sako ji.
I. Trakimaitė-Šeškuvienė pažymi, kad daugiau nei 80 proc. turistų nori išmokti kažką naujo, o ne tik „atvažiuoji nusifotografuoti ar pasidaryti asmenukę prie vienos ar kitos katedros“.
„Mes turime keturis metų laikus, gamtą, kurioje galima turėti unikalių patirčių – paukščių stebėjimas, pirtis ir dūminė pirtis, galimybės pačiam kepti duoną, mušti sviestą. Būtent tai turistai labiausia vertina, ypatingai iš megapolių kaip Tokijas, Seulas, Šanchajus, Pekinas. Jiems mūsų gamta yra kažkas tokio, žmonės, atvažiavę į nacionalinius parkus, apsiverkia nuo erdvės.
Taip, Vilnius yra lyderis, tai natūralu, bet kokioje šalyje didžioji dalis turistų apsistoja sostinėse, jose vyksta verslo renginiai, konferencijos, bet pastaruosius metus regionuose turistų skaičius auga itin stipriai, kai kuriuose tas augimas – dviženklis“, – sako ji.
Dešimtuke labiausia turistų aplankomų vietų yra Vilnius, Druskininkai, Palanga, Kaunas, Klaipėda, Trakai, Birštonas, Šiauliai, Neringa, Molėtai.
„Visur galime matyti augimą, pavyzdžiui, Vilniuje – 5 proc. Druskininkuose – 10 proc., Palangoje – 16 proc. Kauno savivaldybėje – net 19 proc. Kaunas išvis išsiveržia į lyderius, ir tai labai gerai, kad nesame vieno miesto šalis“, – džiaugiasi.
Daugiausia pinigų Lietuvoje išleidžia kinai
Anot I. Trakimaitės-Šeškuvienės, regionų netolygumas Lietuvoje ir atskirtis vis dar išlieka didžiuliu iššūkiu, todėl turizmas gali prisidėti prie situacijos švelninimo.
„Būtent tai yra priemonė pritraukti gyvybę į regionus, kurti darbo vietas, infrastruktūrą, nes ne į visus regionus ateina investuotojai, statomos gamyklos. Turizmas gal mažiau darbo vietų sukuria, bet tikrai yra priemonė atgaivinti regionus“, – sako ji.
Vis dėlto ji pripažįsta, kad daugiau nei 90 proc. kaimo turizmo sodybų lankytojų – lietuviai, tačiau pažymi, kad gamtos turizmą užsienio turistai atranda vis labiau ir vis daugiau savo pinigų palieka regionuose.
I. Trakimaitės-Šeškuvienės teigimu, turizmas išgyvena aukso amžių.
„Praėjusiais metais pagal turistų skaičiaus augimą mes buvome lyderiai visoje Europos Sąjungoje – septintoje vietoje.
Ypatingai didelis turistų augimas iš tolimųjų rinkų, tiesiog stulbinantis. Dėl turistų iš Kinijos, P. Korėjos, Japonijos kovoja visos šalys. 2017 m. pirmą pusmetį kinų turistų skaičius Lietuvoje išaugo net 45 procentais, pirmą kartą tarp 10 šalių, iš kurių į Lietuvą atvyksta daugiausia turistų, JAV turistai atsirado 9 vietoje, ir jų išaugo 24 proc.
Noriu pabrėžti, kad kinai, amerikiečiai yra tie, kurie išleidžia čia daugiausia pinigų. Kinijos turistai palieka daugiausia pinigų, nuo vienos kelionės – vidutiniškai daugiau nei 500 eurų“, – pasidžiaugė ji.
Tuo tarpu kaimo turizmo sodybas mėgsta Rusijos, Latvijos, Estijos, Vokietijos, D. Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Švedijos turistai.
