– Jūs esate investuotojas, kuris kaip advokatas pats konsultuoja kitus investuotojus, verslininkus. Kas iš ko mokosi – jūs iš savo klientų ar jie iš jūsų?

– Man, kaip advokatui, investavimas padeda geriau suteikti paslaugas ir suprasti savo klientų poreikius.

Dėl to visi ir šneka apie tai, kad investuodamas turi būti pasirengęs prarasti visus pinigus – tik tada gali gerai ir teisingai, efektyviai investuoti. Baimė – pagrindinis tavo priešas. Taip yra visose gyvenimo srityse: ir asmeniniuose santykiuose, ir versle. Taip pat ir vairuojant. Daugelis avarijų nutinka iš baimės.
Robertas Juodka
Pradėjęs investuoti, galima sakyti, išėjau į kitą lygį. Viena yra formaliai, tik teisiškai konsultuoti klientus, kai jie priima investicinius verslo sprendimus. Visai kas kita – giliai suprasti, ko tavo klientas iš tiesų siekia. Dauguma teisininkų to iki galo tiesiog nesuvokia, net jei klientas aiškiai ir atvirai pasako. Nesuvokia, nes skiriasi mąstymo kampas.

Kad tą kampą pakeisčiau, nutariau pats pradėti investuoti. Ir dabar su savo klientais galiu kalbėtis kaip verslo partneris. Investavimo patirtis leidžia konsultuoti ne tik teisiniais klausimais, bet ir padėti priimti teisingą investicinį, verslo sprendimą. Nes tu supranti verslo, pačios investavimo idėjos esmę.

Taigi, galima sakyti, kad investuoti paskatino noras tobulėti kaip advokatui. Tai buvo mokymosi proceso dalis.

– Bet juk norėjote ne tik mokytis investuoti, bet ir iš to užsidirbti?

– Be abejo. Bet uždarbis – tarsi šalutinis produktas. Tu negali orientuotis vien į grąžą kaip į tikslą. Nes tuomet užstringi ir darai klaidas.

Dėl to visi ir šneka apie tai, kad investuodamas turi būti pasirengęs prarasti visus pinigus – tik tada gali gerai ir teisingai, efektyviai investuoti. Baimė – pagrindinis tavo priešas. Taip yra visose gyvenimo srityse: ir asmeniniuose santykiuose, ir versle. Taip pat ir vairuojant. Daugelis avarijų nutinka iš baimės.

Dar labai svarbu nebijoti klausyti savęs, savo pasąmonės. Nes ji sukaupia visą tavo gyvenimo patirtį. Tikiu Jungu ir kolektyvine pasąmone – pasąmonė ir ją akumuliuoja. Taigi jos reikia klausyti. Kiek kartų jos paklausiau, tiek kartų pasielgiau teisingai. Kiek kartų investuodamas jos nepaklausiau, tiek padariau klaidų.

Į fondus neinvestuoja

– Jūsų klaidų mažėjo, drąsos daugėjo ir dabar esate rimtas investuotojas. Papasakokite, į ką investuojate, iš ko sudarytas jūsų investicinis portfelis.

– Per gyvenimą esu investavęs turbūt į viską. Esu išbandęs private equity, nekilnojamąjį turtą, tiesioginį verslą, fondus, ETF, akcijas, obligacijas. Bet apibendrindamas galiu pasakyti, kad mėgstu investuoti į pirminius produktus, o ne į išvestinius. Mano uždavinys yra investuoti į tai, kas atneša pinigų srautą. Konkrečiai tai dividendinės akcijos.

Tai reiškia, kad perki akcijų pasirengęs jas laikyti neapibrėžtą laikotarpį. Kitaip sakant, tau neturi rūpėti jų vertė. Ji, aišku, yra ir bus svarbi, bet tau svarbiausia, kad šios akcijos kasmet generuotų grąžą.

Antras principas – neinvestuoti į jokius fondus.

– Kuo jums neįtinka fondai? Nusvilote finansiškai?

– Juose, kaip tikriausiai daugelis, esu praradęs pinigų. Kitas dalykas – fonduose nepriimi sprendimo ir nežinai, kas vyksta.

Šiuo metu nekilnojamąjį turtą pirkti jau per vėlu, nes mes jau nebe toje ciklo fazėje. Gal ateityje, laikas parodys.
Robertas Juodka
Turėdamas akcijų irgi negali paveikti įmonės valdymo, bet žinai, kokios įmonės akciją nusipirkai, kada nusipirkai, už kiek nusipirkai, kokį dividendą ji tau duoda ir kada tu ją gali parduoti. Fonde nežinai nieko. Nevaldai situacijos. Turi tik fondo valdytojo pažadą, kad jis tau kažką uždirbs.

– Atleiskite už palyginimą, bet ar tai ne tas pat kaip mechaninė arba automatinė pavarų dėžė? Nuvažiuoji ten pat per tiek pat laiko, skirtumas tik psichologinis. Juk patyręs fondų valdytojas, valdantis jūsų „automobilį“, savaime nėra blogai?

– Tiesiogiai prekiaudamas akcijomis arba investuodamas į akcijas esu uždirbęs daug kartų daugiau nei iš bet kokios investicijos į fondus. Karjeros pradžioje investavau į fondus, taip. Nes maniau, kad investuoti į akcijas pavojinga, reikia jomis domėtis, jas suprasti. Paskui nuosekliai didėjant patirčiai imi suvokti, kaip viskas vyksta. Ir vis labiau investuodavau į akcijas. O dabar investuoju tik į jas.

– Ar nuolat stebite informaciją, ar tai kasdienis darbas?

– Tai ne darbas – tai kasdienis malonumas. Kiekvieną dieną skaitau „Bloomberg“, „Economist“, pasaulio naujienas.

– Visi, kurie skaito „Bloomberg“, gauna tą pačią informaciją, bet ją naudoja skirtingai. Turit savo strategiją?

– Mano pagrindiniai principai yra tokie. Pirmas, kaip sakiau, yra pinigų srautas, kurį generuoja dividendinės akcijos. Antra, tik pačios akcijos, blogiausiu atveju ETF fondas, bet ne aktyviai valdomas fondas. Ir šiaip geriau ne fondas. Trečia, renkuosi įmones arba akcijas iš tų sričių, kuriomis tikiu, kurios bus reikalingos visais laikais.

– Kirpyklos, bažnytinės paslaugos…

– Minties eiga teisinga. Kadangi labai mėgstu istoriją, visą gyvenimą mėgau, iš jos žinau sritis, kurios visais laikais buvo ir bus reikalingos, kol tik žmonės egzistuos. Jų yra penkios. Pirmiausia maistas ir ginklai. Jų visada buvo ir jų visada reikės. Pirmas dalykas, kurį žmogus padarė – pakėlė akmenį.

– Gal maisto po tuo akmeniu ieškojo? Netikite pacifistine žmogaus prigimtimi?

– Ne. Kol neturėjo akmens, turėjo kumštį. Arba koją.

– Kokios kitos trys investavimo kryptys?

– Farmacija, internetas ir telekomunikacijos, energetika. Mėgstu investuoti į šias penkias sritis, nes visada tikiu, kad jos visada, krizė ar ne krizė, bus reikalingos.

Užtat puikiai jaučiuosi ir dviejų, ir septynių žvaigždučių viešbutyje. Nematau didelio skirtumo. Esu šaulys, daugybę naktų praleidęs pelkėse. Per išgyvenimo pratybas dvi naktis esu praleidęs be miegmaišio esant -17 laipsnių. Čia filosofijos dalis – kad tau gyvenime nieko nereikia. Absoliučiai nieko. Tik peilio.
Robertas Juodka
Dar mėgstu investuoti į objektus, kurie yra žinomi. Rinkos lyderiai. Nesivaikau spekuliacinės grąžos. Mano uždavinys – ne akcijos vertės prieaugis, o stabilus dividendas.

Žinoma, dar labai gerai yra nekilnojamasis turtas, žemė, bet dabar tuo neužsiimu. Šiuo metu nekilnojamąjį turtą pirkti jau per vėlu, nes mes jau nebe toje ciklo fazėje. Gal ateityje, laikas parodys.

Neprisirišk prie turto

– Kokią dalį pajamų skiriate investavimui?

– Procentą sunku pasakyti tiksliai, bet stengiuosi maksimaliai daug. Iki 50 proc. Esu laimingas žmogus, nes mano poreikiai visiškai neišpūsti, todėl investavimui galiu skirti didelę pajamų dalį. Kai pradėjau dirbti – o dirbdavau po 16–18 valandų per parą, – mano poreikiai buvo labai maži. Bet pajamoms augant poreikiai neišaugo.

– Bet juk nemiegate ant šiaudų?

– Užtat puikiai jaučiuosi ir dviejų, ir septynių žvaigždučių viešbutyje. Nematau didelio skirtumo. Esu šaulys, daugybę naktų praleidęs pelkėse. Per išgyvenimo pratybas dvi naktis esu praleidęs be miegmaišio esant -17 laipsnių. Čia filosofijos dalis – kad tau gyvenime nieko nereikia. Absoliučiai nieko. Tik peilio.

– Kokia likimo ironija, kad tas, kuris mano, kad jam nieko nereikia, turi viską, o tas, kuriam reikia visko, labai dažnai neturi nieko.

– Paradoksas. Mąstymo klaida. Turi išsilaisvinti nuo noro turėti, nes kuo labiau būsi už tos minties užsikabinęs, tuo mažiau turėsi. Pagrindinė taisyklė – neprisirišti prie turto. Jis, be abejo, labai svarbus, bet visada turi suprasti, kad tau jo nereikia. Ir kai tai supranti, jis pas tave pats ateina.

Taigi mano poreikiai nėra išpūsti. Žinoma, yra verslo išlaidos, tai normalu. Jie kasdieniai. Bet asmeninės išlaidos tikrai nėra ypatingos.

– Ar turite kokių nors „berniukiškų žaislų“ – jachtą, vilą?

– Neturiu nei vilos, nei jachtos.

– Tai kur leidžiate pinigus?

– Mano asmeninės ir verslo išlaidos labai susijusios. Labai atskirti negaliu.

Turi gyventi taip, kad tau patiktų. Kiekvienam tas „patinka“ yra kitoks.

Turi būti patogu. Tačiau tai nereiškia, kad reikia pirkti tai, kas brangiausia. Šiandien parduotuvėse yra tiek nekokybiško šlamšto, kurį žmonės perka tam, kad išmestų.

Kadangi esu susijęs su kariniais dalykais, dažnai tenka dėvėti karinius rūbus, karinę ekipuotę, tad apsiperku „Armijai ir civiliams“ ir nebenoriu eiti į kitas parduotuves. Nes ten matau labai brangių labai prastos kokybės daiktų, kurie dar ir neatlieka jokios funkcijos.

– Bet vis tiek dėvite brangų kostiumą, ant jūsų rankos – prabangus laikrodis.

– Šį kostiumą turiu jau dešimt metų. Laikrodžiui irgi daug metų. Nusiperki gerą daiktą ir turi daug metų. Nereikia pirkti šlamšto. Nesi toks turtingas, kad pirktum prastus daiktus.

Nereikia labai aukštai iškelti savo poreikių, bet nereikia jų ir beprasmiškai riboti: viską investuoti, o paskui neturėti iš ko gyventi. Daug kas mėgsta taip daryti. Ypač nekilnojamojo turto bumo laikais. Žmonės parduodavo turto už milijonus, prisiimdavo paskolų, viską investuodavo, o paskui vaikščiodavo suplyšusiomis kelnėmis...

Kaip ir gyvenimas, investavimas nėra maratonas ar lenktynės siekiant tikslo. Tai procesas, kelionė. Ne iš taško A į tašką B, nes tada tai ne keliavimas, o transportavimasis.

O jeigu keliauji, turi mėgautis. Taip ir su gyvenimo kelione. Žinoma, kartais tą mėgavimąsi užgožia visokie darbai, reikalai, bet reikia stengtis, kad tuos 50 proc. liekančių pajamų turi investuoti taip, kad a) tobulėtum pats, b) susikurtum patogias, priimtinas gyvenimo sąlygas, kad būtum laimingas.

– Kas jums yra laimė?

– Laisvės pojūtis. Neturi vergauti pinigams. Jie turi vergauti tau. Jie turi tave išlaisvinti. Ir daiktai turi suteikti laisvės, o ne slėgti.

Laisvė yra svarbiausias dalykas gyvenime. O laisvę suteikia pinigų srautas. Tai suprasti svarbu ir investuojant. Daugelis žmonių vaikosi turto, kitaip sakant, renkasi vertės investavimą. Tai labai gerai, bet, mano asmenine nuomone, svarbiausia yra pinigų srautas. Mano investavimo tikslas yra ne prikaupti turto, o įgyti laisvę.

Kai taip mąstai, tada skaičiuoji, kiek tau reikės, kad būtum laisvas.

Investavimas – būdas tobulėti

– O kas jums yra ši laisvė?

– Esu labai mobilus žmogus ir labai daug keliauju. Laisvė man – galimybė keliauti, kada nori ir kur nori.

Esu buvęs beveik visame pasaulyje. Beje, tai irgi padeda investuojant, nes, gyvai pamatęs, mikroekonominius ir makroekonominius procesus geriau supranti.

– Ar galvojate, kaip daugelis, apie galimybę anksti išeiti į pensiją?

– Teoriškai kiekvienas nori anksti išeiti į pensiją. Yra net atskira ekonomikos teorija, kad bet kokios ekonominės veiklos tikslas yra pasiekti tinginystę. Žmogus dirba tam, kad galėtų nedirbti.

Nesakau, kad aš tam labai prieštarauju, bet suprantu, kad tai teorija. Su praktika ji labai prasilenkia. Investavimas nėra darbas – tai labai plati sąvoka.

Dažnai mes ją labai susiauriname: nusipirkau akcijų, namą ar gamybinius įrengimus, o tada iš to uždirbau.

Visi turi gerų ir blogų pusių. Tačiau Baltijos šalys yra pasmerktos būti „Šveicarija“. Tai mūsų likimas. Aš esu keliavęs po visą pasaulį, ir niekur nėra taip gerai, kaip čia.
Robertas Juodka
O iš tiesų investavimas yra kur kas platesnis dalykas. Pirmiausia tai savęs tobulinimas, investavimas į savo žinias. Į laiką, supratimą. Per savo gyvenimą išmokau šešias kalbas. Naujausias mano projektas – lenkų kalba. Išmokau ją nuo nulio, o dabar susišneku visiškai laisvai. Štai praėjusią savaitę kaip tik buvau Varšuvoje, kur buvo daugybė verslo susitikimų. Pusė iš jų vyko lenkų kalba.

– Esate vienas Lenkijos, taip pat Estijos prekybos rūmų steigėjų. Jūsų mama estė, tad su Estija lyg ir viskas aišku. O lenkus už ką taip mylite?

– Siekdamas suartinti Lietuvą su Lenkija ir atkurti santykius, kurie buvo 600 metų kartu petys petin kovojant su bendrais priešais, tapau vienu Lenkijos prekybos rūmų steigėjų ir idėjiniu autoriumi. Šių rūmų būstinė yra kaip tik mūsų kontoroje.

Matau daugybę dalykų, kurie mus su Lenkija jungia. Ir tik vieną dalyką, kuris mus skiria – tai Rusijos pastangos.

Kiekvienas iš mūsų turi stengtis sujungti Lietuvą su Lenkija. Šie santykiai turi didžiulį potencialą.

– Kiek jums apskritai artima visuomeninė veikla, mecenavimas? Kiek pinigų ar laiko tam skiriate, jei iš viso skiriate?

– Mecenavimas yra svarbu, bet atvirai pasakysiu: neremiu to, kuo netikiu. O tam, kuo tikiu, skiriu ir daug pinigų, ir laiko. Tai nacionalinė gynyba – Šaulių sąjunga, kariuomenė.

Taigi, duokite mums dar 50 metų, ir mes neišvengiamai būsime „Šveicarija“. Taip, kaip mes ją šiandien suprantame. Nes XVII a. „Šveicarija“ buvo Lietuva – šveicarai į Lietuvą važiuodavo uždarbiauti.
Robertas Juodka
Remiu ir remsiu ją toliau, nes tuo tikiu. Tikiu studentų aktyvumu ir jų siekiu tobulėti ir padaryti šį pasaulį šiek tiek geresnį, todėl esu organizacijos ELSA (Europos studentų teisininkų asociacija) vienas steigėjų, rėmėjas ir vienas alumnų. O šiaip kiekvienas turėtų investuoti savo laiko į visuomeninius dalykus. Pilietis atsakingas už visuomenę, kurioje gyvena.

– O jums patinka dabartinė mūsų visuomenė? Juk dažnai gali išgirsti apie lietuvius nelabai teigiamų atsiliepimų.

– Visi turi gerų ir blogų pusių. Tačiau Baltijos šalys yra pasmerktos būti „Šveicarija“. Tai mūsų likimas. Aš esu keliavęs po visą pasaulį, ir niekur nėra taip gerai, kaip čia.

– Net ir pačioje Šveicarijoje?

– Net ir Šveicarijoje. Šveicarijoje turi būti šveicaras, kad tau ten būtų gerai. Šveicarais netapsime, jais reikia gimti. Bet Lietuva – lygiai tokia pat „Šveicarija“.

Aiškinu kodėl. Pirmiausia gyvenimo kokybė. Pasaulyje šiuo metu brangiausias dalykas – tai patvirtins bet kuris viešbučių tinklas – vienatvė. Tu moki didžiulius pinigus, kad būtum vienas, atskiras. Moki už vienatvę. Nes visur yra daugybė žmonių. Londone, Niujorke, Varšuvoje. O pas mus žmonių mažai. Tai didžiulis pranašumas. Tai, galima sakyti, turtingųjų rezervatas. Londone, kad turėtum tiek mažai žmonių aplink save, turi būti multimilijonierius.

Atvirai kalbant, esu prieš neturtingų žmonių šelpimą. Tai žmogaus gadinimas. Pagalba iš išorės žmogų padaro tik silpnesnį.
Robertas Juodka
Kitas dalykas – kadangi valstybės mažos, galimybių daug, o konkurencijos mažai. Įsivaizduokite, kiek reikia nukonkuruoti ir aplenkti žmonių, kad taptum prezidentu Vokietijoje, ir kiek – kad taptum prezidentu Lietuvoje.

Trečias dalykas – gamta. Ji neužteršta, už tai visur pasaulyje reikia mokėti didelius pinigus, o mes tai turime, tik nevertiname.

Čia viskas yra ir kur kas pigiau, ir geriau, ir patogiau, ir paprasčiau. Ir biurokratijos mažiau, ir interneto infrastruktūra, ir šiaip infrastruktūra geresnė. Ūkiškai tariant, čia yra rojus. Beveik. Kiek rojus gali būti žemėje, tiek jis čia yra. Išskyrus vienintelę problemą – kaimynus rusus.

O lietuviai man irgi kuo toliau, tuo labiau patinka.

Taigi, duokite mums dar 50 metų, ir mes neišvengiamai būsime „Šveicarija“. Taip, kaip mes ją šiandien suprantame. Nes XVII a. „Šveicarija“ buvo Lietuva – šveicarai į Lietuvą važiuodavo uždarbiauti.

– Grįžkime prie paramos – ar jums vargingesnių giminaičių netenka paremti?

– Tokių neturiu. O ir šiaip giminaičių turiu mažai, tad ir tokių klausimų niekada nekilo. Atvirai kalbant, esu prieš neturtingų žmonių šelpimą. Tai žmogaus gadinimas. Pagalba iš išorės žmogų padaro tik silpnesnį.

Pagal politines ir makroekonomines pažiūras aš esu visiškas liberalas, iki pat pašaknių. Tikiu, kad žmonės viską gali ir privalo pasidaryti patys.

– Norite pasakyti, kad Seimas nekaltas?

– Nei Seimas, nei Vyriausybė, nei Landsbergis nekalti. Kalti mes patys. Kiekvienas esame tik patys kalti dėl savo, o iš dalies ir savo valstybių ir verslų sėkmių arba nesėkmių. Niekas kitas.

– Netikite likimu, Dievo pirštu?

– Dievas, likimas – viskas yra mūsų pasąmonė. Mes patys viską savo pasąmonėje formuojame, o ji mums grąžina viską taip, kaip mes jai suformuojame. Mūsų pasąmonė kuria mūsų realybę.

Jeigu teisingai mąstysi, bus teisingas ir rezultatas. Ir tik pats tai gali daryti. Niekas kitas to nepadarys: nei tėvas, nei mama, nei Vyriausybė.

– Bet tai, kad jūsų tėvai buvo inteligentai, priklausė elitui, vis tiek jums buvo geras startas, paspirtis?

– Sakyčiau, priešingai. Nes mano tėvai visiškai nieko bendro su verslu gyvenime nėra turėję. Jie inteligentiški žmonės, bet jie niekada nėra gavę jokių kitų pajamų, išskyrus darbo pajamas. Jie – klasikiniai to laiko atstovai. Tėvas buvo mokslininkas, gavo mokslininko pajamas. Ir visą gyvenimą jie man sakė, kad didžiausias tikslas ir didžiausia sėkmė turėtų būti dirbti valstybinį darbą.

– Gal net aiškino, kad pinigai yra blogis?

– Ne, taip nebuvo sakoma, bet gal esu laimingas tuo, kad vaikystėje niekada nebuvo taip blogai, kad nebūtų ko valgyti ar panašiai. Pagrindiniams poreikiams pinigų visada užtekdavo. Dėl to nebuvo sureikšminamas pinigų trūkumas, jie nebuvo hiperbolizuojami. Pinigus reikia mylėti, bet jų nereikia dievinti.

Tai straipsnis iš žurnalo „INVESTUOK".

Rugsėjo mėnesio žurnalo „Investuok“ numeryje taip pat skaitykite:

Aktualijų, rinkų ir sektorių rubrikose: Viskas taip gerai, kad net šiek tiek baugu – kiek tai gali tęstis? Devyni metai rinkų augimo ir euforija toliau tęsiasi – ką rodo “ženklai”? Nagrinėjame situaciją pasaulyje.

Rubrikoje Vertybinių popierių birža: Baltijos biržose pinigų perteklius – vasarą viskas stipriai pabrango. Ar procesas jau išsidėmė?

INTERVIU: Interviu su JAV milijonierių gyvenimo būdo tyrinėtoju, kuris pasirodo yra lietuvis.

Pinigų skolinimas: pirmame rubrikos straipsnyje aptariame skolų bei vekselių pirkimo galimybes.

NT rubrikoje: Interviu su investuotoju į Lietuvą atvedusiu loftų kultūrą. NT sąndoris – aptariame svarbiausius teisinius NT pardavimo aspektus. Kaip išsirinkti ir išlaikyti tinkamą nuomininką?

Ir dar: įžvalgos, komentarai, patarimai, fondų rezultatai, pasaulio, žaliavų, valiutų apžvaldos ir tai, ką vasarą viešai kalbėjo garsūs investuotojai bei ekonomistai.

Daugiau informacijos: www.investuok.eu.