„Tai yra svarbiausias įvykis visoje „Rokiškio sūrio“ istorijoje, nes mes tampame partneriais ne tik prekybiniais, bet ir susiję nuosavybės ryšiais su viena didžiausių ir garsiausią vardą turinčia pieno pramonės įmone pasaulyje, kuri vienareikšmiškai lyderiauja eksporto srityje“, – BNS tada teigė „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa.

Šiandien su juo kalbamės ką duos ši investicijai ir ar gali net ir pasaulinis lyderis padėti augti regione, kuriame paprasčiausiai trūksta žaliavos – pieno.

– Kam Jūsų įmonei buvo reikalinga sąjunga su tokio dydžio įmone?

– „Fonterra“ pirma arba antra įmonė pasaulyje pagal perdirbamo pieno kiekį. Ji valdo apie ketvirtadalį tarptautinės prekybos pieno produktais.

„Rokiškio sūrio“ pagrindinis verslas eksportui skirtos produkcijos gamyba. Todėl su šios įmonės atėjimu į mūsų bendrovę atsiveria gana plačios galimybės. Derantis užtenka pasakyti, kad „Fonterra“ yra tavo įmonės dalininkas ir iš karto padidėja pasitikėjimas mūsų produkcija, nes jie tampa tarsi garantu. Tuo pačiu pirkėjas sutinka mokėti daugiau ir dažnai perka didesnius kiekius.

Kitas milžiniškas privalumas – mes galėsime naudotis jų pardavimo struktūra. Padalinius jie turi praktiškai visose pasaulio valstybėse, kurios importuoja pieno produktus. Tai reiškia, kad mes produkciją galėsime pardavinėti rinkose, kurios tuo metu pelningiausios.

– Viena iš pagrindinių jūsų rinkų Jungtinės Amerikos Valstijos. Ar dabar, kai doleris nusilpo, neplanuojate iš ten trauktis? Panaši padėtis buvo praeitame amžiuje, kai Lietuviai pienininkai dėl valiutų svyravimų šią rinką buvo praktiškai praradę.

– Dabar dirbti JAV sudėtinga, nes pasikeitus kursui visi ES gamintojai praranda konkurencingumą. Tačiau dirbant kartu su „Fonterra“ jo prarandame mažiau nei konkurentai.

– Kalbate tik apie eksportą, o kaip Lietuvos vidaus rinka, gal ją apleisite?

– Lietuva, deja, nyksta, konkurencinga didžiulė. Produkcijos kiekį galima didinti tik eksportuojant ir tai pelningesnė veikla. Lietuvoje dėl konkurencijos ir prekybos tinklų spaudimo uždarbis sumenkęs.

Palyginimui, dar 2014–2016 m. vietinė rinka buvo pakankamai pelninga ir visiems perdirbėjams padėjo pergyventi pieno krizę. Dabar laikai pasikeitė. Jei galvotume tik apie šią dieną, Lietuvoje būtų geriausia neprekiauti, nes iš to paties pieno, kuris skirtas vietiniai rinka, galima gaminti kur kas pelningesnius produktus eksportui. Tačiau minčių trauktis ir nebegaminti įprastų produktų neplanuojame. Tiesiog reikia būti pasiruoš nuosmukiams ir pakilimams.

– Pieno produktų kainos lentynose šoktelėjo į viršų, laukiate tolimesnio brangimo?

– Žaliavinio pieno supirkimo kaina, lyginant su pernai metais, augo 60 proc. Galėčiau lažintis, kad, išskyrus sviestą, lentynose nerasite produkto, kuris būtų brangęs daugiau kaip 30–40 proc. Sviestas išimtis, nes jo trūksta visame pasaulyje. Dabar jis didmenoje kainuoja 6,5 euro už kilogramą, o vidutinė daugiametė jo kaina 2–3 eurai už kilogramą. Paprasčiausiai trūksta gyvulinių riebalų, o jų vartojimas auga. Tai viena iš tų prekių, kurias parduodamas eksportui iš kiekvieno kilogramo uždirbi kur kas daugiau nei parduodamas Lietuvoje.

Tačiau, pavyzdžiui, lieso pieno milteliai, kurie vienas iš pagrindinių mūsų pramonės produktų, ypatingai pigūs. Tai išlygina ir uždarbį iš sviesto, nes gaminant sviestą gaunami ir pieno milteliai. Sūris, lyginant su pernai metais, taip pat brango, tačiau tikrai mažiau nei žaliavinio pieno kaina.

Kalbant apie kainas parduotuvių lentynose, didelio augimo nelaukiu. Persiderėti su prekybos tinklais ir pakeisti kainas užtrunka ilgai, jie nenoriai brangina produktus. Artėjame prie ES, kai pagrindinių produktų kaina kinta palyginti nežymiai.
"Rokiškio sūris"

– Kas laimėtojas, kai taip pasikeitė rinka?

– Žemdirbiai. Dabar jų derybinės pozicijos ypatingai stiprios. Lietuvoje didiesiems ūkiams šiandien mokame daugiau nei vidutiniškai gauna ES ūkininkas.

Ūkininkai skundžiasi ne dėl to, kad blogai, o dėl to, kad tai viena iš jų darbo dalių. Jei tik nustotų skųstis, iš karto kiltų klausimas, kodėl iš ES gauna išmokas ir kaip tai susiję su jų pajamomis. Taip elgtis ūkininkus verčia ne Lietuvos, bet ES valdžia. Versle normalu, kad reikia paimti visas galimas lėšas.

– Grįžkime prie „Fonterros“, kuris produktų segmentas dirbant su šia įmone jums svarbiausias?

– Išrūgų milteliai, nes šioje srityje mes ypatingai stiprūs gamintojai. Tikimės ne tik pačių miltelių pardavimo augimo, bet ir didesnės pridėtinės vertės produktų gamybos. Svarbu tai, kad būtent dėl „Fonterros“ šiuos gaminius iš karto galėsime parduoti brangiai. Einant į naujas rinkas mums nebereikės įrodinėti, kad esame patikimas tiekėjas.

Su jais dirbsime ir realizuodami sūrius, kurdami naujus produktus, diegdami naujas technologijas. Mūsų pagrindinė veikla ir toliau liks sūriai ir stengsimės pirkti kuo daugiau pieno. Tuo pačiu, kai trūksta žaliavos, už ją mokėsime brangiau.

– Planai gražūs, o ar nebus taip, kad „Fonterra“ į įmonę taip ir neateis?

– Verslo augimo tikiuosi jei tik kai kurie smulkieji akcininkai, vaikydamiesi savo vienadienių interesų, nesutrukdys „Fonteros“ atėjimui į mūsų įmonę. Jei tai būtų paprastas investuotojas, akcijų už tokią kainą niekas nebūtų pardavinėjęs. Realiai mums pinigų apyvartinėms lėšoms nereikėjo, nes akcijų emisija paprastai yra brangiausi pinigai ir bendrovės to imasi, kai bankai joms nebeskolina. Mūsų atvejis ne toks. Mes norime patekti į pasaulinių gamintojų klubą.

– Tačiau kitas pavojus šiems planams – pieno Lietuvoje paprasčiausiai trūksta. Ar bus iš ko didinti gamybą?

– Pieno gamyba jau keletą mėnesių auga. Žinoma, dabar melžiame apie 1,5 mln. t pieno, o sovietmečiu melždavome 3,5 mln. t. augti yra kur. Kai kainos buvo sumenkę, buvo vienas tikslas išsaugoti ūkius. Dabar gamyba vėl didėja ir žmonės jau kalba apie fermų ir primilžio didinimą, nors tam reikia ir Žemės ūkio ministerijos ilgalaikės politikos.

– Tačiau vien jūs, jei žiūrėti tik statistiškai, perdirbate beveik pusę Lietuvoje primelžiamo pieno.

– Mes per dieną perdirbame 1,6–1,7 tūkst. tonų pieno. Jei skaičiuotume vien Lietuvą, tai butų pusė, tačiau gana daug įsivežame iš Latvijos ir Estijos. Visą šią vasarą dirbome pilnu pajėgumu, apkrovėme visas linijas. Turime lėšų ir žmonių, kad pajėgumus galėtume padidinti. Tikime, kad mūsų regione primilžiai didės.

Norime augti bent po 3–5 proc. per metus. Mūsų augimą riboja tik žaliavinio pieno trūkumas Baltijos šalyse. Tai ne tokia prekė, kurią galima atsivežti iš viso pasaulio.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (82)