Ketvirtadienį DELFI konferencijoje dalyvavęs parlamentaras K. Glaveckas prakalbo apie tai, kad šiuo metu Europos Sąjunga išgyvena krizę, nors ji nepanaši į 1929–1933 metais pasaulio išgyventą Didžiąją depresiją ar 2008 metų sunkmetį, išprovokuotą bankų bei nekilnojamojo turto burbulo sprogimo.
„Dabar krizė vyksta visur, nes ekonomika globali, ir keista būtų to nematyti. Tose pačiose Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) skola siekia 21 trilijoną, Europoje – apie 15 trilijonų eurų. Vienas krizės požymių – kai valstybės įsiskolina daugiau negu gali padengti“, – tvirtino jis.
Politiko teigimu, vien tai, kad Europos Centrinis bankas toliau tęsia kiekybinio skatinimo programą (QE), kiekvieną mėnesį išleisdamas apie 60-80 mlrd. eurų virtualių pinigų, rodo, kad natūralių augimo veiksnių dar trūksta. Pasak K. Glavecko, augimas daugiau vyksta Rytų Europos šalyse – Lenkijoje, šiek tiek Čekijoje, Vengrijoje, Lietuvoje.
„Vokietija dar tempia. O kitos senosios šalys – Ispanija, Italija, ypatingai Prancūzija, auga mažai“, – tvirtino K. Glaveckas.
Kalbėdamas apie optimistines Lietuvos nuotaikas, pirmiausia – finansų ministro Viliaus Šapokos pareiškimus, kad ateinančių metų šalies biudžetas bus perteklinis, ir tai yra viena iš priemonių, kad ekonomika neperkaistų, o infliacija nustotų augti, parlamentinio Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininko pavaduotojas sakė, kad būtent infliacija nulemia didesnes šalies pajamas.
„Jeigu pažiūrėsime, iš ko mūsų biudžetas surenkamas, ir į bendrą situaciją Europoje, tai apskritai didžiausią vaidmenį šiuo momentu vaidina infliacija (jos išankstinis įvertis sudaro 4,5 proc.). Kai kainos didėja, atitinkamai atskaitymai mokesčiams – ir akcizams, ir pridėtinės vertės mokesčiui (PVM), ir kitiems – auga. Tai vienas pagrindinių veiksnių“, – tvirtino jis.
Antra ekonomikos augimo dedamoji dalis, Seimo nario manymu, yra Europos Sąjungos (ES) parama. „Jei sumažintumėme infliaciją ir netektumėme ES paramos, būtumėme arti minus vieno procentinio punkto bendrojo vidaus produkto (BVP) augime, taigi, augimo beveik nebūtų“, – sakė K. Glaveckas.
Pensininkams bus sunku, išeitis – darbas
Planuojamas perteklinis biudžetas, pasak K. Glavecko, Lietuvai „tikrai nepadės“.
„Jis gaunamas ne dėl to, kad mes geriau dirbome. Dėl infliacijos ir teikiamos ES paramos gavome 80-100 mln. eurų perviršį. Tas lėšas turėjome nukreipti savo skolos mažinimui, o ne pravalgymui“, – pažymėjo jis.
Nors Vyriausybė nuo spalio bazinę pensiją didina 10 eurų iki 130 eurų, taip pat kalbama apie minimalios mėnesinės algos (MMA) didinimą, K. Glavecko teigimu, šviesesnių ateities perspektyvų vyresnio amžiaus žmonėms tai nežada.
„Atvirai sakau: pensijos didės po truputėlį, bet jų padidėjimas arba net atsiliks nuo kainų augimo arba bus netoli jo. Pensijų indeksavimas tą skirtumą šiek tiek sumažins, bet didžiajai daugumai paprastų žmonių iš tikro bus sunku“, – pažymėjo jis.
Politiko teigimu, esant dabartinei situacijai, reikia atidaryti vartus pensijinio amžiaus žmonėms dirbti.
„Yra daugybė darbų, kur jie galėtų dirbti – aptarnavimo, medicinos sferoje, gaudami pilnas algas ir pensijas. Kitaip sakant, pensinį amžių reikia pakoreguoti labai smarkiai, ta prasme, kad jie galimybę uždirbti turėtų žymiai didesnę, nei apriboja pensijinis amžius“, – tvirtino parlamentaras.
Paklaustas, ar turi omenyje pensinio amžiaus ilginimą, K. Glaveckas teigė, kad tai būtų išeitis „atskirais atvejais“.
„Nesakau, kad tai turėtų būti taikoma visiems, nes yra žmonių su didele negalia, kitomis problemomis. Bet taip – dauguma atvejų tai turbūt reikės daryti. Kito varianto mes neturime“, – pabrėžė K. Glaveckas.
Viltys lenkia galimybes
Paklaustas, kiek prie gerovės augimo prisidėtų MMA didinimas, K. Glaveckas tvirtino, kad minimalų atlyginimą padidinus iki 400 eurų, tai reikš, kad per dieną žmogus uždirbs apie 13 eurų.
„Esant dabartinėms kainoms, su tokia perkamąja galia išgyventi labai sunku. Bent pagal tą standartą, kurį turime galvoje. Mes gi lyginame save ne su Bangladešu ar su Rusija, Ukraina arba Moldova. Mes iš tikrųjų subrendome gyventi geriau“, – sakė politikas.
Jo teigimu, pagal Lietuvos gyventojų puoselėjamas viltis atsilikimas yra didelis, o minimalios algos didinimas daugiau yra psichologinis dalykas.
„Mes pripratę bent truputėlį kažko gauti, negu truputėlį kažko prarasti, kad ateityje turėtumėme daugiau. Tokia psichologija visada pas mus buvo. Dėl to mes grąžinome rublinius indėlius, pridarėme kitų milijardinių sprendimų, tas susidėjo, ir dėl gavosi didžiulis startinis skirtumas su estais“, – kalbėjo K. Glaveckas.
Suabejojo rezervo nauda
Paklaustas, kodėl Lietuva, prieš dešimtmetį skaudžiai išgyvenusi ekonomikos krizę, nepasimoko iš praeities ir nesiima kaupti valstybės rezervo fondą, K. Glaveckas apie tokį sprendimą atsiliepė skeptiškai.
„Euro zonos kontekste visos valstybės, išskyrus Vokietiją, sėdi „minuse“. Kartai jos turi labai dideles skolas. Gyvenimas parodo, kad kartais geriau turėti didelę skolą, ir turėti daiktą, negu neturėti nei skolos, nei daikto, tik rezervinį fondą. Tiems, kurie turi, niekuomet neduodama“, – užsiminė jis.
Konferencijos metu K. Glaveckas išreiškė abejonių ir ekonomistų patarimais rezervą kaupti gyventojams – tai yra, bent 10 proc. pajamų skirti santaupoms.
„Ekonomistai dažniausiai atstovauja bankams. O šie yra institucijos, kuriose kaupiami pinigai. Natūralu, kad tokie siūlymai susiję su tuo, kad būtų kaupiami pinigai, o kas su jų likimui paskui bus? Galiu pasakyti, kad per pastaruosius 5 metus euro perkamoji galia nukrito apie 7-8 proc., kiti sako, net iki 20 proc.“, – tvirtino jis.
