„Akys ten laksto į visas puses“, – šypsodamasis išpyškina ir teigia, kad šis Ukrainos miestas – tikra egzotika. Pasirodo, akys laksto ne tik po sovietmetį menančius miesto reliktus, vietinius žmones, bet ir itin patrauklias kainas.
Praėjusiais metais atsiradus tiesioginiam skrydžiui į Odesą, ši kelionių kryptis tarp lietuvių sparčiai populiarėja. Išnaudoti tokią progą nusprendė ir Olegas, rugpjūčio gale savaitę su žmona ir mažamečiu vaiku viešėjęs kurorte.
Turguje – geros kainos ir apgaulės
Atostogas Olegas pradėjo planuoti dar Lietuvoje. Įnirtingai naršęs po apgyvendinimo įstaigų portalus jis iškart suprato – purtyti kišenių tikrai neteks.
„Radau gerą butą pačiame miesto centre. Mes buvome itin patenkinti, bute buvo viskas, ko reikia, – virtuvė, dušas, balkonas. Tokio studijos tipo buto kaina visai savaitei kainavo vos 160 eurų. Tikrai labai pigu, Palangoje už tokią kainą šeimai tikrai nerasi“, – džiaugėsi.
Bute apsigyvenusi šeima kiekvieną rytą pradėdavo tuo pačiu ritualu – aplankydavo netoliese įsikūrusį turgų, kur vos už porą eurų prisipirkdavo pilną krepšį prekių.
„Tai yra labai didelė turgavietė, nepalyginsi dydžiu su mūsų Halės ar Kalvarijų turgumi. Turgus turi savo istoriją, vadinasi „Privoz“, nuo žodžio „suvežti,“ ir vien ėjimas į jį yra pramoga. Kainos – fantastiškos. Obuolių kilogramas kainuoja apie 50 eurų centų, kriaušių – 50–65 euro centai. Slyvos, pomidorai apie 35 centus kainuoja, baklažanai – apie 60, paprikos – 70 euro centų. Kiaušinių galima nusipirkti už 65–80 centų.
Bet juokingiausia, kad svarstyklės ten stovi ne priekyje, kaip pas mus, o už prekystalio, ir jie sveria produktus labai greitai – nespėji nė susigaudyti. Pasveria pusę kilogramo kriaušių, bet paimi į rankas ir jauti, kad svoris tikrai mažesnis. Bet kai tokia kaina – nesinori ir ginčytis“, – įspėjo Olegas.
Vaikščiojant po turgų širdis salo nuo didelio pasirinkimo, prisirpusių vaisių, akis stebino ant prekystalio tiesiog išdėliotos žuvys ar nudirtos vištos, triušiai. Galima rasti ir egzotiškesnių jūros produktų.
Egzotiška kelionė iki paplūdimio tramvajumi
Sočiai papusryčiavusi šeima traukdavo į pajūrį. Olegas pasakoja, kad mokamų paplūdimių kurorte kaip ir nėra, tačiau yra zonos, nuklotos gultais su skėčiais.
„Jie kaip ir nemokami, bet mokami. Tarsi tu neprivalai mokėti, gali šalia atsigulti ant rankšluosčio, bet jausiesi nepatogiai, lyg privalai paimti gultą ir skėtį.
Bet kai kainos tokios nedidelės – tai ir ne gaila, nors mes neėmėme jų. Gultas su skėčiu visai dienai gali kainuoti 3–5 eurus, o gali ir 10 eurų ar daugiau, priklauso nuo vietos“, – sako jis.
Visgi Olegas pripažįsta, kad kai kurie viešieji paplūdimiai ne itin traukia akį ar kviečia prigulti ant smėlio: „Pavyzdžiui, pačiame centre yra toks Langeron paplūdimys. Jis nemokamas, ir ne toks jau blogas, tiesą sakant. Bet yra ir bjauresnių, nešvaresnių, mes tiesiog ten nėjome.“
Kadangi smėlis centriniuose paplūdimiuose paprastai būna atvežtas, šeima nusprendė rasti kitų paplūdimių, atokiau centro. Taip jie patyrė vieną įdomiausių momentų kelionėje.
„Iki paplūdimio važiavome tramvajumi, o beveik visi tramvajai ten yra seni, kai važiuoji – visas dunksi, toks bum bum bum garsas yra, – juokiasi. – Bet įdomiausia, kad tu bilieto šiaip nenusipirksi kažkur gatvėje, viduje yra konduktorius, dažniausiai moteris, kuri eina per visą vagoną ir garsiai rėkia: „Berniukai ir mergaitės, paruošiame dokumentus, bilietėlius, einu tikrinti.“ Rusiškai tai skamba lyg kreipinys jaunimui, bet tai yra skirtas kreipinys kiekvienam“, – juokiasi.
Jis atkreipia dėmesį, kad už tramvajaus bilietą teko sumokėti juokingą sumą – 16 euro centų.
Pigūs pietūs, stebimi katino
Šeima atostogų metu iššniukštinėjo Odesą iš pagrindų. Olegą sužavėjo akacijų alėjos, pavėsyje gulintys katinai, kurie nepasikuklindavo užsiropšti ant restoranų kėdžių, taikydamiesi į skanesnį kąsnį.
Katinų – ant kiekvieno kampo, toks įspūdis, kad jei Indijoje daug karvių, tai Odesoje – kačiukų, ir jie gerai prižiūrimi, kas keisčiausia. Klaidžiodami po kiemus radome rusų humoristo M. Žvaneckio namą, mieste – daugybė garsių rusų įžymybių ir rašytojų skulptūrų. Odesoje gyveno ir kūrė pats N. Gogolis, radome ir A. Mickevičiaus skulptūrą“, – stebėjosi.
Be populiariausių vietų kaip Derebasovskaja alėja, Potiomkino laiptai itin sužavėjo žydų rajonas Moldavanka, tiksliau jame kiekvieną savaitgalį vykstantis sendaikčių turgus.
„Jis tęsiasi per visą rajoną, gatvę, ir šiame turguje rasi visko – nuo pačių įvairiausių daiktų iki laivo inkarų, ginklų, granatų. Gali nusipirkti metalinę plokštelę iš laivo su ten dirbusio žmogaus vardu, pavarde, pareigomis už tris eurus“, – juokiasi.
Pasivaikščioję po miestą pietų šeima keliaudavo į restoranus, kur kainos nesikandžiodavo.
Vis tik nors kelionė buvo puiki, ir Olegas į Odesą dar ne kartą žada sugrįžti, pripažįsta, kad jausmas ten lankantis yra dviprasmiškas.
„Gyvenimas ten tikrai nelabai lengvas, aiškiai matosi didžiulė praraja tarp geriau gyvenančiųjų. Daugelis gyvena skurdžiai, kai kiti važinėja „Lexus“ automobiliais arba džipais“, – sako jis.
Olegas džiaugėsi, kad už atostogas neteko pakloti didelių sumų, o brangiausiai kainavo skrydis, visai šeimai atsiėjęs apie 300 eurų.
Kontrastų kurortas
Kad Odesa turi du veidus pripažįsta ir DELFI kelionių rubrikos ambasadorius, žurnalistas Orijus Gasanovas.
„Mane nustebino itin dideli skirtumai. Visur, kur orientuojamasi į turistus, – kainos labai pakeltos, yra tie vadinami beach klubai (paplūdimio klubai – DELFI), kurie vietiniams neprieinami, ir yra daug pigių vietų, pavyzdžiui, maisto prekių parduotuvės, tramvajus kosmiškai pigus.
Visgi net ta prabangioji Odesos dalis lietuviams yra įkandama ir prieinama. Pavyzdžiui, vakarienė prabangiame restorane su gėrimais gali atsieiti iki 10 eurų.
„Yra visokių vietų, bet, pavyzdžiui, gerame restorane vakarienė su gėrimu gali kainuoti iki 10 eurų. Kitoje vietoje – barščiai, kotletas su grikiais ir kolos buteliukas viso kainuoja 3–4 eurus. Bet yra ir tokių vietų, kur už pietus gali 1,20 euro sumokėti, bet aš ten nevalgiau, nes tiesiog galėjau sau leisti daugiau.
Visada sakau, kad Ukrainą turėtų rinktis kulinariniai turistai, žmonės, kurie mėgsta skaniai valgyti, nes Ukrainoje, nebūtinai Odesoje, bet ir Kijeve – tikrai nebloga restoranų kultūra“, – pažymi O. Gasanovas.
„Aš gyvenau penkių žvaigždučių viešbutyje, bet jis buvo tragiškas, nors komentaruose labai išgirtas. Gal tie komentarai buvo nupirkti, – svarsto. – Gyvenimas jame man priminė grįžimą į Sovietų Sąjungą, nors joje ir negyvenau.
Bet man tiesiog nepasisekė, nes keliaudamas po Odesą mačiau tikrai geresnių viešbučių. Aišku, jie nėra tokie prabangūs kaip geri viešbučiai Turkijoje ar Ispanijoje, ten aukštesnė klasė, bet tikrai yra neblogų.
Vis tik keliautojas perspėja, kad vieši paplūdimiai nėra itin geri, o geresnės vietos reikia paieškoti.
Tačiau nueini į beach klubą – ir ten jau visai kitoks lygis, gauni viską, ką gautum ir kokioje Ibizoje“, – atkreipia dėmesį.
