DELFI TV laidoje „Gyvai“ jis pasakojo esąs įsitikinęs, kad Lietuva yra gera šalis gyventi, tačiau mums reikia susitvarkyti kai kuriuos dalykus.
Trys pagrindinės jo idėjos Lietuvai būtų laimės ekonomikos principų įgyvendinimas, mokesčių sistemos pertvarka ir kaštų ir naudos analizės taikymas visuose projektuose.
– Kokia būtų pagrindinė jūsų idėja Lietuvai?
– Svarbiausias dalykas, ką ekonomistai gali pasiūlyti, tai laimės ekonomikos principus, kurie pasako, ką daryti ir ko nedaryti, kas žmonėms svarbu ir nesvarbu. Jei politikai laikytųsi to laimės medžio, matytume, kad žmonėms svarbu užimtumas, darbo saugumas, streso lygis, gera sveikata, nelygybė, teisingumas, socialinis teisingumas, pasitikėjimas vieni kitais.
Šie veiksniai ir griaužia Lietuvą. Politikai ignoruoja laimės ekonomikos principus – jiems atrodo, kad užtenka kylančio bendrojo vidaus produkto (BVP). Tačiau kylantis BVP niekaip negali paaiškinti, kodėl Lietuvoje žudomasi daugiausia Europoje, kodėl labiausia emigruoja, kodėl turime vieną didžiausių korupcijų, vieną didžiausių skurdo lygių ir pan.
Laimės ekonomika sakytų, kreipkime dėmesį į dalykus, kurie yra apleisti. Ji padėtų rasti orientyrą, tam tikrą moralinį kompasą įvairiems pasiūlymams.
Paimkime naują Darbo kodeksą, kur jis mus veda? Kodekso rengėjams atrodo, kad kuo didesnis darbo nesaugumas arba naudojant kitą eufemizmą „lankstesnė aplinka“, tuo geriau. Bet ką tai reiškia? Būti kuo mažiau saugiems. Jie siūlė įvairias „nulines“ darbo sutartis, projektinį darbą ir pan. Klausimas: tai progresas ar kaip tik regresas?
Dauguma žmonių mėgsta stabilumą. Darbas kiek įmanoma stabilus, aš nesakau, kad kaip japonai turi pradėti dirbti „Toyota“ gamykloje ir ten numirti. Nors jiems tai atrodo didžiulė garbė – investuoji savo žinias, save, jautiesi kolektyvo dalimi, bendruomenės dalimi ir tau garbė ten pradėti, dirbti ir numirti. Bet dabar mums kišamos kitos idėjos. Kaip padaryti tokį gyvenimą, kad atsikeli ir žiūri ar turi projektą. Jei turi, vaikai vakare valgys, jei neturi, nevalgys.
Nežinau, kaip iki šiol politikai gyvena be šio skėčio. Politikai turėtų bent jau nusistatyti prioritetus pagal tai, kas žmonėms svarbu. Jeigu svarbus užimtumas, o ne tai, ar infliacija 1,5 proc. arba 1,7 proc., kas niekam neįdomu.
– Tai rodo kylančias kainas.
– Taip, žinoma, žmonės mėgsta žiūrėti į vieną aspektą. Jie turi žiūrėti, ar kainos kyla kartu su atlyginimais, lėčiau ar greičiau, bet ne izoliuoti kažkokį vieną aspektą ir sakyti, štai čia blogai, nes kainos kyla.
Jeigu atlyginimai kyla 10 proc., o našumas auga mažiau, tai neišvengiamai kažkiek turi didėti ir kainos. Savaime tai nėra problema. Svarbu, kad atlyginimai didėtų bent greičiau nei infliacija.
Kaip sakau, politikams tai būtų smegenis sutvarkantis instrumentas, kad jie nesuverstų viso dėmesio, kaip, tarkime, reglamentuoti gimdymą namuose, kiek jis bebūtų svarbus keliems žmonėms Lietuvoje, bet kad jie turėtų prioritetų sąrašą. Jame, aišku, aukščiausiai sąraše turėtų būti kokia nors mokesčių sistemos, „Sodros“ reforma, kiti panašūs dalykai ir kad fiasko su šitų reformų nepadarymo nebūtų kompensuojamas reglamentuojant gimdymą namuose.
– Kas dabar turėtų būti pirmas dalykas politikams, kurie imtų įgyvendinti laimės ekonomiką?
– Jau kiek metų kalbu apie rimtą mokesčių reformą, kuri pakirstų šešėlinę ekonomiką, pjaunančią žmonių laimę. Žmonės labai jautriai reaguoja į nelygybę ir ypač į nepelnytą nelygybę. Jeigu kaimynas turtėja vogdamas mokesčius, kažką „makliavodamas“ su viešaisiais pirkimais arba per pažintis įdarbina gimines šiltose vietose, tai pjauna „kvadratu“ kitą kaimyną, kuris stengiasi sąžiningai dirbti, laikytis etikos, mokėti visus mokesčius, nevogti kitais būdais.
Kuo visa tai baigiasi? Emigracija, didžiule nelygybe, tuo, kad viešojo sektoriaus darbuotojai, beje, sumoka didžiąją mokesčių dalį Lietuvoje gaudami pakankamai nedideles algas, todėl, kad jie neturi kitų būdų kaip dirbti pagal verslo liudijimus, ar kitas lengvatines „gyvulių ūkio“ formas.
Šitas dalykas, mano galva, yra svarbus, dėl to ugnį bandau palaikyti tuos keliolika metų, bet, deja, politiką šią problemą stengiasi nuspirti kuo toliau.
– Kodėl, jūsų nuomone, politikai to nesiima? Juk, tarkime, dabartinė Vyriausybė lyg žadėjo mokesčių reformą, nors pastarųjų pasiūlymų keisti mokesčius reforma ir nebevadina. Kodėl vis dėlto jie nesiryžo?
– Arba jiems baisu, arba jie improvizuoja. Regis, esama abiejų dalykų. Tarkime, mano senas pasiūlymas sujungti darbdavio ir darbuotojo „Sodros“ įmokas.
Atrodo, elementarus dalykas – sujungti įmokas, visiems pakeli algas 31 proc., iš esmės niekas nepasikeis, tik atsiras paskatų sistema ir geresnis suvokimas.
Tai ne. Finansų ministras pradeda šia tema kažką improvizuoti, prasideda kažkokie bandymai įvesti „Sodros“ neapmokestinamąjį dydį, kas iš esmės tik dar kartą parodytų, kad „Sodra“ yra mokestis, o ne skaidrus taupymo senatvei instrumentas.
– Bet iš tikrųjų taip dabar ir yra – „Sodra“ iš esmė mokestis.
– Tai yra blogai. Mes vis dejuojame dėl aukšto darbo apmokestinimo, kuris siekia 55 proc. nuo algos „ant popieriaus“. Tuo pačiu metu paraleliai turime „gyvulių ūkį“, kuris moka dešimtimis kartų mažiau. Aišku, mokantys 55 proc. yra tokie kaip bepročiai, savotiški kamikadzės, jie ir suneša tą didžiąją dalį pajamų mokesčių.
Paversti „Sodrą“ ne mokesčiu, o skaidriu taupymo senatvei instrumentu, nėra taip sunku. Reikia tik daugiau skaidrumo ir šiek tiek išmanumo, ir šiek tiek darbo. Nepaisant to, politikai kažkaip sugeba apeiti šią problemą tarytum ji neegzistuotų.
– Jūs siūlote įvesti virtualių sąskaitų sistemą „Sodroje“ ir sutvarkyti „gyvulių ūkį“, kuriuo vadinate skirtingus mokestinius režimus skirtingoms veiklos rūšims. Gal galėtumėte apie tai pasakyti truputėlį konkrečiau?
– Pasiūlymai buvo teikti A. Brazausko, A. Kubiliaus, A. Butkevičiaus ir šiai Vyriausybei. Tai buvo sisteminės mokesčių reformos paketas (apimantis ir „Sodrą“, nes ji yra mokestis), maksimaliai išskaidrinantis šitą situaciją, sukuriantis maksimalų teisingumą, kad žmogus mokėtų „Sodrai“ į savo asmeninę sąskaitą. Tai, ką jis gaus senatvėje, priklausytų nuo to, ką jis sumokėjo.
Žinoma, vis dar būtų perskirstymas dėl bazinės pensijos, mokamos iš centrinio biudžeto. Tačiau „Sodra“ būtų panaši į banką. Kai 10 proc. algos jūs nešate į banką, nelaikote to mokesčiu, sakote, štai taupau senatvei. Argi sunku tai padaryti? Daugelis šalių tai padarę, pavyzdžiui, Švedija, į kurią stengiamės lygiuotis.
Atrodo, logiškas, argumentuotas pasiūlymas, kuris galėjo būti seniai įgyvendintas. Tai paverstų „Sodrą“ skaidriu taupymo senatvei instrumentu. Būtų sumažintas darbo apmokestinimas, sukurta daugiau teisingumo, būtų atvertos kitos galimybes, pvz., lanksčiau elgtis darbo rinkoje.
Dabar žmonės dirbtinai varomi į pensiją tik sukakus pensiniam amžiui. Bet daugelis žmonių tokiame amžiuje dar gali dirbti. Pvz., „The Rolling Stones“ (britų roko grupė, – red. past.) šiuo metu koncertuoja Europoje. Ir dar vaikus jie gimdo, nors visiems po daugiau nei 70 metų, o jų energijos visi galėtume pavydėti.
Tai kodėl mes dirbtinai varome žmones į pensiją? Jie galėtų patys pasirinkti priklausomai nuo sąlygų darbo rinkoje. Ilgiau dirbsi, ilgiau sukaupsi sąskaitoje, mažiau liks iki tikėtinos mirties datos ir pan. Dar palūkanas gautum į sąskaitą, kurios priklausytų nuo darbo našumo ir infliacijos. Taip spręstume ir senėjimo problemą. Juolab kad daugelis turi jėgų ir noro dirbti.
– O kokia yra jūsų siūlymo sutvarkyti „gyvulių ūkį“ esmė?
– Yra utopiška bandyti diferencijuoti žmones pagal jų veiklos pobūdį. Kur tai veda? Mokytojams atrodo, kad jie labiausiai nusipelnę visuomenei, nes jiems sunku dirbti su vaikais. Tačiau bet kuris santechnikas, nardantis, po mokytojų kanalizaciją ir ją atkemšantis, sakytų, kad ne, mano darbas sunkesnis, jis irgi nusipelno mokesčių lengvatos.
Tai yra utopiška ir reiktų pabaigti. Nesvarbu, kokios tavo pajamų rūšys, kur jas gavai, jos turėtų būti horizontaliai traktuojamos vienodai, teisingai.
Aišku, yra ir vertikalus mokesčių teisingumas. Tie, kuriems per gyvenimą galbūt labiau pasisekė uždirbti daugiau, jie galbūt turėtų daugiau prisidėti prie viešųjų paslaugų, socialinės sistemos. Neneigiu, kad vertikalus teisingumas turi būti, kad jis egzistuoja ir egzistuos.
Tai yra sąmoningas valstybių pasirinkimas padėti žmonėms, kurie galbūt visą gyvenimą dirbo nekvalifikuotą darbą. Jiems duodamos ir didesnės pensijos, nei jie nusipelnytų priešingu atveju ir t. t. Vakaruose šie dalykai seniai išgvildenti, tik iki Lietuvos jie niekaip neprieina.
– Vis dėlto yra daugybė žmonių, kuriuos vos palietus sukyla didžiulis nepasitenkinimas. Tarkime, dabar svarstoma šiek tiek riboti verslo liudijimus, iš karto sukilo autoservisai, statybos ir t.t. Kaip tai techniškai padaryti?
– Reikėtų sisteminės reformos išaiškinant šiuos dalykus, kad taip toliau gyventi negalime, nes nugalabinsime savo valstybę.
Suprantu kokį nors Klaipėdos gyventoją, kuris, tarkime, turi keliasdešimt būtų ir nuomoja juos sumokėdamas po 1 Eur per metus, nes toks yra verslo liudijimo mokestis. Toks žmogus sako: aš legaliai sumoku visus mokesčius, ko jūs iš manęs norite?
Nepabijokime šio žodžio – tai kas vyksta, yra pornografija. Neturi būti tokių mokesčių, kad išsiperki fiksuota suma ir tada darai ką nori. Fiksuota suma bus per didelė tiems, kas uždirba mažai, kurie turi dideles apyvartas, iš tos sumos gal ir juokiasi. Neturi būti neproporcingų mokesčių.
– Turi būti visiems vienodas mokesčio tarifas pajamoms?
– Tai žinoma. Ši sistema prasidėjo nuo bandymo spręsti, ką daryti su močiutėmis, kurios mezga kojines, kad jos galėtų legaliai prekiauti mugėse. Baigėsi tuo, kad 100 tūkst. žmonių (aš esu A. Brazauskui kažkada tuos skaičius rodęs) sumokėdavo 8 kartus mažiau mokesčių nei 100 tūkst. gamyklų darbininkų, kurie gaudavo iš esmės tokias pačias pajamas.
Tai yra didžiulės disproporcijos. Su jomis reikia kažką daryti, nes priešingu ir toliau turėsime tokią išsigimusią sistemą, kaip dabar, kuri neadekvačiai finansuoja viešąsias paslaugas. Jos, kaip matome, išsigimsta.
Tai sukuria daug socialinio neteisingumo. Tas pats vokelis verslininkui yra pigesnis, nei močiutei, kuri gauna pensiją, lygią skurdo lygiui. Lietuvoje yra apie 1 mln. pensininkų (ne tik senatvės pensijos gavėjų), kurių pajamos yra skurdo lygmens. Kaip manote, čia viskas gerai? Man atrodo, kad ne ir kol taip atrodys, su tuo kovosiu.
– Vis dėlto dažnai argumentuojama, kad padidinus apmokestinimą tiems šimtams tūkstančiams žmonių, jie sulįs į šešėlį ir kaip mes juos išgaudysime? Tarkime, kirpėjos, statybininkai, kurie dirba butuose. Fiziškai jų visų išgaudyti neįmanoma. Kokią siūlytumėte išeitį?
– Na, jei žmogus, kuris už verslo liudijimą moka vieną eurą, sulįs į šešėlį arba ne, tai didelio skirtumo kaip ir nėra.
Principinis mano siūlymas mokesčių reformai yra palikti labai mažai verslo veiklos formų: akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ir kokios nors mini įmonės.
Nesakau, kad staiga reikia visus pasmaugti dideliais mokesčiais. Ne. Tiesiog reikia sutvarkyti netvarką, kai vieni moka 55 proc. mokesčių, o kiti – 5 proc.
Nemanau, kad ir smulkusis verslas, pamatęs, kokį pranašumą duotų tokia reforma, prarytų asmeninius savo interesus. Dabar visiems viskas patogu, visi viskuo patenkinti. Bet jie nesuvokia, kad kitu galu gauna per galvą, nes dėl šitų dalykų nesiseka kurti valstybės. Kodėl nesiseka ir kas tą rodo? Laimės ekonomika. Savižudybės, emigracija, pasitikėjimas valdžia – viskas ant grindų ribos.
– Kokios būtų kitos dvi jūsų idėjos Lietuvai?
– Kitas laužas, kurį irgi daug metų kūrenu – tai valdysenos reforma ir ypač projektų vertinimo reforma. Tai yra kaštų ir naudos analizė, apie kurią daug kartų kalbėta. Dabar politikai neturi disciplinos, kaip vertinti projektus. Nenaudodami kaštų ir naudos analizės, jie gali įrodyti, kad pasamdyti 100 žmonių žolės dažymui yra geras projektas, nes jis sukuria daug darbo vietų.
Krūvos politikų, taip pat ir kieti intelektualai taip vertina projektus pagal tai, ar jie sukurs darbo vietas. Tačiau privačiame versle darbo vietos yra sąnaudų dalis. Viešajame sektoriuje – lygiai tas pats. Jeigu tu pradėsi permetinėti sąnaudas prie naudos, tai sąnaudų neliks, liks tik nauda. Ir žolės dažymo projektai kuo bus didesni, tuo geresni.
Kaštų ir naudos analizė duotų disciplinos tiek priimant svarbesnes viešąsias iniciatyvas ar įstatymus, ar įsisavinant Europos lėšas.
Žodis „įsisavinimas“ rodo, kad mes dabar įsisaviname ir kažkas iš to turi siaurą naudą. Tokio įsisavinimo pasekmes tuoj patys pajusime kitu lazdos galu po kelių ar keliolikos metų, kai reikės išlaikyti tą bereikalingą prikurtą struktūrą, visas tas „railbalticas“, kurios kažkodėl net greitai nevažiuos.
Dabar tų įkalčių nelieka. Visi sako, mes turėjome gerų norų, bet atsiprašome, kažkas nepavyko. Tokia įsisavinimo kultūra yra girnapusė ant Lietuvos kojų ir, akivaizdu, ji stabdo mūsų progresą. Nuo Naujosios Zelandijos iki Amerikos ir Europoje visi turi įtvirtinę kaštų ir naudos analizę aukščiausiame lygyje, kad stambiausi projektai negali nepraeiti pro šitą filtrą.
Lietuvoje – nieko. 20 metų apie tai šnekame, bet visiems viskas gerai. A. Kubilius buvo įsirašęs tai į programą, kad reikia įgyvendinti, pamiršo padaryti. Jie mato ir viso to pavojų, nes tai suriš politikams rankas daryti nesąmones. Jos gi naudingos, kadangi nuo projektų byra. Lietuvoje ne paslaptis – byra, byra, byra. Jeigu susiriši rankas, bus sunkiau šitą byrėjimo procesą kontroliuoti. Tiek žinių.
– Kalbėdamas apie „byrėjimą“ turite omeny korupciją?
– Lietuviškas „byrėjimas“ yra atitikmuo rusiškam žodžiui „otkatai“, ne paslaptis, žinoma, korupcija. Kai kada labai sunku atskirti bukumą nuo korupcijos. Išeina koks viceministras, paklaustas, kam reikia į „Rail Baltica“ įtraukti Vilnių, pažiūri į žurnalistą ir sako: kvailas klausimas – be Vilniaus projekto vertė tik 5 mlrd. Eur, o su Vilniumi jau 7 mlrd. Eur.
Visa tai yra girnapusės, su kuriomis reikia kovoti. Ačiū Dievui, pavyko nugalabyti nesąmonę dėl atominės elektrinės. Jau tada ji buvo akivaizdi, dabar dešimt kartų akivaizdesnė. Politikai, taip pat ir A. Kubilius, sako, o kas čia tokio, atominė sukurs darbo vietų, bet yra kaštai.
– Tačiau atominės elektrinės atveju sakoma, kad tai yra energetinio saugumo klausimas, nesvarbu kiek jis kainuoja, čia naudos ir kašto analizė negalioja. Ką jūs galėtumėte atsakyti?
– Žinote, jeigu būčiau rusas, bandyčiau įtikinti, kad labai bijau, ar Baltijos jūroje Lietuva nepasistatys lėktuvnešių flotilės. Man labiausiai pasisektų, kad kas nors iš politikų pasakytų: a, matote, šitas bijo lietuviškos lėktuvnešių flotilės Baltijos jūroje. Padarom, padarom, nesvarbu, kiek tai kainuos! Žinote kas bus? Liks tik lėktuvnešių flotilė ir mirusi ekonomika.
– Jūs turite galvoje suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą „Independence“?
– Dėl SGD terminalo iš karto buvo aišku. Esmė yra ne turėti daugiau adatų pas narkomaną su dujomis, o išsilaisvinti nuo dujų, ką ir siūliau daug metų. Tai nesunkiai padaroma – daugiabučių renovacija, perėjimas prie biokuro. Dujų nebereikia šildymui. Kūrenti Elektrėnus dujomis elektros gamybai irgi nėra protinga, yra kitų alternatyvų.
Sprendimas būtų atsisakyti dujų, kas realiai ir įvyko. Dabar iš esmės dujas naudoja tik „Achema“. Realiai pastatėme milžinišką terminalą „Achemai“, kuri, aišku, šito neprašė. Klausimas, o kaip išlaikyti tokį „lėktuvnešį“? Jo pajėgumas 4 mlrd. kubinių metrų per metus, nors atmetus „Achemą“ tuoj naudosime tik kelis šimtus milijonų.
Sakau, politikams reikia labai žiūrėti, kad šito tokio „nesvarbu kas, kraujas iš nosies, bet mes galime“, kad šito neišnaudotų tie, su kuriais kovojame. Reikia matyti kelis žingsnius į priekį, bet ne visiems tai duota.
– Kokia trečia jūsų idėja Lietuvai?
– Be laimės ekonomikos, kompleksinės mokesčių pertvarkos, kaštų ir naudos analizės, esu siūlęs ir daug kitokių idėjų. Pavyzdžiui, dėl darbo rinkos, dabar daug klausimų iškyla dėl minimalios algos – daug šalių ją diferencijuoja pagal amžių, tas yra gerai ir pasiteisina.
Stengiuosi viską dėti į savo puslapį, viešai internete per feisbuką transliuoju nemažai dalykų, bet jie smulkesni, palyginti su tuo, apie ką jau kalbėjome. Mano rolė kukli, nesistengiu sugalvoti kažkokių genialių idėjų. Tiesiog bandau retransliuoti kas Vakaruose pasiteisina, ypač iš neortodoksinių ekonomistų, kurių nemažai pažįstu ir susirašinėju – kaip valdyti makroekonomiką, didinti užimtumą ir pan.
Taip matau savo rolę visuomenėje: pabandyti pagerinti gyvenimą įvairiose srityse pakankamai paprastais sprendimais. Nereikia čia nieko labai grandiozinio, nes tokie dalykai sunkiai praeina kaštų ir naudos analizę. Pirmiausia reikia išbandyti smulkias, paprastas priemones kažką smarkiai pakeisti, o kai tai būsime padarę, gyvensime kaip švedai.
– Daug klausimų jums turi DELFI skaitytojai ir žiūrovai. Vienas iš jų klausia: kas turi įvykti pirma – verslas išlįsti iš šešėlio ar valdžia nustoti vogti? Koks tikslas atiduoti sunkiai uždirbtus pinigus tiems, kurie priperka auksinių šaukštų?
– Kalbant apie viešąjį sektorių, vogimo mastai šalyje nėra tokie dideli. Dauguma tapatina viešąjį sektorių su biurokratais, bet jie sudaro, na, 5 proc. valstybės biudžeto. Didžiąją dalį biudžeto išlaidų sudaro pensijos, kitos socialinės išmokos, mokytojų, gydytojų, policininkų algos ir t. t. Negali sakyti, kad kažkas vagia pensijas, nėra tokių faktų. Negali sakyti, kad permokame mokytojams, slaugėms, to nėra.
Problema yra viešieji pirkimai, ji atsiranda dėl to, kad pačioje pradžioje netaikoma kaštų ir naudos analizė. Pagrindinis klausimas ne ar skaidriai nuperki, bet ar iš viso reikia pirkti tai, ką perki. Paimkime, pvz., sveikatos apsaugos sektorių. Atsiranda koks gudrutis, norintis iškišti rentgeno aparatus, kuriais prekiauja. Jis įkiša valdžiai tokią idėją ir sako: į visas ambulatorijas sugrūskime brangią milijoninę techniką, su kuria net nėra kam dirbti.
Kad ir kaip skaidriai nupirksi šiuos dalykus, tai nepadės. Lošimas praloštas anksčiau – priimant sprendimą pirkti. Net pirkimo stadijoje galima įdiegti paprastų inovacijų, iš esmės pakeičiančių žaidimo taisykles. Tarkime, didelės korporacijos yra decentralizuotos ir perka daug dalykų – kompiuteris neleidžia pirkti daikto, kurio kaina viršija nustatytą reikšmę kelis kartus. Kompiuteris neleidžia, jis bešališkas filtras.
Ką protingos šalys daro Vakaruose? Esmė ne pirkimo skaidrumas, o bešališkumas. Sudarai sąrašą kompiuteriais prekiaujančių parduotuvių, duodi vaikui strėlytę, užriši akis, jis meta į sąrašą, ant ko iškrenta, ten iš karto eini ir nuperki kompiuterį dvigubai pigiau.
Atrodo visiškai paprasti dalykai, kurie galėtų keisti viešuosius pirkimus ir nebūtų auksinių šaukštų ir šakučių, jeigu būtų referencinės kainos. O šiais laikais yra krūvos portalų, kurie iš interneto gali surinkti, kas kiek kainuoja. Paprasti dalykai, bet jų kažkodėl nėra.
– Ką, jūsų nuomone, reikėtų daryti dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos šildymui, kurią dabar vėl norima keliems mėnesiams sumažinti?
– Ekonomikos teorija rekomenduoja turėti vieną PVM tarifą dėl kelių priežasčių. Tarkime, šildymo atveju, lengvata naudojasi daug žmonių, kuriems lengvatos nereikia, nes jie gyvena dideliuose butuose senamiestyje ir kuo didesnis butas, tuo didesnė lengvata.
Lengvatos nebuvimas leistų surinkti visus pinigus už šildymo PVM ir tada tikslingai perskirstyti žmonėms, kurių yra daugiau ir kurie tikrai gyvena energetinio skurdo sąlygomis.
Kitas dalykas, lengvatos sukuria paribio problemas. Pvz., suteikiame duonai kokią nors lengvatą, bet duona su cukrumi jau laikoma duonos gaminiu, tada prasideda žaidimai.
Galiausia, jei jau taikyti PVM lengvatas, tas turi būti daroma prekių grupėms, kurias naudoja patys skurdžiausi žmonės – tai yra duonos gaminiai, kruopos, makaronai, tokios daržovės, kaip bulvės, bet ne mėsai. Kepsnių valgytojai Lietuvoje socdemų dėka visada turėjo PVM lengvatą mėsai. Nors mėsos valgymas dar skatina agresyvumą (čia aš juokauju). Kas prieina, tas išsimuša. Prisimenu, tos lengvatos buvo mainomos į paramą, pvz., projektui „Leo“. Sako, paremkite jį, o mes suteiksime lengvatą jūsų „chebrytei“.
– Bet kitose šalyse taikomos PVM lengvatos maistui. Galbūt jos turi racijos?
– Vėlgi, kokiam maistui. Tarkime, mūsų pensininkai, kiek kilogramų šviežios ar šaldytos mėsos jie suvalgo? Tai yra prabangos prekė mūsų pensininkas. Nesakau, kad jie neturėtų jos valgyti. Man gaila, kad jie negali to nusipirkti dėl juokingų pensijų.
Politika turi būti paremta argumentais, o ne kažkokia prekyba – duokite man PVM lengvatą, o aš ką nors paremsiu. Beje, šiaip gaila konservatorių. Mainais už paramą urėdijų reformai jie galėjo siūlyti „Sodros“ reformą, mokesčių, valdysenos reformą, kaštų ir naudos analizę. Tai irgi rodo, kad mūsų politikoje nelabai aiškūs prioritetai, kas yra teisingas žingsnis, kas ne.
– Seimo narys T. Tomilinas siūlo pasirašyti memorandumą su darbdavių atstovais dėl atlyginimų didinimo. Šio susitarimo sėkme viešai abejojama. Kaip, jūsų nuomone, būtų galima paskatinti darbdavius kelti atlyginimus?
– Memorandumai man primena laiko stūmimą neaišku kam. Pvz., vis girdime iš politikų, kad norint kovoti su šešėliu reikia, hmm... O! Visuotinio turto deklaravimo. Neaišku, kam jo reikia, kam milijoną pensininkų dusinti su tomis deklaracijomis, visiškai neaišku, bet reikia. Kol to nėra, mes nieko nedarysime.
Kai politikai nesugeba užsiimti rimtais darbai, tada jie užsiima tokio lygio rašinėlių stumdymu. Ir kelias savaites ar mėnesius čia kažkas bus užimtas – redaguos tekstelį, kurio niekas nesilaikys ir kuris neturės jokios teisinės galios.
– Tai ką reikėtų daryti?
– Reikėtų eiti ir pradėti dirbti. Šioje šalyje daugmaž aišku, ką daryt. Jei neaišku, eikite ir iki nukritimo ginčykitės su ekspertais. Didžiosios Lietuvos problemos lyg ir aiškios. Diagnostika yra atlikta. Ne tik mūsų bet ir kitų organizacijų – EBPO, Europos Komisijos rekomendacijos, ne visos jos teisingos ir pataiko. Tačiau dirbkime, pasidarykime prioritetų sąrašą, susiskirstykime darbus pagal svorį.
Ir kad nebūtų kaip aktorei Sandrai Bulock, kuri vaidino slaptą agentę, laimėjusią grožio karalienės karūną. Į klausimą, ko norėtų pasaulyje, ji pasakė: pirmiausia, reikia sugriežtinti bausmes už lygtinio paleidimo metu padarytus nusikaltimus. Visa salė nuščiuvo... Ir tada ji pridūrė: ai, taip, žinoma, ir taikos visame pasaulyje.
Čia kvailas žaidimas, su kuriuo toli nenueisime. Reikia strateginės disciplinos – žinoti, ką darai ir kur, kaip eini. Priešingu atveju bus paklodės tampymas – vieni į vieną pusę, kiti – į kitą. Gerai, kai šalys turi senas geras tradicijas ir siūbuojantis valstybės laivas vis tiek daugiau mažiau plaukia teisinga kryptimi. Negalima suktis ratu, kaip mes dabar darome.
Turime daug informacinio triukšmo, tad visiems lengva parengti vakaro žinias – išeina kas nors ir pradeda blevyzgoti, nors atrodo, visiškai nei išmano, nei supranta ką nors toje srityje. Valstybės aparatas tada turi reaguoti, pateikti išvadą, kad tai, tiesiai šviesiai, nesąmonė ir pan. Taip panaudojame biurokratinį aparatą ne geriems dalykams, o nesąmonių amortizavimui. Aišku, gerai, kad kai kurias nesąmones amortizuojame, bet dalis praslysta.
– Ką jūs prognozuotumėte Lietuvai, jeigu tai tęsis ir toliau?
– Pažiūrėkite į demografijos reikalus. Mes matome, kas darosi – šalis išsilaksto. Dar ji turi vidinę kryptį į Vilnių. Lietuvoje liks du su puse miesto, nes regionai tuštėja milžiniškais tempais, politikai vis dar bando kišti ten milžiniškus pinigus, nes taip politiškai patogiau.
Tačiau turbūt to nebereiktų daryti arba skirti pinigus tokiai infrastruktūrai, kuri būtų naudinga regionuose pasiliekantiems gyventojams – tai dažniausia senyvo amžiaus žmonės. Taigi, mums reikėtų dėti pinigus į sveikatos apsaugos, globos reikalus, o ne į trinkeles tuose tuštėjančiuose kaimuose.
Demografija yra dalykas, kurį labai sunku apversti, apsukti. Įsivaizduoju, kad demografinis lūžis galbūt galėtų įvykti tik dėl kažkokio negatyvo pasaulyje. Ar kažkokie karai, ar baisi klimato kaita, karščio bangos Europoje, ar kažkokie „Brexit“ grubiomis sąlygomis galėtų parvyti tautiečius namo.
Šiaip Lietuva yra pakankamai gera šalis gyventi. Laimės ekonomika sako, o tai kodėl žmonės nenori gyventi tokioje šalyje? Todėl, kad laimė yra skirtumas tarp realybės ir lūkesčių. Tai atveria du kelius: arba tu tvarkaisi su realybe, arba su lūkesčiais.
Kokie nors danai beveik be išimties yra bene laimingiausi pasaulyje daug metų. Jie labai gerai tvarkosi su lūkesčiais. „Neprisvaigsta“, kad būsiu kokia balerina, nors dabar sėdžiu kasininke kokioje nors prekybos centre. Jiems ir pasaulis šviečia kitaip, žolė žalesnė ir bombos nekrenta virš galvos.
Dauguma lietuvaičių, deja, nesuvaldo tų lūkesčių, jiems atrodo, kad kažkur kitur yra labai, labai gerai. Bet taip nėra, kartais būna net blogiau. Vėlgi čia toks edukacinis momentas – gali moralizuoti kiek nori, žmonės daro savus sprendimus, bet jie turėtų truputį susimąstyti.
Šita šalis tikrai nebloga gyventi, tiek gamtinėmis sąlygomis (spūstys Vilniuje palyginti nedidelės), ji palyginti neblogai vystosi, ir ačiū Dievui, kol kas karų nėra, duok Dieve, kad jų nebūtų, ir viskas mūsų rankose. Tai optimizmo šaltinis mums patiems – jei žinome, ką daryti ir norime tuo užsiimti, tai nesunkiai tuos dalykus pasitvarkysime.
Tačiau tam turi netrukdyti paskatos politinėje sistemoje, kur viskas nukrypę į komunikacinį žaidimą, o ne į turinį. Politikus tenkina pats procesas, o ne jo rezultatai, taip turiningai jie praleidžia dienas skelbdami kažkokias rezoliucijas ar susitarimus.
Mums su šitais higieniniais dalykais reikia susitvarkyti, jeigu norime pasiekti tikrai išsivysčiusių šalių lygį kaip Skandinavijoje, kur žmonės laimingi, kur nelygybė nedidelė, o tie kas turtingi, supranta, kad puikuotis turtas yra blogo tono ženklas.
Bet jeigu nepadarysime tų dalykų, aišku, tragedijos nebus. Mes nepradėsime čia turbūt badauti, mirti iš bado kaip kažkur Afrikoje būna anarchinėse valstybėse, kur iš viso betvarkė. Būsime pakankamai stiprūs vidutiniokai su tam tikra gravitacija ES, kuri daug ką už mus padaro, į bėgius sustato, ačiū Dievui.
Vis dėlto jeigu turim didelę ambiciją, o ją, manau, turime turėti, galime pasiekti skandinavus, tiesiog kopijuodami juos daugelyje sričių.
Tada atsiras ir pasitikėjimas valdžios institucijomis, kuris labai pjauna tautą, nes visi pikti, erzelis, visi vagys Seime... ne visi ten vagys, o jeigu taip galvojame, galiausiai taip ir atsitinka, nes šitos mintys išsipildo.
Bet manau, kad viskas mūsų rankose ir pirmyn į priekį. Sakau, mažiau tuščių kalbų, daugiau darbų, reikia grįžt prie dalykų, kurie dešimtis metų užleisti.
