Realybėje viskas yra kiek kitaip. Vaikus auginantys darbuotojai toliau atleidžiami darbdaviui panorėjus.
Jie neturi teisės į žadėtas ilgalaikio darbo išmokas todėl, kad augindami vaikus tenkinasi išmoka iš „Sodros“, kuri turėtų kompensuoti gautą darbo užmokestį. Arba dėl to, kad trečius metus prižiūrėdami vaiką iš viso negavo pajamų.
Tai kur yra teisybė?
Kaip vienas iš naujo Darbo kodekso ir Socialinio modelio privalumų buvo įvardintos ilgalaikio darbo išmokos. Jos numatytos darbuotojams, kurie vienoje vietoje darbavosi bent penkerius metus. Tačiau jeigu per tą laiką teko gimdyti ir prižiūrėti vaikus, apie tokią išmoką geriau net nesvajoti.
Tuo įsitikino DELFI skaitytoja Lina, kaip pati sako, susidūrusi su problema dėl Vyriausybės taip giriamos ilgalaikio darbo išmokos. Internete ji perskaitė, kad išmoka apskaičiuojama pagal turėtą vidutinį darbo užmokestį.
O šis apskaičiuojamas pagal 12 mėnesių, buvusių prieš darbuotojo atleidimo iš darbo mėnesį, pas tą darbdavį priskaičiuoto atlyginimo vidurkį „iki mokesčių“.
Ketindama prašyti išmokos, ji kreipėsi į „Sodrą“ ir aprašė savo situaciją.
„Darbovietėje dirbu nuo 2007 m. Nuo 2015 m. rugpjūčio esu vaiko priežiūros atostogose iki kol vaikui sukaks 2 metai. Darbdavys pranešė, kad atgal į darbą nepriims, būsiu atleista. Kaip būtų apskaičiuotas mano vidurkis jei 2 metus buvau vaiko priežiūros atostogose ir negavau algos?“
Atsakymas moters nenudžiugino. Pasirodo, apskaičiuojant ilgalaikio darbo išmokų dydį į asmens vidutinį mėnesio darbo užmokestį įskaitomos asmens draudžiamosios pajamos, turėtos toje darbovietėje, iš kurios asmuo atleistas iš darbo pagal Darbo kodekso 57 str. Tačiau „Sodros“ išmokos, pvz., dėl prižiūrimo vaiko mokamos motinystės išmokos (jų paskirtis – kompensuoti negaunamą algą) į asmens draudžiamąsias pajamas nėra įskaitomos.
„Jeigu skaičiuotinu laikotarpiu draudžiamųjų pajamų neturėjote, tai ilgalaikio darbo išmoka nebūtų mokama“, – tokį atsakymą skaitytoja gavo iš „Sodros“.
„Klausykite, tai kur teisybė? Jei mane iškart po vaiko priežiūros atleidžia – jokios ir išmokos negausiu. Tai ar vaiko priežiūros atostogos nepateisinama priežastis? Kodėl tada išmokai apskaičiuoti neimamas darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis?
10 metų atidirbusi ir va tau – 0! Kur valdžia? Eilinis įrodymas, kad Vyriausybė priimdama įstatymus ne iki galo viską apgalvoja. Ir kur dabar kreiptis ieškant teisybės?“, – piktinosi moteris.
Nesugeba paaiškinti rengto įstatymo
„Sodra“ patvirtino klientei atsakiusi taip, kaip iš tikrųjų numato nauji įstatymai. Darbo kodeksą ir ilgalaikio darbo išmokas reguliuojantį įstatymą rengusios Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM).
DELFI jos paklausė, ar tiesa, kad skaitytojos atveju išmoka nepriklauso, jei nepriklauso, tai kodėl ir ar dėl tokios tvarkos nenukenčia vaikus auginantys darbuotojai. Tačiau ministerija į šiuos klausimus tiesiai neatsakė.
Vedėjui suabejojus, ar moteris buvo atleista teisėtai, papildomai situaciją pakomentavo SADM Darbo teisės skyriaus vedėja Vita Baliukevičienė.
Esą kodekse nustatyta, kad su darbuotojais, auginančiais vaiką (įvaikį) iki trejų metų, darbo sutartis negali būti nutraukta darbdavio iniciatyva, jeigu nėra darbuotojo kaltės. Su darbuotojais, esančiais nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogose, darbo sutartis negali būti nutraukta ir darbdavio valia.
„Atsižvelgiant į tai, kad šios moters vaikas yra iki 3 m. amžiaus, darbo sutartis negalėjo būti nutraukta pagal Darbo kodekso 57 str.
Be to, Darbo kodekso 131 str. 2 d. numatyta, kad darbdavys užtikrina darbuotojo teisę po tikslinių atostogų grįžti į tą pačią ar lygiavertę darbo vietą ne mažiau palankiomis negu buvusios darbo sąlygomis, įskaitant darbo užmokestį, ir naudotis visomis geresnėmis sąlygomis, įskaitant teisę į darbo užmokesčio padidėjimą, į kurias jis būtų turėjęs teisę, jeigu būtų dirbęs.
Todėl darbdavys privalėjo užtikrinti darbuotojos grįžimą į darbą.
Dėl neteisėto atleidimo iš darbo darbuotojas per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo apie jo teisių pažeidimą, turi teisę kreiptis į Darbo ginčų komisiją, kurios veikia prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinių skyrių“, – komentavo vedėja.
Vaikai – prabangos prekė
„Manau, susiduriame su ta pačia situacija, kuri susidaro ne pirmą ir ne antrą kartą. Darbdavio galia visada didesnė nei darbuotojo. Bet kuriuo atveju darbuotojas žemesnėje derybinėje galioje. Dažniausia jis nežino savo teisių, nors pareigos jam dažnai išsamiai išvardijamos. Ko darbuotojas gali reikalauti, dažnai pamirštama“, – komentavo pašnekovė.
Ji taip pat pabrėžė, kad šiuo atveju darbdavys neturėjo teisės atleisti darbuotojos:
„Šiuo atveju matosi, kad darbuotoją nori atleisti darbdavio iniciatyva nesant jos kaltės, bet pamiršta kitą įstatymo nuostatą, kad darbuotoją, nesvarbu, vyrą ar moterį, mamą ar tėtį, auginantį vaiką iki 3 metų be akivaizdžios darbuotojo kaltės atleisti iš darbo negalima. Dažniausia taip ir atsitinka pas mus. Mamos tėčiai dažnai būna silpnesnėje derybinėje pozicijoje.“
R. Baltaduonytė-Leonienė tokiu atveju darbuotojai rekomenduotų kreiptis į teismą ir reikalauti kompensacijos.
„Iki 3 metų darbuotojas vaiko priežiūros atostogose, vadinasi, šiuo atveju jis yra išleidžiamas į darbo rinką be jokio pasiruošimo, be jokio skėčio ar parašiuto. Tačiau būna, kad atleidžiant abi pusės draugiškai susitaria dėl išeitinės kompensacijos, kuri duoda tam tikrą paspirti.
Daugelyje užsienio kompanijų, kurios tam tikru momentu naikino darbo vietas Lietuvoje, pasiūlė tas kompensacijas tuo periodu, kol vaikams sueis treji metai. Arba abi pusės susitardavo dėl tam tikros sumos, kuri leistų nepriklausomai pusę metų ar metus oriai gyventi, kol žmogus suras naują darbo vietą. Taip pat darbdavys pasiūlydavo kokias nors įdarbinimo agentūras, konsultacijas, žmogų pastumdavo, motyvuodavo, paaiškindavo, kaip grįžti į darbo rinką“, – vardijo „Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio“ atstovė.
Ji nesutiko, kad treji metai vaiko priežiūros atostogų (tai bene ilgiausios tokios atostogos visoje ES) yra per ilgas laikotarpis.
„Jeigu lygintume su kitomis valstybėmis, be trijų metų nieko nėra. Nei juntamos paramos dėl vaikų priežiūros darželiuose, nei galimybės dirbti namuose ar derinti darbo su vaiko priežiūra. Net dirbant ir pusę etato, negali išlaikyti to vaiko, nes pas mus nėra tokių aukštų pajamų, kaip užsienyje, nėra paspirties iš valstybės, kuri neturi jokios šeimos politikos“, – įsitikinusi pašnekovė.
Jos teigimu, pas mus apsiribojama tik tais trimis metais. Ir tik dveji iš jų iš dalies apmokami.
„Antraisiais metais gauni kažkokią minimalią sumą, kurią gali leisti, bet ir tai dėl dabartinių kainų negali pasisamdyti žmogaus, kuris ateitų, pažiūrėtų. Ir auklės paslaugos dabar kainuoja berods penki eurai už valandą. Ties trimis metais valstybės parama ir baigiasi, kas toliau? Išeini į nežinomybę visišką. Šiais laikais vaikai yra prabangos prekė“, – apibendrino R. Baltaduonytė-Leonienė.
