22 – ejų Paulius Jankauskas pirmąjį darbą gavo 18-os, nors pats juokiasi, kad darbu tai pavadinti sunku, o ir praleido ten jis vos dvi dienas.
„Gavau pasiūlymą pardavinėti kosmetiką. Nelabai vyriškas darbas, bet pagalvojau, kad galbūt pavyks užsidirbti. Radau skelbimą, nuėjau, man paaiškino sąlygas, kad duos kvepalų, kosmetikos ir reikės vaikščioti nuo durų iki durų ir siūlyti viską moterims, o nuo kiekvieno parduoto dalyko gausiu 10 procentų.
Tada galvojau, kad esu labai įtaigus ir gražiai kalbu, todėl sudėtinga nebus. Visgi visas darbas baigėsi taip, kad per dvi dienas nesugebėjau nieko parduoti, tik dar pamečiau vieną kvepalų buteliuką, todėl nusprendžiau, kad čia man nebus ką veikti“, – pirmąją darbo patirtį prisimindamas P. Jankauskas.
„Aišku, buvo visko, sumaišytų užsakymų, klientų pykčių ir panašiai. Labai nustebino tai, kaip dažnai žmonės reaguoja neadekvačiai, rėkia ant aptarnaujančio personalo dėl smulkmenų ir jaučiasi dievais. Tačiau turėjau palaikymą, kolegos sakė, kad visiems taip būna ir nieko čia nepadarysi.
Padavėjo darbą perpratau gana greitai, o sunkiausia turbūt buvo išmokti šypsotis ir linksėti galvą, kai ant tavęs rėkia auksinėmis grandinėmis apsikarstęs senis, nes jo sriuboje per daug druskos. Visada gyvenime panašiais atvejais mėgdavau atsikirsti, todėl susilaikyti buvo tikras iššūkis“, – sako P. Jankauskas.
Vis dėlto pašnekovas priduria, kad šiame darbe labiausiai motyvuodavo arbatpiniginiai, nes įsidarbinus padavėju jam niekada netrūko pinigų.
Vėliau jis įstojo į universitetą, o vasarą nusprendė praleisti pajūryje. Kaip pats sako, darbą susirado labai greitai, išsiuntinėjo savo CV į įvairius restoranus, o pirmojo skambučio iš darbdavio sulaukė jau po valandos.
Vis dėlto žadėtos puikios sąlygos pasirodė visai ne tokios ir puikios. Atvykus jis susipažino su vadovu ir iškart pradėjo dirbti, o vakare jį pažadėjo nuvežti į vietą, kur jam teks gyventi.
„Mane ir dar porą merginų nuvežė į užmiestį, kažkokią statybų aikštelę ir ten paleido. Mus pasitiko vyriškis, nuvedė į patalpas pastatytas iš statybininkų konteinerių. Ten pat gyveno ir čia dirbantys statybininkai. Sąlygos tikrai buvo nekokios, mane nuvedė į apšnerkštą kambarį, kur gulėjo aptaškytas čiužinys, stovėjo kėdė ir stalas.
Vis dėlto, anot vaikino, blogiausia buvo ne apgyvendinimo, o darbo sąlygos, restoranas atsidarydavo 10 ryte, o jiems reikėdavo prisistatyti 9, o darbas trukdavo iki paskutinio kliento.
„Kartais tekdavo iš darbo išeiti ir vidurnaktį, o šiaip vidutiniškai dirbdavau po 12 – 14 valandų. Svarbiausia, kad vadovas pasirodė visiškas šėtonas, pertraukėlių praktiškai nebūdavo, prigalvota įvairių baudų, pavyzdžiui, už sumaišytą užsakymą nuo atlyginimo nuskaičiuodavo 10 eurų, už netvarkingą ar purviną uniformą – 20 eurų.
Nuolat buvom gąsdinami, kad jei nedirbsime, už mūsų laukia eilė norinčių čia įsidarbinti, turėdavom pusvalandžio pertrauka pavalgyti, o į tualetą galima nueiti tik gavus leidimą. Iškenčiau tokiomis sąlygomis savaitę, visiškai nusivariau ir nusprendžiau, kad šitai ne man“, – sako vaikinas.
„Išties darbas buvo neblogas, apmokė, davė paruoštą scenarijų, ką ir kaip kada sakyti, kur buvo aprašyti beveik visi atvejai, su kuriais tekdavo susidurti. Šiaip sekėsi visai neblogai, o atlyginimas priklausė nuo pardavimų.
Tik labai įstrigo vienas atvejis, buvo diena, kai visiems labai nesisekė nieko parduoti, tai kaip motyvacinę priemonę iš visų atėmė kėdes ir liepė dirbti stovint, o kėdę atgausime tik tuo atveju, kai kažką parduosime. Teko keletą valandų pastovėti“, – sako jaunuolis.
Vis dėlto apibendrindamas savo darbinę patirtį P. Jankauskas tikina nuoskaudų neturintis, atvirkščiai, jis suprato daugybę dalykų padėjusių jam tolimesnėje karjeroje.
„Svarbiausia, ką išmokau iš neigiamų patirčių, kad negalime leistis stumdomam, reikia kovoti už save, o jei nepavyksta, mesti tokį darbą, nes jis gali visiškai psichologiškai tave sužlugdyti. Jei taikstaisi su vadovo diktatūra, toliau bus tik blogiau ir jis dar labiau tave išnaudos“, – patarimais dalinasi P. Jankauskas.
Sezoninis darbas – svarbus
„Kai žmogus įgyja tam tikros darbinės praktikos, jis žino, ką reiškia nuolat vaikščioti į darbą, įgauna laiko valdymo įgūdžius, ugdomas atsakomybės jausmas, komandinis darbas, savarankiškumas, sprendimų priėmimas. Ugdoma begalė kompetencijų.
O žmogus, kaip asmenybė, tvirtėja, jo pasirinkimai tampa aiškesni, jis žino, kas jam patinka arba nepatinka darbe. Net jei žmogus įvertina, kad šis sezoninis darbas buvo netinkamas, jis į jį negrįžtų ar nedirbtų kaip nuolatinio darbo, tai irgi yra atradimas. Jis supranta, kad gali nebeklaidžioti šioje srityje ir rinktis kitas galimybes.
Iš karjeros pusės, tai tikrai labai padeda vien dėlto, kad žmogus mezga tam tikrą kontaktų tinklą. Jei galimybės tęsti darbą kompanijoje po sezono nėra, jis, pirmiausia turi įrašą CV, bet jis dar įrašo savo patirtį į darbinę istoriją, karjeros kelią. Atsiranda galimybė, kad jį gali rekomenduoti kitai organizacijai, kitai darbo pozicijai, jis supranta, kaip veikia įmonė tam tikroje darbo rinkoje ar tam tikroje srityje.
Jaunam žmogui būti konkurencingu ir geidžiamu darbo rinkoje, arba dar tiksliau – pradėti savo karjeros kelią, padeda studijų metu įgytos žinios ir realus jų pritaikymas. Ir visai nesvarbu, ar tai studijų praktika, ar savanorystė, ar sezoninis darbas, nes visos šios veiklos formuoja asmenybę ir ugdo svarbias bendrąsias ir karjeros kompetencijas“, – DELFI yra sakiusi Kauno technologijos universiteto Karjeros ir ugdymo centro vadovė Lina Slavickaitė.
