Vis dėlto daugelį vietinių kainos šalyje verčia griebtis už galvos. Kai minimali alga siekia vos 85 eurus „į rankas“, o vidutinė svyruoja apie 200 eurų – kiekvienas centas yra brangus.
Kainos džiugino
Kijeve pas savo seserį su šeima viešėjusi Veronika DELFI pasakojo, kad Ukrainoje gali pasijusti kaip kontrastų pasaulyje – šalia skurdas ir prabanga, papietauti galima už kelis eurus, galima už keliasdešimt.
„Kontrastai labai dideli, šalia važiuojantis zaporožietis ir lambordžini – įprastas vaizdas. Tai kaip du pasauliai viename mieste“, – teigia ji.
Viešnagė ją nuteikė itin maloniai: už pilną maisto prekių krepšelį mokėdavo 7–14 eurų, nors pirkdavo nepigiausius produktus, vakarą su šeima drąsiai galėdavo praleisti prabangiame restorane stipriai nepaploninant kišenės.
„Daugiausia gaminomės namie, bet kiek ėjome į restoranus – norėjosi ploti rankomis. Vieną vakarą vakarieniavome gana brangiame restorane Dniepro krantinėje. Ten yra gatvė, labai panaši į mūsų Basanavičiaus Palangoje – daug kavinių, restoranų, žmonių.
Sesės vyras akcentavo, kad čia bus labai brangu, bet mes labai gerai pavalgėme ir sumokėjome už keturis žmones 70 eurų.
Moteris pripažino: suvalgyti visko neužteko jėgų, todėl pusę maisto teko parsivežti namo.
„Kitą kartą buvome restorane, kur viskas buvo sovietmečio tematika: patiekalai, indai, interjeras, visokie samovarai. Ten vyrauja tradiciniai patiekalai – ukrainietiški barščiai ir pan. Penkiems žmonėms viskas kainavo 50 eurų“, – nenustoja stebėtis.
Tačiau dar smagiau apsipirkti buvo maisto prekių parduotuvėje ar turguje.
Pas juos labai populiari prekyba požeminėse perėjose. Žmones ten pardavinėja viską, tiesą sakant, net mačiau kaip ant paprasto staliuko, prie daugiau nei 30 laipsnių karščio lašinius pardavinėja. Tai jau baisu, nehigieniška, pati gyvenime nepirkčiau. Bet ten kainos – išvis centai, arbūzas – euras“, – pasakojo ji.
Visgi užsukus į kavinę, kainos jau panašesnės į Lietuvos: už kavą su pienu ji sumokėjo 1,70 centų, prancūzišką raguolį – nuo 1,15 euro iki 2 eurų.
Apsirengti galima itin pigiai, tačiau kukliai
Ne ką mažiau Veroniką džiugino drabužių kainos, nors žinomų prekių ženklų parduotuvėse teko nusivilti.
„Turguose, tose požeminėse perėjose tikrai labai pigu. Man labai įsiminė, kad labai graži suknytė dukrelei kainavo apie 3–4 eurus. Aš už tiek naujos suknytės Vilniuje net Kalvarijų turguje nenusipirksiu.
Po to vykome į vieną didelį prekybos centrą, kuriame buvo parduotuvė „Kosmopolit“. Ten jau kiek brangiau, šliaužtinuką dukrai nupirkau už 7 eurus, jau panašiau į Vilniaus kainas, bet vis tiek dar toli. Taip pat ten nupirkau jai vežimėlį lėlei už penkis eurus, lauktuvių – saldainių.
Veronika pažymėjo, kad žmonės paprastuose rajonuose rengiasi labai paprastai, dauguma drabužius perka turguje, tačiau centre – visai kitas vaizdas.
„Žmonės visai kitaip atrodo, matosi, kad brangesni drabužiai. Su dabartine alga Ukrainoje mes labai gerai gyventume, kaip ponai, bet jei būčiau eilinė ukrainietė – būtų labai sunku. Nors ten viskas ir pigiau, jie visada turi skaičiuoti“, – sako Veronika.
Susirgus dukteriai bijojo patekti į sovietmetį
Moteris su šeima planavo skristi į Odesą, tačiau kelionės planus pakoregavo susirgusi dukra.
Pakilus aukštai temperatūrai, Veronika nuvyko į ligoninę, kur stebėjosi jos prašmatnumu.
„Priėmimas pas gydytoją kainavo septynis eurus. Pas mus Lietuvoje nėra tokių kainų, jeigu nori nuvesti vaiką į privačią kliniką, turi pakloti apvalią sumelę. Kartą mes sumokėjome, tiesa, kartu su kraujo tyrimu, 120 eurų.
Vaikų ligoninė Ukrainoje išties nustebino – ji miesto pakraštyje, tačiau neseniai jai buvo skirtas finansavimas. Ji taip suremontuota, kad gyvenime tokios ligoninės nemačiau. Kiekviena palata – didžiulė, joje didelė dušo kabina, išėjimas į lauką. Visiškai nesitikėjau to, bijojau pamatyti gilų sovietmetį“, – neslepia nuostabos.
Veronika Kijeve nuolat jautėsi kaip kontrastų mieste. Ją taip pat labai nustebino, kaip daugelis ukrainiečių moka komunalinius mokesčius.
„Yra nemažai daugiabučių, kur gyventojai turi sumą už komunalinius mokesčius atnešti namo bendrijai, ir namo bendrijos valdyba sumoka visus gyventojų suneštus mokesčius pati. Tokiu būdu, pavyzdžiui, mano sesers name jau 30 metų gyvena vyras, kuris niekada nemoka mokesčių, nes gyventojai priversti mokėti už jį. Jie nieko šioje situacijoje negali padaryti, jei bus minimali skola – visam namui bus atjungta ar elektra, ar vanduo.
Kartais valdyba pasirenka, kokias sąskaitas apmokėti svarbiausia. Ir, pavyzdžiui, dabar pas mano seserį bute nėra karšto vandens, nors ji pati už savo butą visada užsimoka, – stebisi Veronika.
Tai yra tikras kontrastų miestas. Daugiabučiai – seni, o prie jų stovi labai prabangūs automobiliai. Sesers vyras paaiškino, kad tai įvaizdžio dalis. Na, išties, kur tu gyveni gal ne visi mato, kadangi ne visus į svečius kvieti, tačiau automobilį kieme gali matyti visi“, – juokiasi ji.
Po savaitės Kijeve moteris įspūdžių atsivežė daug, tačiau pripažįsta, kad kai kurie kontrastai ne itin malonūs. Nors lietuviams ten labai pigu, ne vienam ukrainiečiui pavakaroti restorane – sunkiai prieinama pramoga.
