Europos centrinio banko pranešime rašoma, kad per pastaruosius trejus metus darbo sąnaudos, taip pat ir atlyginimai, Baltijos šalyse gerokai paaugo, o tai reiškia laipsnišką konkurencijos mažėjimą.

Pagrindinė to priežastis – gerokai sulėtėjęs produktyvumo augimas, kai realios sąnaudos vienam darbuotojui paaugo.

Baltijos šalių darbo rinkose augo įtampa ir nedarbo lygis 2016 m. Estijoje pasiekė 6,8 proc., Latvijoje 9,6 proc., o Lietuvoje – 7,9 proc.

Pabrėžiama, kad šios šalys susiduria ir su darbuotojų migracija, o tai lemia, kad darbo rinka yra lanksti ir patirianti spaudimą kelti atlyginimus.

Skelbiama, kad šiose šalyse nedarbas jau tapo struktūrine problema ir išlieka įgūdžių ir darbo rinkos poreikių neatitikimas.

„Jei migracija buvo naudinga recesijos metais, besitęsianti emigracija, nors šalys ir atsigauna, padidino įtampą darbo rinkoje, – rašoma ECB pranešime. – Apskritai panašu, kad atlyginimų augimas yra lemiamas ne tik įtampos darbo rinkoje. Atlyginimų pokyčius šiose šalyse lėmė ir stipriai padidinti minimalūs atlyginimai.“

Dėl to rekomenduojama imtis priemonių, kurios padėtų padidinti produktyvumą ir užtikrinti, kad darbdaviai darbo rinkoje rastų tinkamų įgūdžių turinčių darbuotojų.

Kitos dvi grėsmės – būtinybė išvengti „vidutinių pajamų spąstų“, apie tai kiek anksčiau yra kalbėjęs ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas.

DELFI skelbė, kad jeigu Lietuvoje ir toliau viskas brangs, o gyventojų pajamų augimas nusilps, produktyvumas nedidės, tai taps didžiausia šalies problema.

„Faktas tas, kad paskutinio mėnesio Lietuvos infliacija buvo didžiausia euro zonoje. Nepamirškime, kad tą nulemia keli veiksniai. Vienas iš pagrindinių – 9 proc. per metus augantys atlyginimai. <...> Antras veiksnys – mūsų fiskalinė politika. Būtent akcizai ir PVM šildymo lengvata. Vien šios dvi priemonės truktelėjo mūsų infliaciją beveik 1 proc. Nebūtų buvę šių dalykų, būtų buvę kitaip. Bet prognozuoti ir natūralūs dalykai. Jeigu neturėtume tų mokestinių sprendimų, mūsų kainų augimo tempas būtų labai artimas, kokį matome Estijoje ir Latvijoje.

Čia, matyt, esminis klausimas yra toks: pajamos auga, bet kaip mūsų našumas, kaip išlaikysime konkurencingumą, kad neatsidurtume „vidutinių pajamų spąstuose“, kai kainos didelės, o pajamos nelabai, ir prarandame plėtros potencialią. Čia būtų visos valstybės galvos skausmas“, – kalbėjo V. Vasiliauskas.

Anot jo, Estija lenkia Lietuvą ne tik atlyginimų dydžio prasme, bet ir kainomis.

„Vidutiniu laikotarpiu Lietuvoje bus taip, kaip Estijoje. Pajamų augimo faktas yra gerai. Atlyginimų augimas gali padėti spręsti didžiausią bėdą – emigraciją ir demografijos problemas. Paskutiniai duomenys Estijoje rodo, kad jų situacija demografiškai teigiama: daugiau estų kilmės gyventojų sugrįžo, daugiau trečiųjų šalių piliečių atvyko į šalį. <...> Pajamų lygis jau toks, kad žmonės čia rimtai svarsto apie sprendimus, nulemsiančius grįžimą į tėvynę“, – komentavo V. Vasiliauskas.

Pasaulio banko studija skelbia, kad iš 101 vidutinių pajamų šalies 1960-aisiais tik 13 tapo aukštų pajamų šalimis 2008 m. Yra ne viena grėsmė, kuri gali sutrukdyti šaliai tapti didelių pajamų valstybe, ir viena jų – „vidutinių pajamų spąstai“.

Trečioji grėsmė įvardijama taip – būtina suvaldyti kintantį šalies ūkio ciklą. Primenama, kad Lietuvos ekonomika yra labai maža ir atvira, šitai įrodė poveikis jai 2008 m., tad tai yra dar vienas iššūkis į kurį rekomenduojama atkreipti dėmesį.

Primenama apie būtinybę vykdyti anticiklinę fiskalinę politiką, kad šiuo metu būtų suformuota pakankama rezervinė fiskalinė erdvė, reikalinga išvengti prociklinio konsolidavimo ūkiui nepalankiais laikotarpiais.