Prekybininkai teisinasi, kad jeigu surinktą produkciją parduotų pigiau, net neapsimokėtų braidyti po miškus, mat dalis uogų tiesiog nušalo, o grybus tenka dalytis su kirminais.

Panevėžio centrinėje turgavietėje prekystaliai lūžta nuo uogų ir šviežio derliaus gėrybių, tačiau didžioji jų dalis – užaugintos ūkininkų ar atvežtinės. Vis dėlto ant kai kurių lentynų pūpso dailios krūvelės nedidukų baravykų ar raudonikių, geltonuoja voveraičių galvos. Šalia jų mėlynuoja mėlynės, o kai kur dar galima rasti ir žemuogių.

Miško gėrybėmis prekiaujantis Aidas Kisielius dėstė, kad prekyba sekasi gana vangiai. Turguje grybais ir uogomis prekiauja ne vienas pardavėjas, o ir kainos nėra patrauklios.

„Nelabai perka, gal žmonės bijo, kad grybai bus sukirmiję, o gal kaina per didelė. Už krūvelę baravykų ir raudonikių prašau po tris eurus, o kazlėkų, ūmėdžių ir lepšių rinkinuką atiduodu vos už vieną eurą, tiek pat kainuoja ir žemuogių stiklinė, bet ir tai tenka laukti pirkėjų“, – skundėsi vyras.

Jo teigimu, jeigu orai bus palankūs, vėliau grybai pigs, bet kol kas nuleisti kainos niekaip neišeina, nes derlius labai mažas. Kaip juokauja prekiautojas, jis pats gyvena trijų rajonų sankirtoje – Panevėžio, Anykščių ir Kupiškio, visos grybingos vietos jam puikiai pažįstamos, tad nereikia ilgai klaidžioti. Nors praturtėti iš miško gėrybių neįmanoma, bet vieną kitą papildomą eurą prisidurti galima.

„Kasmet renku grybus ten pat – einu kaip į daržą. Per sezoną užsidirbu atlyginimą, to man ir užtenka“, – „Sekundei“ teigė A. Kisielius.

A. Kisielius, T. Šiaudinio nuotr.

Gyventojai su grybais

Netoli jo voveraitėmis ir baravykais prekiaujanti Edita pasakojo, kad dažnai į namus iš turgaus tenka grįžti su pilnais krepšiais grybų, mat paprastomis dienomis pirkėjų mažai, o ir tie patys, išgirdę kainas, išsilaksto. Nors šios, jos akimis, ir nėra labai didelės – už mėlynių stiklinę moteris prašanti vieno euro, stiklainiuką voveraičių – tris eurus, o baravykų krūvelę – tris su puse euro. O rinkti gėrybes pliaupiant lietui ir puolat spiečiams mašalų – menkas malonumas.

„Vakar visas šias gėrybes Šimonių girioje surinko vyras, bet atrodo, kad dalį jų vėl teks vežtis namo. Prekiautojų daug, o kainos nemažos, nors iš grybų ir nepragyvensi“, – guodėsi moteris.

Labanoro girioje surinktų gėrybių panevėžiečiams siūlanti Nijolė Pagarinskienė juokavo, kad tokių pirkėjų, kurie išgirdę kainas stveriasi už galvos ar šaukiasi Dievo, ne taip jau mažai, bet yra ir tokių, kurie net nesiderėję perka ir mėlynes, ir grybus. Ne po daug, bet perka paskanauti.

Mat miškuose uogų tenka ieškoti su žiburiu – dėl šalto pavasario nušalo uogienojai, gali ir visą dieną pravaikščioti ir nieko nerasi. Tad trys eurai už litrą už mėlynių – ne tiek jau daug.

„Šiek tiek pigiau parduodu nei kitur, nes uogos rinktos tik vakar, bet nespėjome išvalyti – gali pasitaikyti ir spygliukų, ir lapelių“, – aiškino pardavėja.

Kiek lengviau rinkti voveraites – kasdien jų šeima prigrybauja vis daugiau, tad jų pusės kilogramo kaina siekia penkis eurus. Randa ir baravykų bei raudonikių, bet jais neprekiauja, nes beveik visi sukirmiję. Kaip juokauja moteris, net ir iš pažiūros sveikiausiame baravyke – visas bendrabutis kirmėlių, tad tokių grybų ji nedrįstanti parduoti.

Voveraitės smarkiai dygsta, bet baravykai labai sukirmiję. Atrodo, jaunas tvirtas grybas, o pilnas gyventojų. Baravykų kaina turguje tikrai didelė, bet tokių grybų tikrai negaliu pardavinėti. Kol kas renkame tik sau. Iš miško gėrybių nepragyvensi, bet prisidurti galima. Gyvenu kaime, daržovės ir mėsa nekainuoja, tad kiek kitaip skaičiuojame pinigus. Kaip sakau, užtenka mokesčiams sumokėti“, – porino N. Pagarinskienė.

Laukia jaunaties

Miško gėrybių galima rasti ir mažesniuose turgeliuose bei prekyvietėse, tačiau jų kainos visur labai panašios. Ūkininkų turguje šalia užaugintų daržovių ir medaus voveraitėmis ir mėlynėmis prekiaujanti Genovaitė Sereikienė sakė, kad iki antradienio pietų nebuvo nupirkta nė viena uoga ar grybas. Tik savaitgaliais prekyba miško gėrybėmis tampa aktyvesnė. Ji prekiaujanti ne savo pačios, o iš supirkimo punkto Molėtų rajone atkeliavusiomis gėrybėmis. Litras mėlynių pas ją kainuoja keturis eurus.

„Kainos kosminės, tad ir pirkėjų tik tiek. Bet nieko nepadarysi, nes uogų praktiškai nėra, vos po vieną kitą ant krūmelio auga. Net tie patys juodieji serbentai kažkada kainuodavo po du litus, o dabar net 2,5 euro. Neatsimenu, kad kada nors uogos tiek kainuotų. Taip yra todėl, kad pavasarį uogos iššalo ir tiesiog iškrito. Bet žmonės vis tiek perka, o ką daryti, natūralių vitaminų juk reikia“, – kalbėjo G. Sereikienė.

Kiek geriau auga grybai, ypač voveraitės. Miškuose pradeda stiebtis ir raudonikiai, o baravykai beveik visi sukirmiję. Jos pačios šeima per pusdienį Gustonių miške pririnko visą krepšį, bet beveik visus baravykus teko išmesti.

„Dabar reikia laukti jauno mėnulio ar priešpilnio, kai vėl pradės dygti baravykai, gal bus sveikesni. O raudonikiai labai gražūs, bet tik dabar pradėjo dygti. Tad dar teks palaukti, nes į mišką einu tik tada, kai grybus galiu pjauti su dalgiu. Renku paprastai sau, bet jeigu lieka, sudžiovinu ir prekiauju turguje“, – pasakojo panevėžietė.

Grybai, T. Šiaudinio nuotr.

Kainos nekelia apetito

„Sekundės“ kalbinti turgaus pirkėjai sakė, kad išgirdus miško gėrybių kainas iš karto dingsta apetitas. Aldona Kazlauskienė pasiguodė, kad įpirkti grybus ir uogas – ne pensininko kišenei, nors norėtų namiškius palepinti šviežiomis bulvėmis su baravykais ar bent išvirti šventinę grybų sriubą.

„Mašinos jau nebeturime, tad patys nuvažiuoti į mišką nebegalime, o ir sveikata nebe ta. O miškelyje, kur mūsų sodas, nieko nerandame, be to, šiek tiek baisu ir erkių. Atėjau į turgų šio to įsigyti, ketinau ir grybų paskanauti nusipirkti, bet kad kainos nekelia apetito. Teks apsieiti be grybų, nesame jau tokie gurmanai“, – juokavo senjorė.

Net du litrus mėlynių nusipirkęs Viktoras Andrikonis teigė, kad toks buvo žmonos užsakymas, tad į kainą nelabai ir žiūrėjęs. Namuose – net du sūneliai, tad dalį uogų užsišaldys žiemai, o kitas suvalgys. Uogauti patys nelabai turi nei laiko, nei noro, tad turgus – vienintelė galimybė įsigyti natūralių vitaminų.

„Laukiu atostogų, tada pats eisiu grybauti. Kai pats prisirenki, ir grybai skanesni. Ir didelis malonumas pavaikščioti po mišką, ypač kai žinai vietas, kur grybai šeimomis galvas kelia. O uogauti nemėgstu, nebent turguje“, – šypsojosi panevėžietis.

Skaitykite daugiau „Sekundėje".