Pas tikrą vilnietę Guostę Norkūnaitę, su draugu Edvinu grįžusią į tėčio gimtinę Varėnos rajone, sumaniusią dideliame kolchozinės statybos parduotuvės ir valgyklos pastate įkurti kepyklėlę bei nuoširdžiai tikinčią, kad laimės ieškoti visai nebūtina svetimose šalyse.

Tėvai nusipirko kaimo parduotuvę

„Apatiniame kaime gyvena senelis. Tėtį visada traukė į gimtinę, net kai gyvenome Vilniuje. Pati aš gimiau ir užaugau sostinėje, bet savaitgaliais visi grįždavome čia“, – pasakojo Guostė.

Prieš porą metų, taip atvykęs į Krūminius, Guostės tėtis Leonas Norkūnas atėjo į kaimo krautuvę ir išgirdo iš tuometinių jos savininkų apie ketinimus parduoti verslą ir visą gerokai apleistą dviejų aukštų pastatą, kuriame sovietmečiu veikė ne tik parduotuvė, bet ir valgykla, kurioje teko padirbėti ir Guostės močiutei.

Buvę savininkai dar nuo privatizacijos laikų valdė parduotuves ne tik Krūminiuose, bet ir Čebatoryse, Voriškėse, tačiau, kai už prekystalio stovėjo samdomos pardavėjos, verslas sekėsi sunkiai. Norkūnai viską daro patys: atvažiavo gyventi į visiškai apleistas patalpas, pasistatė lovą.

Krūminių kaimas
Foto: Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Net nebuvo pagalvoję, kad reikės pasigaminti valgyti, praustis. Kol adaptavosi, pasak Guostės, jiems patiems buvo didelis šokas.

Vaikštom po erdvias, dar tik pradėtas remontuoti patalpas, kuriose prieš ketvirtį amžiaus veikė valgykla, vėliau vietos jaunimas organizuodavo šokius, dar išlikę keisti sienų puošybos fragmentai.

Viena išvyko į Angliją, kita – į kaimą

„Turiu sesę, kuri emigravo į Angliją, ir jai gerai. O aš, turbūt, esu baisi patriotė. Tėvai vienodai augino, o išaugom skirtingos. Nežinau, aš čia tiesiog kažką ypatingo matau, man patinka gamta, kaimas visada traukė. Man buvo svarbu išmokti melžti karvę, auginti daug šunų, vaikščioti basai“, – sakė G. Norkūnaitė.

Jos draugas Edvinas, kilęs iš Matuizų, sostinėje studijavo teisę.

„Kai tėvai išsikraustė į Krūminius, aš likau viena bute. Studijavau kūrybos komunikaciją Vilniaus universitete. Ieškojau kambarioko, priėmiau jį, o paskui kažkaip tapome draugais“, – prisiminė Guostė.

Krūminių kaimas
Foto: Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Pernai pabandę vasaroti Krūminiuose, jie įsirengė sau vieną didžiulio pastato kambarį ir terasą prie jo, o tada vienas kitą uždegė keistu entuziazmu čia pasilikti.

„Edvinas pats išgriovė sieną, drauge dėjom langą, aš klijavau plyteles. Tokie nauji atradimai, kai pasidarai erdves sau priimtinas“, – kalbėjo mergina.

Ji susimąsto, kai paklausiu, ar kaimas dar laiko jaunąją vilniečių porą atvykėliais, ar jau suvokia kaip vietinių bendruomenės dalį. G. Norkūnaitė teigia atvažiavusi į Krūminius tikėdama, kad dzūkiškas kaimas yra beveik rojus.

„Galvojom, kad kažkokia bendruomenė čia buvo, bet įsitikinome, kad jos visiškai nėra. Bandėme spręsti vieną įsisenėjusią problemą – pagelbėti vieninteliam kaimo benamiui – ir pamatėm, kad likome vieni. Žmonės net patys nežino, kodėl bijo atvirai kalbėti, bijo kažką daryti“, – stebėjosi Guostė.

Krūminiuose veikia lentpjūvė, hidroelektrinė ir „LDK“ plytinė, gaminanti XIV a. pavyzdžio rankų darbo plytas, o antroje vasaros pusėje ir rudenį vietos gyventojai uždarbiauja rinkdami uogas ir grybus.

Išėmė iš lentynų girtuoklių pamėgtą kosmetinį spiritą

Yra žmonių, kurie į kaimo parduotuvę ateina tiesiog pabūti, pasikalbėti, net kai neketina nieko pirkti.

Krūminių kaimas
Foto: Romas Sadauskas-Kvietkevičius

„Jie ateina čia džiaugtis, verkti, yra be galo emocionalūs. Tuo metu dažnai pakeisdavau mamą už prekystalio, todėl sugalvojau slapta kamera filmuoti pirkėjus ir pristačiau universitete iš tų vaizdų sumontuotą filmą,“ – pasakojo Guostė.

Suprasdama, kad tokio dydžio kaimo parduotuvė jų visų neišmaitins, mergina pradėjo lankyti konditerių kursus ir brandina svajonę atidaryti savo kepyklėlę – pradės nuo kepinių užsakymų šventėms.

Jauna pora vienu metu bando įgyvendinti daugybę sumanymų – nuo kalėdinių eglučių auginimo iki bitininkystės, spontaniškai nusipirko seną sodybą Versekos pakrantėje su išlikusiu mediniu buvusios kaimo mokyklos pastatu.

Pirmasis konditerinis eksperimentas buvo sausainiai, kuriuos G. Norkūnaitė prieš porą metų iškepė ir paslapčia padėjo į lentyną tarp kitų prekių. O kai juos žmonės greitai išpirko ir pagyrė, atsirado pasitikėjimas savo jėgomis.

Krūminiai – poilsinis kaimas prie Versekos užtvankos, kurio oficialus gyventojų skaičius nesiekia dviejų šimtų, bet vasarą padvigubėja. Tada stiprų alų ir pigiausią lietuvišką vyną parduotuvės lentynose pakeičia prabangesnės gėrimų rūšys, atsiranda vietos gurmaniškiems sūriams ir mėsos gaminiams.

Krūminių kaimas
Foto: Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Guostė prisiminė pastebėjusi, kad didžiausi kaimo girtuokliai pirkdavo 70 centų kainuojančius kosmetinio spirito buteliukus ir įkalbėjusi tėvus daugiau juo nebeprekiauti, bet kitoje kaimo parduotuvėje ši prekė tebėra populiari.

Bandė išblaivyti didžiausią kaimo girtuoklį

Jauniausiam iš tokių visiškai degradavusių Krūminių girtuoklėlių Guostė ir jos tėvai bandė padėti.

„Darius neturi namų, neturi nieko, gyvena tolimų giminaičių sodybos malkinėje. Jis yra pigiausia kaimo darbo jėga pagalbiniams darbams – visiems kapoja malkas, plauna, valo, rauna žoles iš kūdrų, gauna porą eurų ir tada geria tą kosmetinį spiritą, o išgėręs keistai kratosi. Ne kartą buvo sumuštas, visaip skriaudžiamas kitų girtuoklių“, – pasakojo G. Norkūnaitė.

Norkūnai įsileido Darių į savo namus, pastatė lovą antrame aukšte, buvusios valgyklos patalpose, kantriai pratino praustis, valytis dantis, naudotis tualetiniu popieriumi. Jam dabar 23, o nuo 12 ar 13 metų, kai mirė močiutė, gyveno kaip laukinis.

„Mes jį įtraukinėjome į bendrą darbą, išsivežėm drauge per Lietuvą pravažiuoti, kalbinom negerti, žadėdami už tai dviratį ir televizorių, jei tik sugebės ilgiau ištverti be alkoholio. Žadėjome per gimtadienį nuvežti prie jūros, įkalbinėjome užsikoduoti, ir jis tuo patikėjo“, – sakė Guostė.

Negėręs Darius ištvėrė 7 dienas, paskui tiesiog išėjo ir grįžo įkaušęs. Dar bandė tai slėpti nuo savo gelbėtojų, apsimesti, kad nieko neįvyko, o demaskuotas atgailavo.

„Gal padarėme klaidą, permainos jam buvo pernelyg didelės, Darius pats stebėjosi, kad turi lovą ir šiltą vandenį. Turbūt reikėjo nuvežti pas psichologą ar bent pasikonsultuoti, kaip padėti prisitaikyti prie blaivaus gyvenimo būdo,“ – samprotavo G. Norkūnaitė.

Ji bandė kreiptis į seniūną ir seniūnijos socialinę darbuotoją, kuriuos vadina nuostabiais žmonėmis, bet sulaukė tik pritarimo, kad tikrai reikia kažką daryti, bet ne pagalbos ar naudingų patarimų.

Po trijų nesėkmingų bandymų keistis Darius grįžo į malkinę ir toliau šlitinėja po Krūminius girtas, bet Guostė vis dar tiki, kad vaikiną galima išgelbėti, griaudama stereotipus, kad kaimų krautuvininkams rūpi tik pelnas, o ne žmonių likimai.