2000 eurų uždirbantis rėžia tiesiai: jei emigrantai Lietuvoje dirbtų kaip svetur, gyventų oriai

Nesisuksi – negyvensi. Tokia mintis kyla paklausius panevėžiečio Tomo (vardas pakeistas, redakcijai žinomas – DELFI) pasakojimo.

Apie 2000 eurų per mėnesį užsidirbti sugebantis vaikinas sukasi nuo ryto iki vakaro. Po darbo autoservise, automobilius jis toliau taiso savarankiškai pas save garaže, išmoko sutaisyti ir telefonus.

Be to, pinigų prisiduria tarnaudamas kariuomenėje. Jau beveik ketverius metus savanoriu esantis vaikinas pristato save kaip patriotą, tačiau neatmeta galimybės emigruoti. Visgi jis įsitikinęs: jei lietuviai dirbtų Lietuvoje taip, kaip pluša emigracijoje, tikrai galėtų užsidirbti.

Prisiduria nelegaliai

Vos 22 metų sulaukęs Tomas kerta iš peties: „Lietuvoje darbo pilna, reikia tiesiog norėti. O tie, kurie stovi Darbo biržoje, tegul nuoširdžiai pabando jo paieškoti.“

Jį piktina lietuvių verkšlenimai, kad darbą susirasti sunku: „Tikrai žinau, kad to darbo yra. Nueik į bet kokį skelbimų portalą – ir tik rinkis. Mano draugas net dvylikos klasių nėra baigęs, bet jis irgi dirba autoservise ir uždirba netoli 1000 eurų į rankas.“

Pats Tomas sukasi, kaip gali. Sako, paprasčiausia norintis gyventi oriai ir neskaičiuoti kiekvieno cento.

Autoservise montuodamas padangas jis užsidirba apie 1000 eurų „į rankas“. Po darbo ar pasiėmęs laisvą dieną, toliau darbuojasi savo garaže.

„Pažįstami paprašo padaryti tai tą tai aną. Nėra taip, kad kiekvienas atvažiuos ir pas mane pasiremontuos. Tai yra laisvalaikis. Tepalų keitimas būna kažkur nuo 5 eurų, jei kažką rimčiau reikia pakeisti, pavyzdžiui, variklį – jau keli šimtai eurų. Taip ir prisiduriu. Pinigai niekam nepakenkė“, – šypteli.

Jis taip pat apsiima taisyti mobiliuosius telefonus, tačiau šią veiklą taip pat vadina laisvalaikiu.

„Mane visokia technika traukia. Kartą pabandžiau savo telefoną susiremontuoti, kuris po kritimo sudužo. Nusipirkau dalis ir pažiūrėjau, kad ten viskas paprasta. Taip ir pradėjau. Jei paimame iPhone 6, servise ekrano keitimas kainuoja kažkur nuo 150 eurų, kokiam paprastame servisiuke galbūt 100 eurų. Aš imu 100 eurų su pačiu ekranu – tai yra su viskuo, ir nuo to uždirbu 80 eurų“, – savo darbo principus aiškina jis.

Tiesa, pastarosios dvi veiklos – neįformintos legaliai, vaikinas už tai mokesčių nemoka. „Tai yra laisvalaikis“, – kartoja.

Nemažai pajamų kas mėnesį jam generuoja tarnavimas kariuomenėje: „Nuo pat vaikystės norėjau. Buvo dvi svajonės – vairuoti ir tapti kariu – tai abi ir išpildžiau. Sausį bus ketvirti metai, ir dar neplanuoju to palikti, labai patinka. Šį mėnesį gavau apie 215 eurų, praeitą mėnesį buvau gavęs 450 eurų“, – džiaugiasi jis.

22 metų vaikinas taip pat mokosi mechaniką, kaip pats sako, profkėje, tačiau užsiėmimų jau seniai nelanko:

„Jau trečias kursas, – lyg pasididžiuodamas ištaria, – bet nepatinka. Labai sunkiai sekasi mokslai. Tiesiog nėra laiko jiems skirti, nors egzaminus, kiek žinau, parašiau geriausiai mokykloje. Tiesiog iš bendro išprusim. Kartais profkėje dar pasirodydavau anksčiau, bet dabar jau nebe“, – pripažįsta.

Nori sau leisti viską

Artimiausia Tomo svajonė – nusipirkti dar vieną automobilį. Kad susitaupytų, vaikinas pluša nuo ryto iki vakaro. „Iki nakties“, – juokdamasis pataiso.

„Jo suma apie 4000-5000 eurų. Aišku, mašina bus kažkur apie 1985 metų. Susitaupyti labai sunku per mėnesį, jeigu lieka atliekamų 200-300 eurų – tai jau labai gerai“, – sako jis.

Nors Tomo pajamos siekia apie 2000 eurų per mėnesį, jis nustebina: susitaupyti sunku. „Viskas labai brangiai kainuoja Lietuvoje. Ypatingai maistas, per dieną vos ne 20 eurų tenka išleisti, nors, aišku, pats ne pačius pigiausius produktus perku. Ryte, per pietus dažniausiai į kokią kavinukę nueinu ar kokį kebabą nusiperku, vakare grįžęs gaminuosi pats“, – sako jis.

Tomas neslepia turintis priklausomybę nuo vairavimo, todėl už degalus išleidžia panašią sumą kaip maistui. „Na, ir mano automobilis daug degalų sunaudoja. Be to, važiuoju ne trumpiausiu keliu, bet smagiausiu“, – juokiasi.

Noriu sau viską leisti. Nenoriu gyventi taip, kad turėčiau sau kažką drausti. Noriu – ir turiu.

Panevėžietis Tomas

Vaikinas sako, kad iš 1000 eurų Lietuvoje tikrai galima išgyventi, bet ne taip kaip jis nori – t. y. oriai. Turėdamas laisvą dieną jis keliauja prie jūros į Jūrmalą, stengiasi nuvažiuoti pas tėvus, aplankyti draugus.

„Taip ir aptirpsta pinigai labai greitai, – tvirtina. – Noriu sau viską leisti. Nenoriu gyventi taip, kad turėčiau sau kažką drausti. Noriu – ir turiu“, – savo gyvenimo moto dėsto jis.

Pakraupo, kaip D. Britanijoje išnaudojami lietuviai

Sunkiai dirbdamas nuo ryto iki vakaro, Tomas vis pasvarsto apie emigraciją. Tačiau ne dėl to, kad sunku išgyventi Lietuvoje, o dėl to, kad nori viską išbandyti. Mintyse sukasi ir nuosavo verslo idėja.

Jis tvirtai pareiškia – lietuvių pamėgta D. Britanija tikrai ne jam.

„Jau ten buvau – pusę metų dirbau garaže, ir galiu pasakyti, kad ten labai labai nefaina. Automobiliai visą laiką atvažiuoja visiškai netvarkingi, kad ir naujas salonas, bet pats automobilis būna sudrožtas ir nebetinkamas važinėti. Ką galiu pasakyti iš tos emigracijos – žmonės Anglijoje šiaip draugiški, bet labai netvarkingi ir apsileidę“, – pasakojo jis.

Atskaičius mokesčius vaikinas uždirbdavo apie 400 svarų per savaitę, tačiau pasibjaurėjimą kėlė tai, kad daugelis lietuvių Anglijoje yra išnaudojami: „Jei britams ten moka už tą patį darbą daugiau, lietuviui gali mokėti ir 100 svarų per savaitę. Tai mažiau nei minimumas. Į lietuvius ten nežiūri kaip į žmones.“

Visgi jis pripažįsta, kad tarp jo artimųjų ir pažįstamų emigravusių yra daugybė, tačiau yra ir tokių, kurie sugrįžę iš užsienio, Lietuvoje pradeda uždirbti netgi daugiau nei emigracijoje.

„Tiesiog reikia daug dirbti“, – sako jis, patvirtindamas, kad jei lietuviai dirbtų Lietuvoje tiek, kiek dirba emigracijoje, tikrai galėtų susitaupyti.

Paradoksas, kad nors vaikinas laiko save gana patriotišku, jis vis tiek neatmeta galimybės emigruoti. Jį pykdo didelės kainos Lietuvoje, be to, traukia nuotykiai: „Tiesiog noriu pamėginti. JAV yra mano svajonė, jeigu pavyktų ten išvažiuoti, galbūt į Lietuvą ir negrįžčiau“, – tvirtina Tomas.

Vaikinas svarsto kurti savo verslą ir automobilius tvarkyti savo įmonėje savarankiškai, samdyti darbuotojus. Tačiau tėvynėje galimybių tam nemato: „Lietuvoje šitokie mokesčiai, kad neįsivaizduoju, kaip galėčiau čia tą padaryti“, – pripažįsta.

Paklaustas, ar įsivaizduoja savo senatvę ne Lietuvoje, vaikinas išpyškina: „Žinokite, aš kitą dieną jau sunkiai čia įsivaizduoju.“ Pasidomėjus, kodėl visgi yra taip sunku, nors pajamos tikrai nemažos, Tomas atšauna: „Nėra taip sunku, tiesiog norisi geriau. Aš gyvenu šia diena, kas bus – tas bus“, – tvirtai pareiškia.

A. Barzdienė: tai, kas lietuviams tinka emigracijoje, netinka tėvynėje

Profesinio tobulinimo ir gerosios užsienio praktikos pritaikymo programos „Kurk Lietuvai“ vadovė Agila Barzdienė pritarė 22 metų panevėžiečiui, kad jeigu lietuviai dirbtų panašiai kaip dirba emigracijoje, galėtų nemažai užsidirbti.

„Mano nuomonė būtų panaši į to jauno žmogaus, kadangi viskas priklauso nuo mūsų – tiek pastangų, tiek lūkesčių. Aš, kadangi penkerius metus pati gyvenau ne Lietuvoje, būčiau linkusi pritarti.

Lūkesčiai, kuriuos turime gyvendami namuose yra kitokie: mes tikimės nueiti į teatrą, kiną, aplankyti operos ir baleto teatrą, su draugais kartais eiti bent kavos puodelį ne namuose išgerti, picos suvalgyti ir pan., kai dažnas išvažiavęs lietuvis gyvena ne tokiomis geromis sąlygomis.

Esame girdėję, kad keli suaugę žmonės vienus apartamentus nuomojasi ar netgi viename kambaryje glaudžiasi, dirba nuo ryto iki vakaro be savaitgalių, todėl natūralu, kad pajamos, kurias jie gauna, yra didesnės, o išlaidos, kurias jie išleidžia, yra gerokai mažesnės, nes pramogų sąskaita yra labai stipriai taupoma.

Bet čia kalbama ne apie tuos profesionalus, kurie išvažiuoja mokytis, įgyti patirties, o apie labiau aptarnaujančio lygio personalą“, – pasakojo ji.

A. Barzdienė pažymėjo, kad tikrai yra atvejų, kai iš emigracijos grįžę lietuviai Lietuvoje uždirba netgi daugiau, užima rimtas pareigas.

„Kalbant apie sėkmės istorijas, man, aišku, lengviausia būtų kalbėti apie „Kurk Lietuvai“ dalykus. . Programa kažkiek specifinė, nes mes kviečiame atvykti profesionalus, kurie įgyja užsienyje studijų arba darbo patirties pagal profesiją, dažniausiai tai ne aptarnaujamo sektoriaus darbas, bet darbas kooperatyvuose ar nevyriausybinėse organizacijose.

Tokių sėkmės istorijų turime. Vien paėmus S. Skvernelio komandą, jo patarėjais-padėjėjais vienu metu dirba penki „Kurk Lietuvai“ alumniai“, – dalinosi pavyzdžiais.

Orumą kiekvienas supranta kitaip

Vis dėlto A. Barzdienė tvirtai įsitikinusi, kad oriai užsidirbti Lietuvoje gali ir žemesnės kvalifikacijos darbą dirbantys emigrantai.

„100 proc. esu įsitikinusi, kad yra įmanoma, ir pati tą asmeniniu pavyzdžiu esu patyrusi. Bet iš esmės, jeigu daugėtų informacijos užsienyje gyvenantiems žmonėms apie tai, kokios yra galimybės Lietuvoje, tikiu, kad dažnas svarstytų grįžimo galimybę.

Ypač daug galimybių atsiverčia užsienio investuotojams ateinant į Lietuvą, steigiant gamybines, daug darbo vietų kuriančias įmonės kaip „Hella“, „Hollister“ ar besikuriančios gamybos įmonės Kauno rajone, kurios irgi po kelis šimtus darbo vietų siūlo.

Dažniausiai, ypač regionuose, besikuriančiose gamybinėse įmonėse reikalingos kompetencijos yra nebūtinai aukščiausios kategorijos, dažnai reikia žmonių, kur nebūtinai reikia turėti aukštą išsilavinimą, tinka vidurinį išsilavinimą turintys, ypač profesines mokyklas baigę specialistai.

Visi žinome, kad rajonuose pragyvenimo lygis yra žemesnis, nei gyvenant didmiesčiuose, tad išlaidos patiriamos taip pat mažesnės. Dažnai tokios įmonės moka didesnius nei minimalūs ar vidutinės atlyginimo dydžio rinkoje užmokesčius“, – sakė ji.

Visgi, anot moters, verta atkreipti dėmesį, kad kiekvienas gyvenimą oriai supranta skirtingai.

„Kaip tik vakar su ketvirtokais mokinukais turėjome diskusiją, kas yra orus gyvenimas, ir diskutavome, ar 1000 eurų yra daug ar mažai. Ir vaikai jau supranta, kad tai priklauso nuo to, kiek tu išlaidus ir linkęs švaistyti pinigus ar taupytis pinigus ir racionaliai valdyti savo išlaidas. Viskas priklauso nuo mūsų, kiek mes dirbsime, kokie mūsų lūkesčiai“, – komentavo ji.