„Žinių radijuje“ jie diskutavo apie šių Lietuvą kamuojančių skaudulių priežastis ir kaip jas galima būtų išspręsti.
Esame užstrigę
„Mes nesame pigiausia valstybė ir tikrai negalime konkuruoti žema darbo kaina, yra pigesnių valstybių, bet vis dar nesugebame ištrūkti iš tų vidutinių pajamų spąstų, kuriuose esame užstrigę, ir negalime kilti aukštesnės pridėtinės vertės kilimo grandinėje“, – sakė N. Mačiulis.
Jis pažymėjo, kad Lietuvoje atlyginimai nėra aukšti ir nedidėja dėl to, kad nesukuriama pakankamai pridėtinės vertės:
„Visgi atlyginimų dydis yra tiesiogiai priklausantis rodiklis nuo šalies ekonominio išsivystymo lygio, technologinio pažangumo, inovacijų lygio, gebėjimo sukurti unikalius prekinius ženklus, kurie yra žinomi ir pageidaujami visame pasaulyje.
Laidos vedėjui atkreipus dėmesį, kodėl ekonomistas nekalba apie tai, kad darbdaviai patys nenori mokėti aukštų atlyginimų, jis atkirto:
Įmonių pelnas nėra neadekvatus, Lietuvoje jis siekia apie 10-15 proc. BVP ir nesiskiria nei nuo JAV, nei Latvijos, o Estijoje jis dar didesnis. Bet čia yra bėda, nes iš tikrųjų turbūt yra tokių įmonių, kurios gali piktnaudžiauti savo padėtimi mažesniuose miesteliuose, kur nėra pasirinkimo darbuotojams, ir jie turbūt dirbtinai mažus atlyginimus moka, bet nacionaliniu mastu būtų sunku pasakyti, kad Lietuvos įmonės yra daug gobšesnės nei kažkur kitur“, – komentavo ekonomistas.
Per daug šamanizmo
Tuo metu D. Arlauskas sutiko, kad viena žemų atlyginimų priežasčių – mažos pridėtinės vertės paslaugos ir prekės: „Kitaip sakant, pigiai pardavinėjame prekę, nesukuriame daug pinigų, ir nėra išmokėti tiems, kad pardavė. Taip ir sukamės tame rate.“
Kaip problemą jis iškėlė tai, kad maža dalis žmonių gauna dideles pajamas ne iš atlyginimo.
„Kuo Lietuva išsiskiria. Iš visų ES šalių – 25 proc. pajamų namų ūkio visų sudaro turto pajamos. Ką reiškia turto pajamos – tai reiškia dividendus, pajamas iš kitos veiklos. 25 proc., kai kitų šalių svyruoja – apie 4 proc., 5 proc., 8 proc. Tai kaip ir yra atsakymas, kad perkamosios galios paritetas yra pakankamai aukštas, bet žmonės skursta.
Esmė yra ta – didėja tų turtingųjų, kurie gauna pajamas iš tų 25 procentų, ir čia nereikia moralizuoti, čia reikia daryti tam tikras išvadas.
Tačiau N. Mačiulis su juo nesutiko: „Esminis klausimas – turto pajamos. Va čia yra šamanizmas, kai kažkas ištraukia statistiką, kad Lietuva išsiskiria pagal turto pajamas, ir iš karto daroma prielaida, kad čia turbūt kažkas gavo dividendus, nesumokėjo mokesčių ir čia jau yra turtingųjų maža siaura kasta.
Bet kai pasižiūri į metodinius niuansus, prie tų turto pajamų yra priskiriamos nepatirtos nuomos išlaidos. Lietuvoje 23 proc. gyventojų turi savo būstą, tarkime, jūs gyvenate nuosavame name, nesinuomojate – tai jūs turite turto pajamas. Nors jų nepamatote, bet tai laikoma jūsų turto pajamomis.
Kita sritis – verslo liudijimai – tai yra verslas, kapitalas, priskiriamas prie turto pajamų. Tokie dalykai iškraipo statistiką, va čia ir prasideda raganų medžioklė.“
Vis dėlto D. Arlausko tai neįtikino. „Nesutinku. visada pažiūrėkime procentaliai, kiek sudaro tie verslo liudijimai, ten iš tikrųjų labai nedideli pinigai. Bet šamanizmas, čia sutinku su Nerijumi, yra tame, kad mums labai sunku nustatyti kelio principus, kuriuo turime eiti, nes negalime įvertinti dabartinės situacijos. Todėl to šamanizmo atsiranda labai daug“, – sakė jis.
Reiktų „ūkvedžio“
Visgi laidos vedėjui pabrėžus, kad dauguma emigrantų ar tų, kurie ruošiasi emigruoti, kaip vieną argumentų pateikia mažas algas, dėl kurių kaltina darbdavius. Todėl jis dar kartą kėlė klausimą, ką galima būtų dėl to daryti.
„Taip, iš tiesų ta statistika iliustruoja, kad pelnas Lietuvoje nėra išsiskiriantis iš kitų valstybių, nėra išskirtinai didelis. Jeigu sumažėtų tas pelnas, atlyginimai padidėtų, tarkime, 5 proc., bet tai nepakeistų esmės, kad atlyginimai vis tiek lieka labai maži Lietuvoje. Geriausias būdas paskatinti atlyginimų augimą – per konkurenciją. Jeigu bus daug konkuruojančių tarpusavyje darbdavių, kurie konkuruos tarp darbuotojų, aišku, kad darbuotojų derybinė galia sustiprėja“, – komentavo N. Mačiulis.
„Galbūt galima tą situaciją iš dalies spręsti per didesnes mokestines pajamas, naikinant, pvz. nenaudingas, neefektyvias, socialinį atskirtį didinančias mokestines lengvatas ir tokiu būdu keliant viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, bet vėlgi – ten riboti ištekliai,.
Vis tiek turi įvykti struktūrinė reforma, nes viešajame sektoriuje yra per daug darbuotojų, tiek negalima jų išlaikyti. Aš jums grubiai pasakysiu, 50 proc. sumažėjus viešojo sektoriaus darbuotojų, likusiems darbuotojams atlyginimai išgautų dvigubai. O tada jie būtų arčiau realybės. Tai gal iš karto 50 proc. negalima sumažinti, bet tikrai daugelyje sričių galima tų galimybių ieškoti“, – siūlė jis.
„Kalbant apie atlyginimus, čia yra mitas, kad pas mus mažiausi. Taip, nekvalifikuotas darbas kainuoja mažai, todėl žmonės išvažiuoja į Angliją ir kitur, kur minimali alga didesnė ir jie santykinai daugiau gauna. Specialistai jau pas mus gauna netgi daugiau nei kitur, negu toje pačioje Vokietijoje ar Skandinavijoje. Todėl norisi paprastos logikos, reikia paskirti vieną (instituciją – DELFI) atsakingą už inovacijų diegimą. Dabar ar tai Ūkio ministerija, ar Švietimo – tarpusavyje nesusitaria, tamposi. Reikia, paprastai pasakysiu, ūkvedžio“, – teigė jis.
„Manau, kad reikia sujungti Ūkio ir Švietimo ministeriją ir pavadinti Inovacijų ministerija. Tada ji atliks labai aiškią, kryptingą funkciją“, – sakė N. Mačiulis.
