Tai įvyko prieš kelis mėnesius. 33 m. Dalia nusprendė grįžti prie savo šaknų, tiesa, tam tikra prasme jos kelionė tęsiasi – Vilniuje ji dirba taksi vairuotoja.
Dalios tėvas – lietuvis, gimęs Kauno rajone. Karo metais jis pasimetė, augo prieglaudoje, o devintą dešimtmetį išvyko uždarbiauti į Sachaliną.
„Tada visi važiuodavo užsidirbti į tolimąją Šiaurę“, – sako Dalia.
Dalios mama – totorė. Donecke ji turėjo butą, o Sachaline gyveno bendrabutyje, todėl ir nusprendė grįžti į savo būstą Ukrainoje. Tuo metu Doneckas buvo išsivystęs pramoninis miestas, čia buvo lengva rasti darbą.
„Donecke baigiau gimnaziją, iš esmės ji niekuo nesiskyrė nuo mokyklos. Tik devinto dešimtmečio viduryje ėmė mokyti ukrainiečių kalba. Doneckas visada buvo laikomas rusišku miestu, bet štai – ukrainietiška gimnazija. Į ją šnairiai žvilgčiojo, bet jau 2000-aisiais rusakalbis Doneckas tapo veikiau ukrainietišku. Ėmė keistis mentalitetas, žmonės pradėjo kalbėti ukrainietiškai.
Universitetuose ėmė dėstyti ukrainiečių kalba. O devintą dešimtmetį ukrainietiškai dar niekas nemokėjo ir nesuprato. Bet paskui buvo priimti įstatymai dėl išsilavinimo ukrainiečių kalba, kad jaunoji karta jos mokytųsi. Verkiau pirmoje istorijos pamokoje, kuri vyko ukrainiečių kalba, tada visiškai nemokėjau kalbos. Po dviejų mėnesių pripratau“, – prisimena Dalia.
Ji mokėsi Donecko nacionaliniame universitete istorijos fakultete, specialybė – politikos mokslai ir procesai.
2006 m. ji gavo politologijos magistro diplomą. Dalia ne iš karto pradėjo dirbti pagal specialybę. Ji įsidarbino personalo vadybininke įdarbinimo agentūroje, bet 2008 m. ištiko krizė, tokių specialistų mažai reikėjo.
„Ir tada man pasiūlė darbą Rinato Achmetovo kompanijoje SKM, jie analizavo masinės informacijos priemonių turinį – tai buvo spaudos stebėsena. Aš analizavau, man labai patiko šis darbas. Tiesa, tai buvo šešių darbo dienų savaitė, o dirbti reikėdavo po 12 valandų. Dirbau ten apie metus, paskui mane atleido. Bet aš pati kalta – suklydau, ne laiku atvežiau duomenis kompanijai partnerei“, – pasakojo Dalia.
Niekas dar nesuprato, kaip visa tai rimta
Paskui moteris dirbo visuomeninėje organizacijoje, kūrė pilietinės visuomenės plėtros projektus. Galiausiai perėjo į žurnalistikos sritį.
„2014 m. prasidėjo karas, tada niekas nesuprato, kaip visa tai rimta. Donecke buvo akivaizdus nepritarimas Maidanui, nes žmonės nesuprato kam, kodėl ir kaip. Miesto gyventojus buvo galima padalinti į dvi kategorijas – žemesnieji socialiniai sluoksniai, kurie nepasižymi kultūra, trumpai tariant – prastuomenė. Bet yra ir normalių darbščių žmonių su ambicijomis, kurie nori uždirbti, jie suprato, kad bet koks politinis sukrėtimas šalyje – ekonominis smūgis“, – dalinosi savo pastebėjimais diplomuota politologė.
2014 m. išryškėjo rimtos ekonominės problemos, tai paveikė ir žmonių nuotaiką, prisimena Dalia.
„Anksčiau 1 euras atitiko 7 grivinas, o po poros mėnesių – jau 25-ias. Tai stipriai sukrėtė šalį. Žmonės buvo nepatenkinti, tokias nuotaikas kurstė, kad ateis didžioji Rusija ir visi gerai gyvens. Beje, už prisijungimą prie Rusijos pasisakė inteligentija, politikai, bet kai protingi žmonės suprato, kad jokia Rusija neateis ir viskas bus vietinio maišto lygio, visi užėmė proukrainietišką poziciją. Mes matėme, kaip 2014 m. balandį užėmė srities administraciją, birželį iš srities išvarė ukrainiečių karius, tankai pradėjo važinėti gatvėmis, bet niekas netikėjo, kad tai ilgam“, – pasakoja buvusi Donecko gyventoja.
Ji su kolege išvyko į Kijevą dviem savaitėms atostogų. Merginos pasiėmė po kuprinę, o grįžo tik po metų ir tik pasiimti daiktų.
„Kijeve turėjau gerą draugę, Aukščiausiosios Rados deputato duktė, prie Kijevo ji turėjo savo viešbutį. Ji mus priėmė, galiausiai penki žmonės pas ją gyveno nemokamai. Ji mus maitino, girdė. Tai mums labai padėjo, nes neturėjome pinigų nuomotis būstą.
Visi pradėjo bėgti iš Donecko dar 2014 m. ir per kelis mėnesius buvo stipriai suteršta Donecko žmonių reputacija, kadangi pirmieji išvyko banditai. Išsinuomoti butą Kijeve, esant registruotam Donecke, buvo labai sunku.
Su viršininku susitarėme, kad dirbsiu nuotoliniu būdu, jei negalėsiu laiku grįžti. Taip ir buvo. Mes su kolege ten likome, nes nebuvo kur grįžti“, – pasakojo Dalia.
Dar nebuvau pasirengusi likti Lietuvoje
Merginos mama mirė, o tėvas grįžo į Lietuvą ir sukūrė antrą šeimą. Internetu Dalia bendraudavo su netikra seserimi lietuve, 2014 m. pabaigoje ši pakvietė ją į Vilnių, pažadėjusi, kad galės pas ją pagyventi kelis mėnesius, ir tada nuspręs, ką toliau daryti.
„Ji mane tiesiog išgelbėjo, nes jau nebežinojau, ką daryti. Sesuo nupirko man bilietą, tris mėnesius pas ją gyvenau. Man tai labai padėjo. Tada dar nebuvau pasirengusi likti Lietuvoje, labai mylėjau Ukrainą. Tiesa, Lietuva visada domėjausi, juk iš tėvo pusės esu lietuvė. Bet vis tiek man buvo labai sunku pasilikti“, – prisimena moteris.
Tuo metu jos kolegė iš Donecko išvyko į Charkovą, rado ten darbą ir pasiūlė gyventi kartu. Dalia išvyko į Charkovą, ten gyveno vieno kambario bute, kuriame praktiškai nebuvo sienų apmušalų, vonioje byrėjo plytelės, tačiau kitos išeities nebuvo.
„Į Donecką niekaip negalėjau grįžti, buvau prieš tą valdžią, tuos „draugus“ su automatais. O Charkove radau darbą. Man patiko Charkovas, bet vis tik Ukrainoje vyksta karas. Ir nepaisant visos Europos pagalbos, šalyje klesti korupcija, didėja kainos, niekas nesikeičia į gerą pusę, viskas tik blogėja. Per dieną gali šoktelėti kainos, ir tavo atlyginimo nebeužteks būsto nuomai ir maistui. Mano atlyginimas buvo 200 eurų dydžio, Charkovui tai buvo neblogai, bet kainos darbo rinkoje mažėjo“, – teigė Dalia.
Anot jos, ukrainiečiai aktyviai vyksta uždarbiauti į kaimyninę Lenkiją, nes ši šalis supaprastino darbo įstatymus, taigi ukrainiečiai, gavę darbdavio kvietimą, gali gauti nacionalinę vizą ir įsidarbinti.
„Nenorėjau vykti į Lenkiją. Pamaniau, juk galų gale esu lietuvė. Juo labiau, kad Lietuva – labai graži šalis. Ji mane sužavėjo, sužavėjo Vilnius dar kai 2014 m. čia buvau atvažiavusi. Kai prie miesto pamačiau lapiuką, maniau, nualpsiu. Tai neįtikėtina. Ir vanduo upėse švarus, po kokios pušys!
Ir sienos atviros. Sesuo man nupirko dovanų kelionę savaitgaliui į Stokholmą ir į Helsinkį. Netekau žado, kai autobusas nuo Vilniaus iki Talino nuvažiavo nesustodamas, nebuvo jokių sienų, jokio 2 ar 5 valandų trukmės dokumentų patikrinimo“, – neslėpė susižavėjimo Dalia.
Darbas taksi vairuotoja
Dalia atvyko į Lietuvą su drauge Kadangi jos tėvas – Lietuvos pilietis, o gimimo liudijime parašyta, kad ji – lietuvė, moteris iš karto gavo leidimą gyventi penkeriems metams.
Lietuvoje gyvenu nuo 2016 m. gruodžio. Lankau lietuvių kalbos kursus, kuriuos finansuoja vyriausybė, bet kalbą dar prastai moku. Pradėjau ieškoti darbo nemokėdama lietuvių kalbos, juk dar nelaikiau egzamino.
Kartą internete ieškojau darbo, žiūriu – lietuvių taksi įmonė ieško darbuotojo. Ketinau skaityti skelbimą, paspaudžia ne tą mygtuką ir nusiunčiau CV“, – šypsosi Dalia.
Vėliau jai paskambino būsimasis viršininkas, tiesa, ji ne iš karto suprato, kokiu reikalu. Tik pokalbio pabaigoje ji suprato, kad išsiuntė jam savo anketą.
Taip ji tapo taksi vairuotoja. „Žinoma, nesu produktyviausia darbuotoja, gerai nepažįstu miesto, visko mokausi, bet tai suteikia man galimybę bent maistui užsidirbti, susipažinti su įdomiais žmonėmis, pažinti Vilnių“, – pasakojo moteris.
Savo ateitį ji sieja su Lietuva, norėtų rasti savo kvalifikaciją atitinkantį darbą.
„Žinau, kad Lietuvoje trūksta vadybininkų transporto sektoriuje. Tai darbas su rusakalbiais vairuotojais, rusakalbėmis šalimis, bet norint čia dirbti, reikia bent minimaliai mokėti lietuvių kalbą, mokėti anglų verslo kalbą. O angliškai aš prastokai moku. Tad kol kas neatitinku europietiško lygio. Bet gal po metų – dvejų viskas susitvarkys, juk man norėtųsi čia likti gyventi“, – užbaigė savo pasakojimą Dalia.
