Jei JAV atlaikys pokyčius, kurie prasideda su D. Trumpu, tai tik įrodys šalies ekonominę galią. Bent taip galvoja JAV ekonomistas Tyleris Cowenas.
„Vadinamoji „Trumponomika“ (D. Trumpo ekonominė politika – DELFI) dažnai skamba kvailai ir nepagrįstai, todėl lengva ją nuvertinti. Daugybėje sričių – nuo sveikatos apsaugos iki pasienio mokesčių – ekspertams sudėtinga apibūdinti jo planus, ką jau kalbėti apie jų įvertinimą.
Tačiau nors ir labai ydinga, Trumponomika greičiausiai nesukels katastrofos. Ji netgi gali nugvelbti dalį politinės kairės šalininkų palaikymo“, – „Bloomberg“ rašo jis.
T. Coweno teigimu, per pirmąją D. Trumpo prezidentavimo savaitę išryškėjo naujas požiūris į turto perskirstymą – ne per pajamų pervedimus, bet per darbo vietas ir regionus.
Geri rodikliai
Barackas Obama savo įpėdiniui paliko geros būklės šalį.
Bendrasis vidaus produktas auga lėtai, bet stabiliai – 2016 metais fiksuotas 1,6 proc. įvertis. 2017 metams Tarptautinis valiutos fondas prognozuoja 2,3 proc. padidėjimą, 2018 metais – 2,5 proc.
Nedarbo lygis 2016 metų pabaigoje sudarė vos 4,7 proc. Tai yra beveik 9 metų žemumos ir arti to, ką ekonomistai vadina pilnu užimtumu.
Prognozuojama, kad infliacija 2016 metais sudarė 1,4 proc. – šiek tiek mažiau nei centrinio banko 2 proc. tikslas. FED vadovė Janet Yellen anksčiau yra įspėjusi apie galimus tolimesnius palūkanų normų didinimus 2017 metais.
Sausį daug žiniasklaidos dėmesio sulaukė tai, kad akcijų indeksas „Dow Jones Industrial Average“ perkopė 20 tūkst. ribą.
Panašiai kaip ir visa akcijų rinka, DOW J į viršų stiebtis pradėjo po D. Trumpo pergalės rinkimuose.
Tačiau šis indeksas atspindi tik 30 didelių JAV korporacijų būklę, o ne visą ekonomiką. Pavyzdžiui, į jį įtrauktos tokios įmonės kaip „Apple“, „Coca-Cola“, „Microsoft“ ar „Goldman Sachs“.
Kai kurie analitikai teigia, kad būtent kelių buvusių banko „Goldman Sachs“ vadovų paskyrimas į D. Trumpo administraciją ir sukėlė pakilimą rinkose.
Tačiau prie to, be abejonės, prisidėjo D. Trumpo pažadai apie mažesnius pelno mokesčius ir palankesnį reguliavimą verslui.
Naujasis prezidentas jau spėjo ir nuliūdinti Volstrytą: po sausio pabaigoje pasirašyto laikino imigracijos draudimo JAV rinkos smuko keliais procentais per dieną.
Kas mokės už sieną?
Šiuo metu didžiausi ekonomistų nuogąstavimai dėl D. Trumpo susiję su užsienio prekyba.
Ne vieną jų sukrėtė sausio 26 dieną pasirodžiusi informacija apie galima 20 proc. tarifą prekėms iš Meksikos.
„Žmonės juokėsi iš jo (D. Trumpo – DELFI), nes Meksika nemokės už tą sumautą sieną, kaip jis žadėjo per rinkimų kampaniją. Tai jo atstovas Seanas Spiceris išstojo ir pareiškė, kad sienos mokestis padengs sienos išlaidas“, – „The New York Times“ rašo ekonomistas Paulas Krugmanas.
Jis ir kiti ekonomistai tuoj pat priminė, kad tarifus daugeliu atvejų padengia ne prekių eksportuotojai, bet jų pirkėjai.
„Tai bus tarifas JAV vartotojams. Tai reiškia, kad Amerika, o ne Meksika sumokės už sieną“, – apibendrino P. Krugmanas.
Ekonomisto teigimu, ši situacija pademonstravo, kad D. Trumpo administracija nesuvokia net elementarios ekonominės logikos.
Pradės prekybos karus?
Dar prieš D. Trumpo įsakymą pradėti sienos su Meksika statybas, JAV prezidentas nusprendė pasitraukti iš 12 Ramiojo vandenyno šalių vienijančios laisvosios prekybos sutarties (TPP).
Tą patį jis grasina padaryti ir su Šiaurės Amerikos prekybos sutartimi (NAFTA).
„Visa tai dėl noro stiprinti darbo vietas JAV gamybos sektoriuje, kuris esą miršta dėl importo ir „nesąžiningų“ tarifų. Tačiau yra viena problema: tai netiesa“, – „The Washington Post“ rašo apžvalgininkas Robertas J. Samuelsonas.
Jis pabrėžė, kad padarydamas tokį sprendimą D. Trumpas atidavė daugiau įtakos Kinijai.
„Kitų 11 TPP valstybių lyderiai priėmė daug sudėtingų politinių sprendimų tam, kad derybos dėl sutarties pasiektų sėkmę. Išmesdamas susitarimą į šiukšlių dėžę, D. Trumpas uždirbo jų nepasitikėjimą“, – teigia R. J. Samuelsonas.
Darbai neišnyko
„Financial Times“ ekonomikos apžvalgininkas Martinas Wolfas pastebi, kad vienas svarbiausių aspektų JAV prekybos politikoje yra darbo vietos gamybos sektoriuje.
„Pats svarbiausias faktas yra tai, kad gamybai tenkanti darbo vietų dalis smuko nuo 30 proc. viso užimtumo 1950 metais iki 8 proc. 2016 metais“, – rašo jis.
Tačiau M. Wolfas pabrėžia, kad šios darbo vietos neišnyko tiesiog – jos (kaip ir kitose išsivysčiusiose ekonomikose) persikėlė į kitus sektorius.
„1950 metais užimtumas gamyboje sudarė 13 mln. gyventojų, likusioje ekonomikos dalyje – 30 mln. Kai 2016 metų pabaigoje proporcija pasiskirstė atitinkamai: 12 mln. ir 133 mln. Taigi, visas užimtumo augimas nuo 1950 metų įvyko ne gamyboje“, – paaiškino apžvalgininkas.
