Stuartui Nomimizu persikėlus gyventi iš Birmingamo (Anglija) į Tokiją (Japonija), Jungtinėje Karalystėje likusi jo šeima ir draugai ėmė nerimauti – ne tik dėl to, kad retai besusimatydavo, bet ir todėl, kad Stuartas, rodėsi, visąlaik darbe – nuo ankstyvo ryto iki išnaktų. Jiems buvo sunku patikėti, kad dirbti tiek valandų, kiek Stuartas teigė dirbantis, apskritai įmanoma.
Persidirbus gresia karoshi
Norėdamas juos įtikinti, kad neperdeda, vyras nusprendė nufilmuoti vieną savo – Tokijo finansų sektoriaus „algažmogio“ – gyvenimo savaitę. Vaizdo įrašą jis paskelbė internete, idant visi, trokštantys susipažinti su jo naujuoju gyvenimo būdu, galėtų tai padaryti.
„Youtube“ kanale įrašas išplito akimirksniu, surinkdamas daugiau kaip milijoną peržiūrų. Įraše apžvelgiama viena finansų sektoriuje „karščiausio“ metų laikotarpio, kuris trunka nuo sausio iki kovo, savaitė – nuo pirmadienio iki šeštadienio. Per šią savaitę S. Nomimizu 78 valandas dirbo, 35 – miegojo (paskui Stuartas dar šešias valandas padirbėjo sekmadienį, tik įraše to jau nematyti).
Kaip pasakoja S. Nomimizu, pasibaigus „karštajam“ laikotarpiui, praktiškai visi biuro darbuotojai nejuokais sunegaluoja. Jis ir pats teigia sykį dėl išsekimo nualpęs.
Vis dėlto, pasak S. Nomimizu, jo padėtis dar nėra pati blogiausia. Daugelyje Tokijuje veikiančių bendrovių besaikis darbo krūvis yra įprastas – darbuotojai tokiomis sąlygomis dirba kasdien, ištisus metus. Japonų kultūroje nesibaigiančios darbo valandos yra toks savaime suprantamas reiškinys, kad japonai net turi žodį, reikšiantį mirtį nuo persidirbimo, – karoshi.
Praėjusį spalį Japonijos sveikatos, darbo ir gerovės ministerija paviešino pirmąją vyriausybės parengtą karoshi ataskaitą. Joje nurodoma, kad beveik ketvirtadalyje (23 proc.) Japonijos įmonių kai kurie darbuotojai per mėnesį išdirba daugiau kaip 80 valandų viršvalandžių.
„Japonai nepaprastai gerbia savo kolegas, tačiau atvirai pasikalbėti nesugeba, – sako S. Nomimizu. – Todėl pavaldiniai iš biuro dažniausiai neišeina tol, kol neišeina pats vadovas. O vadovai linkę užsibūti labai ilgai.“ 26-erių vyras paaiškina, kad jei iš biuro išeitų pirmas, nebebūtų laikomas komandos dalimi.
M. Johansonas kelia klausimą, ar nenuilstantieji japonai iš tiesų yra produktyvesni už kitų pasaulio šalių darbuotojus? Kažin. Abejones patvirtina ir daugybė pastaruoju metu atliekamų tyrimų. Randama vis daugiau įrodymų, patvirtinančių, kad dirbdami viršvalandžius mes gadiname sau sveikatą, susiauriname savo karjeros galimybes, be to, dėl mūsų dirbamų viršvalandžių mažėja bendras mus įdarbinusios įmonės produktyvumas.
Mažiau yra daugiau
Dar viena šalis, itin garsėjanti darbuotojų polinkiu dirbti viršvalandžius ir vengti poilsio, yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Neseniai bendrovės „Gallup“ atliktos apklausos duomenimis, vidutinė visu etatu dirbančio žmogaus darbo savaitė JAV trunka 47 valandas, t. y. ji beveik visa darbo diena ilgesnė už įprastą darbo savaitę. Taip pat išsiaiškinta, kad beveik kas penktas (18 proc.) darbuotojas dirba 60 arba dar daugiau valandų per savaitę.
Kito panašaus tyrimo rezultatai atskleidė, kad per pastaruosius trejus metus biurų „gyventojai“ buvo rečiau įvertinami premijomis negu jų kolegos, neviršijantys įprasto darbo valandų skaičiaus.
„Nustatėme, kad daugiau laisvadienių – 11 arba daugiau dienų iš eilės – imantys darbuotojai turi daugiau galimybių būti paaukštinti arba gauti premiją, negu tie, kurie ima 10 arba mažiau laisvadienių, – sako tyrimo vadovė Katie Denis. – Taigi, jei žmogui nerūpi karjera, – o koreliacijos tarp išdirbtų valandų skaičiaus ir sėkmės darant karjerą nenustatyta, – kodėl jis tiek dirba?“
Kai nustojame būti darbingi, pradedame daryti klaidas
Laiko planavimo specialistė ir knygos „168 valandos“ (angl. 168 Hours) autorė Laura Vanderkam atkreipia dėmesį, kad smegenys, kaip ir bet koks kitas mechanizmas, negali veikti be pertraukų. Bandymas pranokti save gali turėti neigiamų pasekmių. Specialistės teigimu, kai prieiname ribą, nuo kurios mūsų darbingumas ima mažėti, pradedame daryti klaidas.
Yra keletas būdų, kaip pernelyg nepersidirbti. Daugelis mano, kad darbo vietoje reikia būti tiek viršininkui atėjus į darbą, tiek jam iš jo išėjus. L. Vanderkam teigimu, tai tėra viso labo įsitikinimas (ir dažniausiai – klaidingas). „Visai gali būti, kad jūsų viršininkas, atėjęs į darbą, nepageidauja, kad kas nors trikdytų jo rytinę ramybę, – teigia ji. – Galbūt jį erzina, kad ateinate per anksti.“
L. Vanderkam nuomone, daugelis mūsų sąmoningai vengiame daryti pertraukėles darbo metu, nes bijome būti palaikyti veltėdžiais. Bandydami save įtikinti, kad, net ir visą dieną neatsitraukę nuo darbo, galime jaustis normaliai, patys kenkiame savo produktyvumui, tikina specialistė.
Į kovą su persidirbimu stoja ir darbdaviai
Gali susidaryti įspūdis, kad, aukodami laisvalaikį ir dirbdami nemokamus viršvalandžius, kenkiame tik sau. Tačiau darbdaviui taip pat ne ką tepadedame.
Stanfordo universitete (JAV) atlikto tyrimo duomenimis, atidirbus 50 valandų, išdirbis jau ima reikšmingai mažėti. Atidirbus 56 valandas, išdirbio rodiklis sumažėja taip, kad prilygsta darbuotojo, atidirbusio 70 valandų, išdirbio rodikliui. Vadinasi, tos 14 valandų neduoda jokio rezultato. Kitais šios srities tyrimais nustatytas tiesioginis ryšys tarp persidirbimo ir pravaikštų, ilgalaikės atminties praradimo bei įgūdžio priimti sprendimus nusilpimo, rašo M. Johansonas.
Taigi kokių priemonių imasi darbdaviai, kad jų darbuotojai be reikalo neišsektų? Didžiausios japonų korporacijos šiuo klausimu pirmauja. Pavyzdžiui, „Toyota“ viršvalandžius apribojo iki 360 valandų per metus (maždaug 30 valandų per mėnesį). O štai po daug dėmesio sulaukusios vieno iš darbuotojų savižudybės japonų reklamos agentūra „Dentsu“ paskelbė aštuonių punktų planą, kuriuo siekiama pagerinti darbo aplinką. Pagal šį planą, be kita ko, darbuotojai raginami reguliariai atostogauti, o šviesos biure turi būti išjungiamos ne vėliau kaip 22 val.
Vokietijoje tokios bendrovės kaip BMW ir „Volkswagen“ apribojo savo elektroninio pašto veiklą po darbo valandų. Kitos įmonės ragina savo darbuotojus neiti į darbą savaitgaliais.
L. Vanderkam atkreipia dėmesį, kad jei vairuojame automobilį, bet jo neprižiūrime, tikėtina, jog jis anksčiau ar vėliau suges. Galbūt net lemiamu momentu. Žmogui irgi gali atsitikti tas pats.
